Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Nota bene– neužmirškim, kad tą pačią formulę po šimtmečio savaip atkartojo H. Latvis pasakojime apie pergalingus Šiaurės kryžiaus žygius Lietuvos kaimynystėje Livonijoje su vietinio kolorito niuansu:

Ko nepajėgė padaryti karaliai, tą greitai ir nuolankiai įvykdė Savo vardo šlovėje Švenčiausioji Panelė visų Savo vergų rygiečių rankomis (op. cit.).

Bet mūsų tyrimui svarbu ne sutapimai, o pasakojimo struktūra ir „grynoji naratyvo logika“. Veikalo pratarmėje G. Nožietis teigia esąs įsitikinęs, kad

istoriniai įvykiai įvyksta tiktai vienintele Dievo valia ir per veiklą tų žmonių, kuriuos Jis pasirenka.

Iš čia ir G. Nožiečio, kaip daugumos viduramžių metraštininkų, įsitikinimas, prilygstantis, sakyčiau, viduramžių rašytojų autoriniam credo. Neužmirškim, kad viduramžių krikščionių istorikai, lygiai kaip ir antikiniai pagonių istorikai, vadino save rašytojais. Taigi G. Nožietis neabejojo, kad istorijos veikalai, kiekvienas

istorinis pasakojimas lygiai tuo pačiu dėsniu kiekvieną kartą yra surašomas Dievo pasirinktų žmonių plunksna, netgi jeigu autoriai nepakankamai išsilavinę.

Savo rašymą G. Nožietis taipogi suvokia kaip dievišką, iš aukščiau numatytą misiją:

Aš nedrįstu abejoti, kad Jis, kuris vedė ir vienus, ir kitus žingsnis po žingsnio per daugybę kliūčių, kuris pašalino gausybę jų kelyje iškilusių karinių grėsmių, įkūnys į mane, bet kokiu Jam patinkančiu būdu, visą teisybę apie praeities įvykius ir drauge neatims man galimybės pasirinkti savo pasakojimui teisingus ir tinkamus žodžius ^[1].

Šiuolaikiniam skaitytojui šie viduramžių istoriko žodžiai gali priminti naujųjų laikų rašytojų nuolatinius prisipažinimus apie juos aplankantį Įkvėpimą, kai žodžiai tarsi savaime gimsta sieloje ir juos telieka kuo skubiau užrašyti, kol neužmiršai. Skirtumas čia tik toks, kad šiuolaikiniai rašytojai dažniausiai nepajėgia aiškiai nusakyti, kas yra tas nuostabus, bet paslaptingas Įkvėpimas, o vidur­amžių rašytojai lengvai įvardydavo jį dviem žodžiais – Dievo valia. Iš čia ir rašytojo talentas iki šiolei neretai nusakomas panašiai – Dievo dovana.

Simboliška, kad viduramžių ikonografijoje G. Nožietis pavaizduotas angelų apsuptyje: angelas, pridėjęs savo trimitą metraštininkui prie ausies, tarsi pats diktuoja G. Nožiečiui, ką ir kaip dera surašyti pirmojo kryžiaus žygio istorijoje.

Tačiau skaitydami viduramžių kronikas ir metraščius susiduriame su skaudžiu paradoksu ir, jeigu jo nesuvoksime ir neišsiaiškinsime, liksime pasmerkti klaidžioti viduramžių literatūros ir net vėlesnių laikų istoriografijos bibliotekose tarsi kreivų veidrodžių karalystėje.

4. Kaip žmonių karai virsta „Vienintelių tikrų dievų“ karais

Angelas, diktavęs istorikui į ausį viduramžių kronikos tekstą, buvo, be abejo, krikščionių Dievo pasiuntinys.

Tačiau kryžiaus žygių istorija unikali tuo, kad čia žmonės bene pirmą kartą istorijoje taip kategoriškai karo tikslą įvardijo kaip kovą už savąjį Dievą, už „Saviškius tikinčiuosius“, kurie kenčia „Kitatikių“ priespaudą.

Vakarų Europa, tarsi jau pasiekusi XI–XII a. vieno Dievo triumfą visame žemyne, vėl kaktomuša susidūrė su „kitą ir kitokį Dievą“ išpažįstančiais kraštais ir žmonėmis. O visų liūdniausia ir blogiausia buvo, kad aną „kitą ir kitokį Dievą“ išpažįstantys kraštai ir žmonės netruko pasirodyti esantys lygiai tokie pat galingi ir neretai net galingesni už Vakarų Europos krikščionis – Romos katalikus ir jų valstybes.

Mes jau aptarėm šoką ir psichines traumas bei teologinius sunkumus, kurie ištiko Vakarų Europą ir kryžiaus žygio šauklį šv. Bernardą po tragiško antrojo kryžiaus žygio (1147–1149) pralaimėjimo. Monoteistinė logika, kaip kiekviena monoparadigminė logika, veikia be priekaištų vienoje, savo pačios susikurtoje, sistemoje. Čia ji tobula ir nepažeidžiama, nes remiasi vieninteliu neabejotinu autoritetu – Dievo valia.

Tačiau aštriausi monoparadigminės logikos trukdžiai ir vidiniai konfliktai atsiranda susidūrus skirtingoms monoparadigmoms. Juk susiduria, tarkim, du „vieninteliai neabejotini autoritetai“ – du Dievai. Kol kas atidėkim loginę konflikto analizę ir įsižiūrėkim į konfliktą istoriniu aspektu, ypač skaudžiai atsiskleidusiu mums rūpimais viduramžiais ne tik monoteistinėje teologijoje, bet ir poliparadigminėje žmogaus ir tikėjimo būtyje.

Pirmojo kryžiaus žygio istorinių šaltinių analizė mums liudija, jog iš pradžių Romos katalikų dvasininkai ir riteriai labai menkai nusimanė apie savo kryžiaus žygių priešus ir musulmonų religiją bei kultūrą. G. Nožietis pasiguodžia, kad Bažnyčios tėvų raštuose nerado jokių žinių apie arabų tikėjimo pranašą.

Ir, be abejo, negalėjo rasti, nes islamo pradininkas musulmonų pranašas Mahometas (Muhammad, apie 570–632) ėmė skelbti islamo tiesas po lemtingo regėjimo 610 m. Šlovės naktį, o pati islamo era prasideda pagal musulmonų skaičiavimą nuo tos dienos, kai pranašas Mahometas pasitraukė iš Mekos į Medinos miestą. Šie metai (622 m. po Kr.) ir laikomi islamo eros pradžia. Tuo tarpu krikščionybė jau egzistavo gerus šešis šimtmečius ir plito Vakarų Europoje. Taip, šiandien islamas pagal išpažinėjų skaičių (beveik 700 milijonų) yra trečioji (po krikščionybės ir hinduizmo) religija, bet pirmųjų kryžiaus žygių laikais Vakarų Europoje retas žinojo, kas tas islamas ir kuo tiki musulmonai.

Taigi G. Nožietis nusprendė pateikti skaitytojams savo surinktas žinias apie Mahometą ir čia pat deramai, tai yra katalikiška dvasia įvertinti jo mokymą. Rizikingas sumanymas ne tik anais laikais. Prisiminkim, kaip XXI a. pradžioje viso pasaulio spaudoje buvo daug ir aistringai rašoma apie europiečio dailininko sukeltą skandalą, kai šis viename danų laikraštyje išspausdino karikatūrinį Mahometo atvaizdą. Dailininkas tuojau pat susilaukė neakivaizdinio mirties nuosprendžio islamo išpažinėjų visuomenėje.

Šiandien mums sunku įsivaizduoti, kaip galėjo įvertinti viduramžių musulmonai G. Nožiečio veikalą, jeigu jis buvo (ar būtų) patekęs į jų rankas. Tačiau akivaizdu, kad ištikimojo Romos kataliko autoriaus tikslas, netgi švelniai tariant, buvo labai konkretus – sumaišyti su purvais „nesaviškį“ Dievą. Atsiprašydamas musulmonų vis dėlto privalau aptarti Nožiečio mąstymo logiką.

Juk lygiai tokiais pat mąstymo principais, kokiais vadovavosi pirmojo Rytų kryžiaus žygio dalyvis, aprašinėdamas islamą, vėliau rėmėsi Šiaurės kryžiaus žygių metraštininkai ir net Naujųjų laikų istorikai, aprašinėdami Baltijos kraštų gyventojus pagonis ir jų tikybą. Mums ypač svarbu neišleisti iš akių to fakto, kad G. Nožietis buvo ne šiaip sau beraštis riteris ar fanatizmo įkvėptas piligrimas, padiktavęs senatvėje savo prisiminimus kokiam nors raštingam žmogui, kaip tai darė kiti istorijai žinomi pirmieji kryžnešiai – frankų riteriai ir maldininkai. Tais laikais G. Nožietis buvo puikiai išsilavinęs dvasininkas, susipažinęs, kaip minėjom, net su antikine pagoniška literatūra. Scholastikos tėvu vadinamo Anzelmo Kenterberiečio (lot. Sancti Anselmi Cantuariensis, angl. Saint Anselm of Canterbury, 1033/34–1109) veikiamas G. Nožietis atsigrįžo nuo pagonių poezijos į krikščioniškąją teologiją, tad jo sukurtoje Mahometo biografijoje, vienoje pirmųjų katalikiškųjų, ryškėja teologinis užmojis.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

2013.02.08