Mes jau nebesuvokiame, jog normalioje valstybėje normalus piliečių gyvenimas ir jų pagrindinė teisė yra gyventi savo kilmės valstybėje. Čia žmonės gimsta, sau artimų žmonių aplinkoje auga, bręsta, mokosi ir vėliau dirba (grąžindami tėvams ir valstybei į juos įdėtas investicijas), karta po kartos stiprindami ir gausindami savo valstybės dvasinį, intelektinį, kultūrinį, ekonominį bei socialinį potencialą. Bet apie tai dabar galime tik pasvajoti. Klausimas – „ką perduosime ateinančioms kartoms?“ – vis labiau tampa retoriniu.
Jau ne kartą sakiau, kad esu prieš Lietuvą, kuri būtų užsitvėrusi nuo pasaulio. Normali emigracija neturi viršyti pasaulinio vidurkio – 3 proc. Tokios apykaitos visiškai pakanka valstybei, kad vanduo baloje nepradėtų pelkėti, kad šalis normaliai vystytųsi ir aktyvai dalyvautų pasauliniuose procesuose, protingai pasinaudotų globalizavimo proceso teikiamomis galimybėmis.
Tačiau vietoje 3 proc. mes pasiekėme beveik 18 proc.! Tai tikrai neatsargus bėgimas prieš traukinį, turėsiantis valstybei nepataisomų pasekmių! Norėdami bent kiek kontroliuoti padėtį, turime visiems laikams įsisąmoninti migracijos aksiomą: kiek duris pravers emigracija, tokio pat pločio tarpas atsivers ir imigracijai. Įsitikinti šios taisyklės, nereikalaujančios įrodymo, teisingumu ilgai netruks: kai auganti šalies ekonomika pritrūks darbo jėgos, laiko padėčiai pataisyti neturėsime – bus per vėlu.
Tereikia šiandien pažiūrėti į Vakarus – matome, kokių neišsprendžiamų problemų dėl imigrantų integracijos turi žymiai didesnės ir ekonomiškai galingesnės Europos Sąjungos (ES) šalys.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog XX a. pabaigoje paskelbus pasaulinės globalizavimo eros pradžią, dabar vykstantys neigiami migracijos procesai visiškai nepalietė didžiųjų valstybių (JK, JAV, Australijos, Vokietijos, Prancūzijos). O gal taip ir buvo sumanyta? Štai 2011 metais, „Eurostat“ duomenimis, neigiamą NETO migraciją (kada iš šalies išvyksta žmonių daugiau, nei atvyksta) tarp ES šalių turėjo tik šešios valstybės (Lietuva – -23,7; Airija – -7,5; Kipras – -4,1; Latvija – -3,5; Bulgarija – -3,2; Lenkija – -0,1). Taigi, šiame sąraše nėra nė vienos didžiosios ES valstybės, o Lietuva tarp atsiliekančių – neginčijamas ilgametis lyderis, kitus nelaimėlius lenkiantis kelis kartus.
Emigracijos srautai iš Lietuvos yra tokie nesuvokiamai dideli, kad politikai, politologai bei įvairūs ekspertai jaučiasi labai nepatogiai ir bando surasti argumentus, kaip nors galinčius „pateisinti“ esamos migracijos lygį. Vienas iš populiariausių jų pateikiamų argumentų – „ES yra vieninga erdvė, kurioje galioja laisvas asmenų judėjimas, todėl emigracija iš Lietuvos į kitas ES šalis yra vidinė, o ne išorinė migracija“.
Pabandysiu pateikti savo argumentus, įrodančius, kad tokie tvirtinimai negali būti teisingi. Visų pirma, prisiminkime, kad Centrinės ir Rytų Europos šalis priėmus į ES, senosios ES narės nustatė naujokėms pereinamuosius periodus.
Tuo veiksmu labai aiškiai buvo parodyta, kad sava darbo rinka yra ginama nuo svetimų ir ne tik nuo trečiųjų šalių piliečių. Antra, šiame procese (imigracija į senąsias ES nares) dalyvauja ne tik naujųjų ES šalių piliečiai, bet ir kiti pasaulio „skurdžiai“ – Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos valstybių piliečiai. Jie dirba tokius pat žemos kvalifikacijos darbus, uždirba tokius pat mažus atlyginimus, nors ir nesinaudoja laisvo asmenų judėjimo teise.
Trečia, jeigu dabartinę migraciją galima būtų vadinti ES „vidine“, tuomet iš jos politinių viršūnių neatsirastų iniciatyvų Lietuvai ir kitoms mažiau įtakingoms ES narėms sumažinti dabartinį europarlamentarų skaičių. Juk pats rimčiausias ES viršūnių argumentas yra „Lietuvoje sumažėjęs gyventojų skaičius, todėl turi mažėti ir ES atstovaujančių šaliai deputatų skaičius“.
Ar gali būti teikiami tokie argumentai, esant vidinei migracijai? Ketvirta, laisvas asmenų judėjimas yra nesuderinamas su pilietybės keitimu ar reikalavimu įgyti antrą pilietybę. O juk tai ir yra būdinga mūsų emigrantams. Nekreipiama dėmesio į tai, kad kol kas, tiesa, formaliai, visi ES šalių piliečiai taip pat turi ir antrą – ES – pilietybę. Penkta, laisvas asmenų judėjimas (išskyrus nedideles išimtis, pavyzdžiui, šeimos sukūrimas ir pan.) savo esme nesiejamas su nuolatiniu gyvenamosios vietos pakeitimu.
Anksčiau ar vėliau, pasibaigus gyvenamosios vietos keitimo akstinui (mokslas, darbas, komandiruotė ir pan.), grįžtama į savo kilmės šalį. ES priimami teisės aktai – direktyvos (paprastai vėliau perkeltos į ES šalių Užsieniečių teisinės padėties įstatymus), reguliuoja ES piliečių teises kitose ES valstybėse. Ir jų atvykimas į kitas ES šalis visuomet yra siejamas su kuria nors konkrečia veikla.
Taigi bandymas vykstančią emigraciją pridengti ES laisvo asmenų judėjimo korta yra nevykęs. Manau, jog esamo emigracijos lygio paaiškinimas (bet ne pateisinimas!), yra daug paprastesnis. Tai, kas vyksta Lietuvoje ir aplink ją, turi konkretų pavadinimą – ekonominė migracija. Ji apibūdinama kaip išvykimas iš savo šalies į užsienį, siekiant geresnės gyvenimo kokybės, didesnio darbo užmokesčio, geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų ar dėl kitokių ekonominių priežasčių.
Bendrąja prasme migracija (taip pat ir ekonominė) – žmonių kėlimasis gyventi iš vienos vietos į kitą. Jau dabar savo kailiu jaučiame, kad ji daro didžiulį poveikį žmonių pasiskirstymui (tuštėja kaimai ir miesteliai), gyventojų skaičiui (neturime 3 mln. gyventojų) ir jų sudėčiai (šalis greitai senėja, prarandame intelektualinį potencialą ir jaunimą) šalyje. Ieškant tiesos ir problemos sprendimo būdų, į šiuos procesus būtina gilintis toliau. Todėl kitas žingsnis – išsiaiškinti, kokią migracijos formą yra įgavęs šis procesas Lietuvoje?
Tai apibūdina ir išryškina vykstančio proceso tipą, t.y. nustato, ar emigracija yra laisvanoriška, ar prievartinė. Kaip galima būtų šias migracijos formas atskirti?
Manau, jog atsakymą į šį klausimą galime surasti nagrinėdami kiekvienos politinės jėgos, tam tikru metu savo rankose laikiusios valstybės vairą, vykdytą politiką. Jeigu Vyriausybė, net ir matydama augančius emigracijos srautus, tarsi to nemato, tyli ir nesiima jokių priemonių padėčiai stabilizuoti ar taisyti, akivaizdžiai turime prievartinės emigracijos formą.
Šiuo atveju piliečiai yra palikti „saviveiklai“, nes valdžia jais nesirūpina, stengiasi žmones „išstumti“ iš gimtųjų vietų – juk tuomet valdantiesiems mažiau problemų. Tokią emigraciją galima prilyginti karo ar stichinės nelaimės atvejams, kai iš veiksmų zonos gyventojai priversti pasitraukti dėl svetimos valios įtakos. Ir visiškai kitokią situaciją turime tuo atveju, kai politikai imasi priemonių padėčiai šalyje stabilizuoti.
Tuomet, politikams nubrėžus problemų sprendimo šalyje gaires ir jiems vadovaujant, yra suteikiamas šansas šalies piliečiams patiems įsijungti į bendrus darbus ir taip dalyvauti bei daryti įtaką savo, šeimos bei valstybės gyvenimui. Kada turėjome tokią galimybę?
Kaip, pavyzdžiui, vertinti buvusios Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės veiklos kadenciją 2008–2012 metais? Tuomet susidarė įspūdis, kad Lietuva – tarsi Kinija, turinti didžiulį gyventojų perteklių (nors ji pati to ir nesako). Beje, jeigu Lietuvos emigracijos rodiklius perkeltume į dabartinę Kiniją, emigracija nuo 1990 metų ten siektų net 240 mln. žmonių! Buvusios Vyriausybės politikos prioritetas akivaizdžiai buvo orientuotas į verslą ir jo interesus, todėl dėmesio piliečiams, išskyrus kaltinimus neverslumu ir tingėjimu dirbti, to meto valstybėje nebuvo skirta.
Tokią išvadą leidžia padaryti buvusios Vyriausybės veiksmai, tiksliau – jų visiškas nebuvimas ir kraupi tyla vykstančios masinės emigracijos fone. Tik trečiaisiais jos veiklos metais viešai teko išgirsti buvusios Vyriausybės kanclerio pavaduotojo G. Kazlausko žodžius: „Į emigraciją siūlome žvelgti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę…“ Šią tezę ne vien aš supratau kaip tiesioginį skatinimą krautis lagaminus. Todėl to meto emigraciją, pasiekusią rekordinį piką per naująją 22 metų Lietuvos istoriją, vienareikšmiškai reikia laikyti prievartiniu procesu. Jo metu Lietuva „išsiuntė“ iš šalies daugiau nei 200 tūkst. savo piliečių. Ir ekonominė krizė čia niekuo dėta. Tiesiog toks buvo politikų požiūris į savo tautiečius.
Nereikia pamiršti, kad ir atėjus naujai Vyriausybei prievartinis emigracijos etapas tęsiasi toliau. Ar dabartinės Vyriausybės veikla sudarys galimybę prievartinės emigracijos tipą pakeisti laisvanoriška? Ir kad pastaroji vėliau įgautų stabilią ilgalaikio emigracijos srautų mažėjimo tendenciją, kol pagaliau susitrauktų iki pasaulinio vidurkio?
Tokiam tikslui pasiekti reikalinga aiški politinė valia ir gairės, sugebėsiančios sudominti bei mobilizuoti tokiam iššūkiui Lietuvoje likusius tautiečius ir „sugundyti“ bent dalį išvykusiųjų sugrįžti ir kartu dalyvauti tikrai neeilinio masto projekte. Ar taip įvyks, pamatysime netrukus. Šimtadienis valdžioje, t.y. nekritikuojamo darbo periodas, eina į pabaigą. O kol kas emigracijos tema sprendimų negirdėti ir veiksmų nematyti, taigi ir prielaidų optimizmui nėra.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Dainius Paukštė, migracijos klausimų ekspertas.
Laikraštis “XXI amžius”
2013.02.28
