Mane seniai domino vienas paslaptingiausių ir įdomiausių Lietuvos istorijos veikėjų – karaliaus Mindaugo vyriausiasis sūnus Vaišvilkas. Nors, antra vertus, iš pirmo žvilgsnio, visą Vaišvilko gyvenimą aprėptų, sakytum, paika ir skurdi biografija: pirmojo mūsų karaliaus, Lietuvos valstybės kūrėjo sūnus nenuėjo garsiojo tėvo pėdomis, o pasuko kitu keliu – įstojo į vienuolyną, kur ir buvo beprasmiškai nužudytas.
Bet gal ne viskas taip paprasta ir prasta?
1. Keisčiausias valdovas Lietuvos istorijoje
Kuomet lietuviai įpras automatiškai atmesti jiems primetamą „nevisavertiškumo kompleksą“ ir užsiugdys šekspyrišką dėmesį savo praeičiai, tuomet Vaišvilko gyvenimo duomenų (kiek jie užfiksuoti istoriografijos šaltiniuose pradedant XIII amžiaus viduriu) pakaks ne tik istorinėms dramoms ir kraupioms tragedijoms.
Mano galva, čia glūdi „aukso kasyklos“ kone visiems populiariausiems pasaulio siužetams ir žanrams. Talentingai naudojant įvairias populiarias ar be reikalo užmirštas teksto kūrimo technologijas su jų filosofiniais bei psichologiniais kodais ir simboliniais ženklais, Vaišvilko „gyvenime“ užteks „aukso grynuolių“ ir turtingos istorinės rūdos pačioms išrankiausioms pasakojimo struktūroms.
Čia apstu dosniai „užkoduotos“ medžiagos ir painiems detektyvams – „mįslėms“, ir psichoanalitiniams (S.King‘o stiliaus) trileriams, ir pagoniškai-krikščioniškoms (F.-R.Chateaubriand‘o dvasios) apysakoms, ir gotiškiems (anglų ghotic mokyklos) romanams arba šiuolaikinės fantasy visokiausioms pakraipoms – nuo multimitologinės mistikos iki distopinių (antiutopinių) alternatyvinės istorijos serialų…
Keistuolio kunigaikščio Vaišvilko gyvenime, kiek jį mums perteikia kronikos ir metraščiai, galima aiškiai matyti ir biblijinį „sūnaus palaidūno“ siužetą, ir froidistinį Edipo kompleksą su maištininko sūnaus atspalviu, ir neroniško (Nero) ar kaliguliško (Caligula) pamišimo priepuolius, ir modernistinį „vaikų ir tėvų“ konfliktą, vaikams atsižadant „primityvios protėvių“ tikybos kartu su tėvų „prieštvaninio gyvenimo“ būdu…
Pakaktų čia medžiagos ir „aukštosios“ viduramžių bei romantizmo literatūros siužetams su atsiskyrėlio vienuolio idealais, su maldininko piligrimo kelionėmis į šventąsias krikščionių vietas, su dieviškos vienatvės apoteoze, su asketiška pasaulio atsižadėjimo filosofija…
Maža to – karaliaus sūnaus atskalūno gyvenime randame visų išeivių iš tėvynės tragediją su amžiais aktualia nutautėjimo grėsme…
Pagaliau negali nenustebinti Vaišvilko gyvenime ir visiškai neregėtas pasaulio literatūroje siužetas, persipynęs su neįtikėtinu (valstybinio masto!) „hamletišku kerštu“:
gavęs žinią apie tėvo nužudymą, sūnus vienuolis trejiems metams nusiima šventus įžadus, idant su kardu rankoje nubaustų tėvo žudikus, ir iš tikrųjų atkariauja tėvo sukurtą valstybę nuo tėvo valdžios uzurpatorių…
Tačiau kam?
Ogi tam, kad pats savo noru atsisakytų paveldėtos ir Romos popiežiaus oficialiai pripažintos teisės į karaliaus sostą ir perleistų atkariautą valstybę valdyti savo mylimos sesers vyrui vien tik todėl, kad pats galėtų vėl sugrįžti į vienuolyną ir atgailauti už savo ir nusidėjėlių sukruvinto beprotiško pasaulio nuodėmes…
Gal tik keli mėlyno kraujo valdovai pasaulyje yra leidę sau panašų savanorišką gestą – paniekinti aukščiausiąją pasaulietinę savo valdžią krašte ir pasirinkti išminčiaus vienatvę vienuolyno celėje tarp šventųjų knygų ir sielos pokalbių su mintimi neaprėpiamu, protu nesuvokiamu Visagaliu maldos ekstazėje…
Bene pats seniausias žmonijos istorijoje šitokio gyvenimo kelio modelis – Indijos Šakjų giminės karaliaus sūnaus Sidharto Gautamo (Siddhārtha Gautama, apie 563–483 m. pr. Kr.) gyvenimo kelias. Gimęs gerą pusę tūkstančio metų prieš krikščionybės pradininką Jėzų Kristų, Sidhartas Gautama tapo daugybės legendų, poemų bei pasakojimų herojumi, o jų siužetai, kaip matysime, bent pradiniuose epizoduose stebėtinai atsikartoja karaliaus Mindaugo vyriausio sūnaus biografijoje, kiek ji mums yra žinoma iš istorinių šaltinių.
Turiu galvoje, be abejo, tiktai pradinį Gautamos gyvenimo tarpsnį, kuomet karaliaus šeimoje gimęs nuostabus berniukas netikėtai išgyvena dvasinį Atbudimą (sanskr. Buddha – atbudęs, praregėjęs, nušvitęs) ir atsisako žemiškųjų gėrybių, tarp jų – karaliaus sosto, pasirinkdamas atsiskyrėlio maldininko gyvenimą.
Gal kam nors mano keliama paralelė pasirodys nepagrįsta ar per daug įžūli, tačiau ją teigiu ir paremiu, kaip matysime, ne spėlionėmis, o istoriniai duomenimis. Tą patį teigia net kertiniai Vaišvilko gyvenimo faktai: vyriausias Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus anksti palieka tėvo dvarą, atsisako tėvų tikėjimo, priima kaimyninėje Rusioje krikštą graikų apeigomis, tampa vienuoliu, pastato vienuolyną ir jame gyvena, atsižadėjęs karaliaus sosto… Fantastiškas likimas, ir turbūt neatsitiktinai vis dar atsiranda istorikų, kurie, kaip sakėme, suabejoja, ar tokie dalykai iš viso galėjo dėtis XIII a. Lietuvoje.
Tačiau ne tik dėl šiuolaikinės sąmonės skepticizmo šiandien sunku kalbėti apie Vaišvilką ir jo unikalų likimą. Unikalų ir brangintiną jau vien dėl to, kad Vaišvilkas bene pirmasis lietuvių vienuolis ir tikrai pirmasis lietuvių kunigaikštis, pastatęs krikščionims vienuolyną.
Liūdniausia, mano manymu, tai, kad fenomenalūs Vaišvilko gyvenimo faktai ir užmojai ne tik niekados anksčiau nebuvo plačiau nagrinėjami Lietuvos istorikų veikaluose, bet priešingai – sąmoningai ar nesąmoningai, grynai iš tradicinės inercijos būdavo ignoruojami be jokio gailesčio.
Mūsų valstybės ir net mūsų kultūros istorikų Lietuvoje tarsi visai nedomina nei pirmojo Lietuvos vienuolio fenomenas, nei pirmojo anuometinės Lietuvos teritorijoje vienuolyno įkūrimas, nei tolimesnė to vienuolyno veikla, nei apskritai pirmojo taip ryžtingai dvasiniam gyvenimui pasišventusio lietuvio figūra, mįslingai ir tauriai iškylanti kruviname viduramžių kovų dėl žemiškųjų turtų ir valdžios fone.
Naujoviškai pažvelgti į Vaišvilko istorinį ir kultūrinį fenomeną, atidžiau jį panagrinėti naujai iškeltų iš užmaršties tekstų šviesoje bene labiausiai trukdo istorikų sukurti stereotipai, kurie nuo seno Lietuvoje įtvirtino neigiamą Vaišvilko įvaizdį, dar ir šiandien kalamą lietuviams į galvas nuo mokyklos suolo iki aukštosios mokyklos baigimo diplomo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).
(Bus daugiau)
2013.03.13
