Pasaulio galingieji jau seniai suprato, kad informacija yra žymiai galingesnis ginklas nei patrankos. Jei paveiki žmonių mąstyseną, tai ar reikia tą šalį okupuoti? Pagaliau juk tai apsimoka ekonomiškai, nes jei gali valdyti svetimos šalies gyventojus, jiems gali sukrauti nuostolius, o sau pasilikti pelną.
Tokia mintis man vis dažniau ateina analizuojant energetikų diskusija, nes vis vis iškyla klausimas: ar mūsų energetikos vykdyta politika nėra slapta diriguojama iš Kremliaus, t.y. nors ir prisidengus antirusiška skraiste iš tiesų yra vykdoma Kremliui palankūs energetiniai projektai.
Tačiau šį kartą ne apie energetiką, o apie informacinį karą. Dovydas Pancerovas svetainėje lrytas.lt iškėlė labai rimtą ir svarbią problemą: propaganda vykdoma netgi internetiniuose komentaruose, formuojant neigiamą nuomonę apie nepalankius Rusijai žurnalistus, o svarbiausia – tam tikrus Lietuvos istorijos faktus. Taip pat vykdomos propagandinės viešos diskusijos, kuriose savo populiarumą bando prikelti visuomenės užmiršti veikėjai.
Ir čia yra vienas labai svarbus aspektas: stebint dabartinio Kremliaus informacinį karą prieš Lietuvą, supranti, kad jam yra labai svarbi Lietuvos istorija. Štai prieš pora metų Rusijos URM paskelbė ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje ypatingai daug vietos skiriama istorijai.
Rusijai baisūs ir A. Anušausko, ir T. Snyderio knyga „Kruvinos žemės“. Labai jautriai reaguoja į pokario partizanų kovas. Rusijos URM baisu net tai, kad praeitais metais minėjome 1831 metų sukilimo metines.
Jei bus šiais metais panaši ataskaita tikriausiai neužmirš ir to fakto, kad minėjome 1863 metų sukilimą. Tad kodėl Kremliui yra tokie svarbūs tolimoje praeityje glūdintys įvykiai?
Ogi todėl, kad visi šie įvykiai rodo Lietuvos kovą už laisvę. Sukilėliai kovojo už laisvę, partizanai taip pat kovojo.
Ir todėl suprantama, kad norima sukilimus padaryti svetimus Lietuvai. Tuomet iškastruojamas laisvės kovos. Suprantama, kodėl kvestionuojamos partizanų kovos, bandoma vis priminti apie neva nacių suorganizuotą pasipriešinimą. Vis primenamos partizanų žudynės. To buvo, bet istoriniai dokumentais vis patikimiau rodo, kad dažniausiai prie tokių reikalų rankas buvo prikišę NKVD: dezinformuodami partizanus arba žudyti pasiųsdavo jau palūžusius ir užverbuotus kovotojus – smogikus.
Ir galiausiai suprantama, kodėl norima suniekinti net Sausio 13-ąją, aiškinant, kad „savi šaudė į savus“. Kitaip tariant, toliau nuosekliai stumiama sąmokslo teorija. Žinant mūsų visuomenės polinkį visokiausioms sąmokslo teorijos, šis žingsnis yra labai gerai apgalvotas.
Reikia vieną kartą suprasti, kad bendruomenės tapatumas yra kuriamas visos bendruomenės. Ir čia peržengiamas laikas. Partizanų kovos nėra beprasmės, jei mes jas prisimename ir žinome, ką jos mums reiškia. Tam tikra prasme partizanų atminimo įprasminimas šiandien yra jų kovos tęsinys. Kaip ir XIX amžiaus sukilimo. Atmintis – štai kas mus sujungia su praeitimi, su mūsų protėviais.
Iš esmės aš manau, kad svarbiausias mūsų kartos uždavinys yra įtvirtinti laisvės atmintį. Tai yra mūsų tautos išlikimo garantas. Kai laisvė bus mums įtvirtinta vertybė, mes neatsisakysime nei savo kalbos, nekils abejonių dėl ištikimybės savo tautai ir nekils abejonių, kur reikia kurti savo gyvenimą.
Laisvę galime išskleisti per savo istoriją. Ir čia nekalbu apie kažin kokį ideologinį indoktrinavimą, praeities gražinimą, nutylėjimą nepatogių faktų. Tai nieko bendro neturi. Reikia kaip tik atsispirti ideologizuotom istorijos schemoms, kurios yra mums peršamos.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: LRT žurnalistas Virginijus Savukynas.
Informacijos šaltiniai: lrt.lt, komentaras taip pat skaitytas ir per LRT radiją.
2013.04.09
