Abejotina reputacija plačiai išgarsėjęs asmuo – pagrindinis prokurorų liudytojas?


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pasakojimą apie plungiškiui Andriui Kaveckui iškeltos baudžiamosios bylos keistenybes. Ši byla – vis dar nebaigta.

Šių metų kovo 5-ąją Plungės rajono apylinkės teisme rengiamas dar vienas teismo posėdis. Jame, kaip ir ankstesniuosiuose teismo posėdžiuose, bus bandoma išsiaiškinti, ar anksčiau niekad niekur neteistas, aukštąjį išsilavinimą įgijęs, vedęs, auginantis du vaikus, sveiką gyvenimo būdą propaguojantis, Klaipėdos universiteto kūno kultūros fakultete paskaitas skaitantis plungiškis A.Kaveckas organizavo veiksmus, pavojingus kito plungiškio šeimos narių gyvybei, sveikatai ir turtui.

Plungės rajono prokuratūros pateikti kaltinimai – itin griežti. Tik pamanyk, plungiškis A.Kaveckas siekė padegti kaimyno garažą, sugadinti automobilį, apvogti butą, sumušti sūnų, išžaginti dukrą… Neatmetame galimybės, jog tokie ketinimai – galimi. Šiame netobulame pasaulyje pasitaiko ir dar didesnių žiaurumų. Bet kad A.Kaveckas – visiškai nepanašus į žiaurų kerštautoją. Juolab – į recidyvistą. Nuo pat pirmųjų gilinimosi į šią bylą akimirkų Plungės prokurorų veiksmai šių eilučių autoriui pasirodė neįtikinami, pritemti arba net laužti iš piršto.

Pirma, tarp plungiškių Andriaus Kavecko ir Alvydo Meištininko tikrai esama įsisenėjusio konflikto. Tik konfliktas – ne itin rimtas. Tiksliau tariant – vien buitinio pobūdžio. Abu plungiškiai kivirčijasi dėl namo bendrijos reikalų. Ginčijasi seniai. Iš pradžių namo bendrijos pirmininko pareigas ėjo A.Kaveckas, dabar šios pareigos atiteko A.Meištininkui. Abu turį vienas kitam priekaištų. A.Kaveckas įsitikinęs, kad jis buvo darbštesnis, principingesnis namo bendrijos vadovas. A.Meišininkas tikriausiai manąs atvirkščiai. Jei ir esama kokių nors finansinių pažeidimų bei piktnaudžiavimų “tarnybine padėtimi” minimoje namo bendrijoje, sunku patikėti, jog dėl tokių dalykų būtų deginami garažai bei griebiamasi smurto prieš vaikus.

Antra, pateikdama itin rimtus kaltinimus A.Kaveckui Plungės rajono prokuratūra rėmėsi vien liūdnai pagarsėjusio Pavelo Iljino tvirtinimais. Vargu ar P.Iljinas yra tas žmogus, kurio liudijimais derėtų tikėti Lietuvos teisėsaugos pareigūnams. Ypač vertinantiems savo reputaciją ir gerą vardą.

Priminsime tik svarbiausius, pagrindinius P.Iljino “žygdarbius”. P.Iljino pavardė ne sykį buvo minima net keliose baudžiamosiose bylose. Pavyzdžiui, 2008-aisiais Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas tyrė bylą, kurioje P.Iljinui pareikšti įtarimai dėl “sukčiavimo, dokumento klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu”.

Tais pačiais 2008-aisiais metais Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tyrė bylą dėl “neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, neteisėto specialiosios technikos įrengimo ar panaudojimo informacijai rinkti”. Šioje byloje P.Iljinas įvardintas įtariamuoju.

2010-aisiais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai P.Iljinui pateikė įtarimus dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba jomis neteisėtai disponuoti. Omenyje turimas būtent “didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis”. Tąsyk P.Iljinui paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Jis buvo pristatytas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas panaikinta 2011-ųjų metų sausio 19 dieną.

Jau remiantis vien šiais faktais P.Iljinas negali atrodyti panašus į labai patikimą liudytoją. O juk keistų istorijų, į kurias jis buvo įsivėlęs, esama ir daugiau.

Šis rusų tautybės Lietuvos pilietis pirmą kartą pagarsėjo 2000-aisiais, kai savo ar kieno nors kito iniciatyva įsivėlė į šnipinėjimo skandalą. To meto lietuviškoje spaudoje pasirodė pranešimų, kad Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnai sulaikė 24-ketverių metų Lietuvos pilietį P.Iljiną. Pasak Rusijos slaptųjų tarnybų, P.Iljinas yra Lietuvos VSD agentas ir įtariamas šnipinėjimu amerikiečių labui. Esą jis turėjo įsilaužti į Rusijos federalinės saugumo tarnybos kompiuterių tinklus.

Būtina pabrėžti, kad rusiškoji Temidė P.Iljino nei teisė, nei sodino į kalėjimą. Pats P.Iljinas spaudoje neigė esąs kaltas.

Nurimus šnipinėjimo skandalui P.Iljinas dingo iš Lietuvos. Kur gyveno, ilgokai niekas nieko nežinojo. Tik vėliau paaiškėjo, jog jaunuolis apsistojo Švedijoje. Bet 2005-aisiais P.Iljinas ir vėl – Lietuvoje. Čia jis patenka į naują ne itin malonią istoriją. Jam pateikiami kaltinimai bandžius nelegaliai įsilaužti į Vilniaus banko kompiuterines informacines sistemas…

Tai štai tokios tokelės. Plungės rajono apylinkės prokuratūra kaltinimus niekad niekur neteistam A.Kaveckui grindžia iš skandalų liūno neišbrendančio P.Iljino parodymais. Daugiau jokių argumentų prieš A.Kavecką Plungės rajono prokuratūra neturi.

Įspūdį, jog plungiškis A.Kaveckas greičiausiai be rimto pagrindo tampomas po teismus, sustiprino ir paskutinysis Plungės rajono teismo posėdis, surengtas šių metų sausio 20-ąją. Tądien teko išklausyti kelių iškalbingų pareigūnų liudijimų. Atidžiai klausantis teisme parodymus davusių pareigūnų pasakojimų susidariau dvejopą nuomonę. Arba niekas iš policininkų netikėjo, jog plungiškio A.Kavecko grasinimai nušauti – realūs, arba policija nesiėmė tokiais atvejais privalomų prevencinių priemonių.

Tiesa, oficialaus preteksto, girdi, A.Kaveckas galimai turi blogų ketinimų, būta. Šito nepaneigsi. Viešame administracinio teismo posėdyje, kur buvo narpliojamas jo konfliktas su kaimynu, A.Kaveckas, susinervinęs bei apimtas emocijų, ištarė visus suklusti privertusią frazę: “tada man beliks nušauti A.Meištininką ir pačiam nusišauti”. Šie žodžiai buvo ištarti viešame administracinio teismo posėdyje, kai buvo sprendžiamas klausimas, ar plungiškis A.Kaveckas vertas administracinio arešto. Liaudiškai tariant, – parų.

Vadovaujantis sveiku protu, toks grasinimas, nors ir drastiškai nuskambėjęs, neatrodo itin grėsmingas. Psichologijos mokslas nustatęs kai kuriuos tendencingumus: tie, kurie viešai grasina, dažniausiai nesigriebia smurto. Ypač tie, kurie dar tvirtina ir patys nusišausią. 

Žinomų Lietuvos psichologų ir didelę nužudymų tyrimo patirtį turinčių policijos pareigūnų vertinimai sutapo. Pasak jų, minėto teismo metu A. Kavecko spontaniškai ištarta frazė neabejotinai atspindi keblioje padėtyje atsidurusio žmogaus „širdgėlos ir nevilties klyksmą, o ne bent kiek realų grasinimą“.

Tačiau plungiškis A.Meištininkas nutarė tokio akibrokšto nedovanoti. Dėl A.Kavecko grasinimų policijai jis pasiskundė 2011 metų sausio 26-ąją. Čia būtina atkreipti dėmesį į svarbią detalę. Savo pareiškime A.Meištininkas pasakoja tik apie tai, kad kaimynas A.Kaveckas grasino nušauti, nuolat terorizuoja ir naudoja psichologinę prievartą. Apie tai, kad A.Kaveckas grasino ir pats nusišauti, pareiškimo autorius kažkodėl neužsiminė. Taip pat nepateikė jokių konkrečių terorizavimo ir psichologinio teroro įrodymų.

Pirmasis su A.Meištininko pareiškimu susidūrė savivaldybės viešosios policijos tyrėjas, kurio žmona dirba pas A.Meištininką namo bendrijos sekretore. Nors parodymus davęs Plungės policininkas neigė turįs susidaręs išankstinę nuomonę apie skunde minimą A.Kavecką, pripažino, kad jam yra nekartą tekę svečiuotis pas žmoną įdarbinusį A.Meištininką, skundo autorių, ir kalbėtis apie jo santykius su A. Kavecku bei namo bendrijos reikalus.

Užregistruotas pareiškimas dėl grasinimų pateko tyrėjui. Tiesioginis viršininkas užrašė rezoliuciją – “patikslinti informaciją”. Štai čia – suklusti verčianti intriga. 2011-ųjų sausio 26-ąją gavusi pareiškimą dėl grasinimo nužudyti Plungės teisėsauga neskubėjo imtis jokių realių prevencijos priemonių apie dvejis mėnesius. 

Tad belieka gūžčioti pečiais: kodėl Plungės policininkai neperspėjo A.Kavecko dėl baudžiamosios atsakomybės už grasinimą nužudyti, neišsiaiškino, ar potencialusis grasintojas turi legalų ginklą, nebandė nustatyti, ar potencialusis agresorius ieško kelių, kaip kovinį pistoletą įsigyti draudžiamais būdais. Galų gale nesvarstytas klausimas, gal gi A.Kaveckas ieško samdomo žudiko paslaugų. Tokiais atvejais policijos pareigūnų veiksmai griežtai reglamentuoti mūsų įstatymų. Policininkai negali neanalizuoti susiklosčiusios konfliktinės situacijos. Jie privalėjo bent jau perspėti: jei kas nors blogo atsitiks A.Meišininkui ar jo artimiesiems, įtarimai pirmiausiai kris ant A.Kavecko galvos.

Ir vis dėlto Plungės policininkų neskubėkime kaltinti aplaidžiai atlikus savo tiesiogines pareigas. Plungė – nedidelis miestelis Žemaitijoje. Čia visi visus daugiau – mažiau pažįsta. Plungiškių A.Kavecko ir A.Meištininko konfiltas dėl namo bendrijos reikalų tęsiasi užtektinai ilgai. Ir viena, ir kita pusė Plungės teisėsaugai yra įteikusi įvairiausių pareiškimų, skundų. Vaizdžiai tariant, Plungėje šis konfliktas visiems nusibodęs iki gyvo kaulo. Tad neatmestina versija, jog Plungės policininkai nepuolė griebtis prevencinių priemonių tiesiog dėl to, jog puikiai suvokė: A.Kaveckas – ne iš tų, kurie imasi neteisėtų veiksmų. Ypač tokių drastiškų kaip šaudymas iš kovinio pistoleto ar kitokio ginklo.

Paskutiniąjame Plungės apylinkės teisme išklausęs policijos pareigūnų liudijimų susidariau būtent tokią nuomonę – miestelio teisėsauga puikiai suprato, jog A.Kavecko grasinimai ką nors nušauti – popieriniai, iš piršto laužti, padiktuoti nevilties, emocijų. Ir – nieko daugiau.

Bet jeigu visa Plungė supranta, jog A.Kaveckas nėra visuomenei grėsmę keliantis asmuo, kodėl jis vis tik atsidūrė teisiamųjų suole ir kodėl jam gręsia realus laisvės atėmimas? Kas suinteresuotas dirbtinai skandinti A.Kavecką? Vieną suklusti verčiančią frazę yra ištaręs ir pats A.Meištininkas. Sakykite, kaip suprasti tokius A. Kaveckui viešai pasakytus žodžius: “Tu, zuikuti, nežinai, su kuo susidėjai…”

Kokia šios keistos istorijos atomazga? Viršininko nurodymo “patikslinti informaciją” sulaukęs pareigūnas vis tik informacijos nepatikslino. Ikiteisminio tyrimo tyrėja 2011-ųjų sausio 28-ąją sulaukė pliko pareiškimo apie grasinimą nužudyti. Taigi ištisas dvi paras Plungės teisėsauga nepajudino nė piršto, kad būtų apsaugota plungiškio A.Meištininko gyvybė. Tačiau ir ikitesminio tyrimo tyrėja neskubėjo darbuotis. Ji tik pasikvietė pareiškimą parašiusį A.Meištininką pokalbiui. O A.Kaveckas apklaustas tik po to, kai įtartinasis P.Iljinas griebėsi provokaciją primenančių veiksmų.

Akivaizdu, kad A.Kavecko grasinimais Plungės teisėsauga rimčiau susidomi tik 2011-ųjų balandžio mėnesį, kai šioje painioje istorijoje pasirodė abejotinos reputacijos P.Iljinas. Tas liūdnai išgarsėjęs P.Iljinas policijai atnešė slapta darytą įrašą, neva įrodantį, jog A.Kaveckas ieškojo būdų, kaip žiauriai susidoroti su kaimynu A.Meištininku.

Taigi čia regiu dar vieną keistą aplinkybę. Nepaneigsi, jog A.Kaveckas viešai grasino nušausiąs A.Meištininką. Tačiau už Plungės gyventojų saugumą bei ramybę atsakingi pareigūnai į oficialius grasinimus ilgokai niekaip nereagavo. Gal lūkuriavo specialiai, kol provokuojamas A.Kaveckas padarys klaidą? Juk vienas liudytojas teismo posėdžių salėje sausio 20-ąją prasitarė, jog neva laukta A.Kavecko klaidos. Lūkuriavo, kol žodiniai grasinimai peraugs į rimtesnius kivirčus? Lūkuriavo papildomų įkalčių? Tokia versija – neatmestina. Mat netrukus kaip Pilypas iš kanapių atsirado įtartinasis P.Iljinas. Būtent P.Iljinas atkakliai pasakojo A.Kaveckui galįs susidoroti su kaimynu A.Meištininku. Suprask, P.Iljinui tereikia A.Kavecko sutikimo. 

Bet iš kur ir kodėl atsiranda A.Kavecką nusikalstamiems veiksmams provokavęs P.Iljinas? Kieno interesus jis atstovauja šioje byloje? Klaipėdos pareigūnai iš kažkur buvę sulaukę informacijos, jog Plungėje rengiamas žiaurus nusikaltimas. Remiantis galiojančia tvarka operatyvinio pobūdžio informaciją klaipėdiečiai privalėjo nusiųsti Telšiams. O Telšiai – persiųsti tai pačiai Plungei. Tokiu atveju būtų išsaugota subordinacija. Tokiu atveju nebūtų pažeista policijos veiklą reglamentuojanti vidaus tvarka. Tokiu atveju gal gi būtų išvengta kai kurių nesusipratimų. Juk plungiškiai policininkai puikiai žino, ko iš tiesų verti A.Kavecko grasinimai.

Įdomi teisme sausio 20-ąją liudijusio plungiškio pareigūno pozicija. Jis neprisiminė, kas ir kaip iš klaipdėdiečių jį informavo apie turimą operatyvinio pobūdžio informaciją. Teisme liudijęs pareigūnas, beje, dirbantis policijoje nebe pirmus metus, teisinosi informacijos ir tyrimų gausa. Todėl niekaip negalįs tiksliai pasakyti, kas jį iš klaipdėdiečių informavo apie Plungėje neva rengiamą nusikaltimą. Ar galima patikėti, jog pareigūnas neprisimena, su kuo kalbėtasi apie rimtus dalykus? 

Sausio 20-ąją liudijimus teikęs pareigūnas taip pat tvirtino, jog nesidomėjo, kas gi tas P.Iljinas, pažėręs informacijos apie Plungėje rengiamą nusikaltimą. Tokių policininko žodžių nuoširdumu taip pat sunku patikėti. Juk jis – profesionalas. Ar įmanoma, kad policininkai profesionalai nesidomėtų tais, kurie teikia informacijos apie planuojamus nusikaltimus? O juk apie P.Iljiną informacijos internete – daugiau nei užtektinai. Tereikia jo pavardę įvesti google paieškos sistemoje, ir dešimtys P.Iljiną kaip įtartiną asmenį apibūdinančių straipsnių – kaip ant delno. Tačiau remiantis konkrečiais policininkų veiksmais akivaizdu, kad jie, net ir negalėdami nežinoti  praeities šleifo, P.Iljiną bent jau iki šiol šioje konkrečioje istorijoje laikė rimtu, patikimu žmogumi.

Ypač iškalbingai nuskambėjo paties A.Meištininko prisipažinimas teismui, kad apie A.Kavecko tariamai nusikalstamus kėslus jis sužinojo ne iš ko kito, bet gi iš Plungės policijos pareigūnų jau po to, kai kai P.Iljinas pristatė slapta įrašytą A.Kavecką provokuojančio pokalbio garso įrašą. Pačiam A.Meištininkui niekada neteko asmeniškai girdėti A.Kavecką grąsinant nei jį apvogti, nei sudeginti turtą, nei nuskriausti dukrą.

Tačiau A.Meištininkas tikino teismą, kad tai, ką jis išgirdęs iš policijos pareigūnų apie tariamus A.Kavecko „kėslus“, jį nepaprastai sukrėtė, todėl jis reikalaująs iš A. Kavecko 50 tūkstančių litų moralinei žalai atlyginti. Tačiau neapleidžia klausimas: kam iš tiesų šioje byloje privalėtų būti pareikštas ieškinys? Viena aišku: vargu ar A.Meištininko reikalavimą žalai atlyginti būtų galima adresuoti A.Kaveckui.

Paskutiniąjame teismo posėdyje turėjo būti apklausiamas ir P.Iljinas. Teisme jis privalėjo pateikti savąją įvykių versiją, o teismo proceso dalyviai – išklausyti jo slapta daryto įrašo, neva įrodančio, kaip A.Kaveckas įkalbinėja sumušti, padegti, apvogti, išprievartauti. Tačiau teismo posėdyje P.Iljinas nepasirodė. Šaukimas į teismą jam buvo išsiųstas. Bet teismas neturi jokių patikimų žinių, kur šiuo metu gyvena ir ką veikia skandalingasis P.Iljinas. O juk P.Iljinas – pagrindinis, vienintelis kaltintojų liudytojas. Jo dalyvavimu teismo podėdžiuose turėtų būti pirmiausiai suinteresuoti Plungės prokurorai, atidavę bylą į teismą.

Tądien teismo posėdyje Plungės rajono apylinkės teismo teisėjas Vaidas Gasiūnas perskaitė tik nedidelę ištrauką iš P.Iljino slapta daryto įrašo. Iš to įrašo galima susidaryti nuomonę, jog P.Iljinas šioje konkrečioje byloje buvo policijos pareigūnų informatorius. Išklausius stenogramos ištraukos akivaizdu, kad P.Iljinas kalbasi su oficialiu pareigūnu. Jis žino, kad kalbasi su policijos pareigūnu. Jis ne šiaip sau kalbasi, o informuoja, ką nuveikęs. 

O jei P.Iljinas – policijos informatorius, vadinasi, niekad nieko nenuskriaudusį A.Kavecką kažkas specialiai bando sužlugdyti. Tas “kažkas” – informatoriumi į pagalbą P.Iljiną pasitelkę policininkai?

Įdomu, ar kovo 5-ąją teismo posėdžių salėje išvysime P.Iljiną? Jo liudijimai turėtų padėt susigaudyti, kam iš tiesų rūpi sukompromituoti plungiškį A.Kavecką.

Beje, A.Kavecko ir A.Meištininko ginčas garbės garbės nedaro nė vienai pusei. Liūdna, apmaudu, kai tokie konfliktai įsiplieskia tarp inteligentų, tarp pedagogų.

Nuotraukoje: liūdnai pagarsėjęs Pavelas Iljinas.

2012.03.03


Prisijunkite prie diskusijos