Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( IV )

7. „Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi…“ (Kito požiūris)

Judaizmo paradigmoje kryžiaus karai teikia visiškai kitokį atvaizdą ir kitokią terminiją.

Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi, prancūzų ir vokiečių šutvė, subėgusi iš visų kraštų…

Štai judėjų kronikos terminija kryžiaus žygio dalyviams apibūdinti. Nėra net užuominos apie tai, kad frankai ar germanai „vykdo Dievo valią“. Niekas nesvarsto, kokio Dievo valia pildoma. Niekam neįdomu, kaip galima įrodyti ar paneigti to Dievo teisingumą.

Iš visos viduramžių teologinės scholastikos lieka tik kryžiaus žygių istoriniai pėdsakai ir padariniai.

Bet jie… jau už katalikiškos paradigmos ribų.

Viduramžių judėjų metraštininką pacitavau pagal žydų istorijos klasiko Simono Dubnovo (rus. Semion Dubnov, 1860–1941) populiarų, įvairiomis kalbomis iki šiolei leidžiamą veikalą.^[1] Genealoginiame savo giminės medyje turėjęs nemaža talmudo žinovų, tarp jų – kaunietį prosenelį Jehudą Judlį, Dubnovas, bėgdamas iš Rusijos nuo bolševikų diktatūros, prisidėjo prie žydų istorijos kated­ros steigimo 1922 m. Kauno universitete, tačiau niekad nebuvo sionizmo šalininkas ir teigiamai vertino žydų tautos galimybes gyventi ir tobulėti Vakarų kultūros krikščioniškose šalyse. Ir vis dėlto jis negali nepritarti cituojamam viduramžių žydų metraštininkui. Primindamas, kad kryžiaus žygio dalyviai ne tik plėšė, bet ir sąmoningai žudė žydus, atsisakiusius priimti krikščionybę, S. Dub­novas piešia kraupią panoramą:

1096 metų pavasaris atnešė žūtį ir sielvartą tūkstančiams žydų visoje Europoje. Kryžiuočiai labiausiai siautėjo vokiškuose miestuose ant Reino krantų. Viena pirmųjų nukentėjo Vormso žydų bendruomenė. Šimtai žydų buvo kryžiuočių išskersti; paplūdę kraujuose jie šaukė: „Klausyki, Izraeli, mūsų Dievas Vienintelis!“ Tik nedaugelis priimdavo katalikišką krikštą, išsigandę mirties. Kiti patys nusižudydavo, idant nepatektų priešams į rankas. Moterys žudė savo mylimus vaikus bijodamos, kad jų nepakrikštytų per jėgą. Kryžiuočiai išgriovė žydų namus Vormse, išgrobstė jų turtą, sudraskė ir sutrypė šventųjų knygų nuorašus, rastus sinagogose (gegužės 18). Dalis žydų gyventojų slėpėsi Vormso vyskupo Allebrando namuose. Vyskupas negalėjo ar nenorėjo jų apginti ir pasiūlė jiems vardan išsigelbėjimo priimti krikščionybę. Žydai paprašė laiko pamąstymui. Priešais vyskupo namus susitelkę kryžiuočiai lūkuriavo, pasirengę vesti žydus į bažnyčią arba į mirtį. Kai duotas žydams laikas pasibaigė, vyskupas atvėrė duris, už kurių slėpėsi nelaimėliai, ir išvydo juos gulinčius kraujo klanuose: jie nusprendė geriau nusižudyti, negu atsižadėti savo tikėjimo. Įsiutę kryžiuočiai išsityčiojo iš žydų kankinių lavonų, o likusius gyvus Vormso žydus arba patys nužudė, arba per prievartą pakrikštijo (gegužės 25), (op. cit., p. 412).

Įdėmesnis skaitytojas, manau, atkreipė dėmesį į religinį Vormso žydų tragedijos aspektą. Turto grobstymas tebuvo religinio fanatizmo padarinys, grindžiamas teologiškai. Žydų metraštininkas atkuria mums viduramžių kryžnešių logiką:

Žygiuodami pro miestus, kur gyveno žydai, jie [kryžnešiai]sakydavo sau: „Štai mes žygiuojam atkeršyti izmailiečiams [Mahometo pasekėjams], ogi čia priešais mus – žydai, kurie nukryžiavo mūsų Išganytoją; tad atkeršykim pirmiausia jiems! Teišnyksta nuo šiolei Izraelio vardas arba tegul žydai seka mumis ir priima mūsų tikėjimą!“ (op. cit., p. 411).

Klaidinga būtų manyti, kad šitaip nuožmiai elgėsi tik pirmojo kryžiaus žygio idėjų suviliotos viduramžių Europos padugnės, prisiplakėliai, valkatos ir plėšikai, žygiavę kartu su tikinčiaisiais krikščionimis ir tauriais riteriais, pasiryžusiais išvaduoti Šventąjį Jėzaus kapą Jeruzalėje. S. Dubnovas primena, kad netrukus

buvo sudaryta nauja kryžiuočių kariuomenė, vadovaujama hercogo Godfrydo Buljoniečio ^[2]. Po trejų metų vargų ir daugelio praradimų kelyje (į Bizantiją) šita kryžiuočių kariuomenė pasiekė Šventąją Žemę. Jeruzalė buvo apgulta ir paimta (1099 m. liepos 15 d.). Išžudę ten visus Mahometo pasekėjus sužiaurėję kryžiuočiai suvarė Jeruzalės žydus, tiek talmudistus, tiek karaimus, į vieną sinagogą ir ją padegė. Visi žydai žuvo ugnyje, o jų nuosavybė liko išgrobstyta. Kryžiuočiai užkariavo dalį Palestinos ir ten įkūrė savąją Jeruzalės karalystę (op. cit., p. 413).

Šitaip nelauktai pasipildo mūsų jau cituotas Jeruzalės paėmimo epizodas iš F. Šartriečio prisiminimų. XI a. Jeruzalėje, lygiai taip kaip XXI a. Jeruzalėje, susitinka trijų religijų, trijų Dievų, trijų religinio mąstymo paradigmų atstovai.

Kurie gi teisūs ir prieš ką?

8. Abraominių religijų nesutaikoma priešprieša?

Trijų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – istorinio susidūrimo pradžia verta atidžiausio dėmesio, nes jo struktūrinė analizė atskleis, mano manymu, giliąsias Baltijos kraštų pagonybės sankirtos su krikščionybe esmes ir tiesas.

Visos trys religijos dažnai vadinamos abraominėmis, tai yra – save kildinančiomis iš to paties biblinio Abraomo. Jau vien tai, atrodo, turėtų jas suartinti.

Deja, atsitiko priešingai.

Ir tenka su nuostaba ir kartėliu konstatuoti, kad trijų abraominių religijų – krikščionybės, islamo ir judaizmo – tarpusavio priešiškumas ir nepakantumas, deja, nėra koks atsitiktinis mūsų aptariamų viduramžių epizodas. Jau gyvendami naujajame tūkstantmetyje esame neregėtai paaštrėjusio trijų religijų konflikto liudininkai, nors patį konfliktą mūsų dienomis neretai bandoma užglaistyti ar nuslėpti, skelbiant švelnesnes skirtingų civilizacijų „šaltojo karo“ („šaltojo“ – laikinai?) idėjas. Skirtumas čia tik toks, kad viduramžiais trijų religijų kovą daug atviriau ir plačiau, nei XXI a. spauda, televizija bei kitos masinės informacijos priemonės, nušvietė anuometinė teologija ir istoriografija.

Matėme pirmojo kryžiaus žygio dvejopus atspindžius katalikų ir judėjų šaltiniuose, tad pridėkime trečią – arabų šaltiniuose. Pastarieji šaltiniai ypač įdomūs jau vien todėl, kad iki pat XX a. vidurio buvo beveik nežinomi Vakarų pasauliui.

Faktografiniu požiūriu musulmonų autoriai mini tuos pačius įvykius, kuriuos aprašė judėjų ir katalikų autoriai, tačiau įvykio atvaizdas ir čia keičiasi.

Viduramžių arabų istorikas Ibn al-Atiras (1160–1233) savo veikale „Tobula istorija“(Al-Kamel fit-Tarikh) pabrėžia, kad po Jeruzalės paėmimo

Šventojo miesto gyventojai buvo išžudyti ir fradžai [frankai krikščionys]musulmonus žudė visą savaitę. Al-Aksos mečetėje jie išžudė daugiau kaip septyniasdešimt tūkstančių žmonių.

Pacitavęs šiuos žodžius ir nepatikrintus skaičius šiuolaikinis istorikas libanietis Aminas Malufas (Amin Maalouf, g. 1949) pasitelkia dar vieną viduramžių tekstą – Ibn-al-Kalaniso (1073–1160) kroniką:

užmuštų buvo daug. Žydus suvarė į sinagogą, ir fradžai ten juos gyvus sudegino. Jie taip pat sugriovė šventųjų paminklus ir Abraomo – tebūnie jam ramybė, kapą.^[3]

Pastaroji musulmonų metraštininko pastaba, beje, atskleidžia gana tolerantišką islamo santykį su krikščionybe. Be abejo, nesu arabų literatūros žinovas ir nedrįsčiau absoliutizuoti savo teiginio, tačiau kol kas man tikrai nepavyko rasti musulmonų viduramžių literatūros šaltiniuose tokių religinės netolerancijos pavyzdžių, kokie savo stiliumi prilygtų aukščiau cituotai kataliko G. Nožiečio poetinei epigramai apie pranašą Mahometą. Priešingai – islamo teologai ir tikintieji pagarbiai atsiliepia apie Jėzų Kristų, tikėdami jo pranašiška misija.

Kitas dalykas, kad musulmonai atmeta Romos katalikų bažnyčios mokymą apie Jėzų – Dievo Sūnų, ir čia remiasi pačiam Jėzui priskiriamais tekstais, nes jis niekur pats savęs nėra pavadinęs Dievo Sūnumi ir kalba apie save kaip Žmogaus Sūnų (Mk 2,1–6 ir kitur). Musulmonams neįtikėtinas lieka ir kitas krikščionių teologijos teiginys apie mirtingos motinos pagimdytą Dievą, nors pačios Marijos, Pranašo Jėzaus motinos, vardas ir Mahometo skelbtuose Korano tekstuose, ir islamo teologų yra minimas su didžiausia pagarba. Korane Jėzaus vardas paminėtas 25 kartus, o Jėzaus motinos Marijos vardu pavadinta visa devynioliktoji sura (Mariam), nors toje pačioje suroje teigiama, jog

šlykštus darbas yra teigti, esą Visagalis Mielaširdingas Dievas turėjęs sūnų: „Dangus nuo to sutrupėtų, o žemė atsivertų ir kalnai virstų dulkėmis nuo to, kad jie [krikščionys]prirašė Mielaširdingajam sūnų. Nedera Mielaširdingajam imti Sau sūnų. Kiekvienas, kas yra danguje ar ant žemės, ateina pas Mielaširdingąjį tiktai kaip vergas“ (Koranas, 19, 92–94).

Viduramžių arabų rašytojai prie teologinių argumentų pridėdavo ir sveiko proto išvadas. Įžymaus enciklopedinio traktato „Brangintinų dorybių marios“ (Bahr al-Fava’id, tarp 1150–1160) autorius, nepalikęs mums savo vardo, neieškodamas jokių teologinių kontrargumentų, paprasčiausiai teigia, jog

kiekvienas, kas tiki teiginiu, esą Dievas gimė iš moters įsčių, yra visiškas beprotis; su juo nedera kalbėtis, jis neturi nei proto, nei tikėjimo.^[4]

Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, neigimas nė kiek nemažina musulmonų teologijoje Pranašo Jėzaus autoriteto – jis netgi vadinamas paskutiniuoju žmonijos Pranašu, kuris po Paskutiniojo teismo suvienys žmoniją į vieno Dievo pasekėjų bendruomenę.

Šiuo atžvilgiu islamo pasekėjų tolerancija toli lenkia neigiamą judaizmo sekėjų požiūrį į Jėzų, kuris iki šios dienos judėjų teologiniuose komentaruose vadinamas nuklydėliu nuo tikrojo tikėjimo. Kitaip tariant, Kristaus mokymas tėra atskilusi nuo tikrojo judaizmo erezija, atsiskyrusios sektos mokymas. Ir dėl to vertintinas neigiamai.

Netgi naujausiuose Naujojo Testamento autorinio Davido H. Sterno vertimo į anglų (Jewish New Testament, 1979) ir rusų (Еврейский Новый Завет, 2004) kalbas komentaruose pabrėžiamas tradicinis „jau du tūkstančius metų tebesitęsiantis konfliktas tarp krikščionių bažnyčios ir sinagogos“. Konfliktą, tarp kitko, atspindi ir graikiško žodžio Jesus (Jėzus Kristus) senovinis tarimas Ješu.

Kai kuriems žydams, – primena komentatorius, – žodis Ješu pavirto akronimu iš frazės Jimah šmo vezihrono (Teišdyla jo vardas ir prisiminimas apie jį).^[5]

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.02.12