Admirolo Denico menas pasiduoti ( 2 )


Print

Tuo tarpu Baltijos jūros vandenimis vakarinės pakrantės link laivai tebegabeno pabėgėlius, iš rytų keliais tebeplūdo nesibaigiančios voros žmonių, anglų-amerikiečių demarkacinės linijos link traukėsi daliniai iš Pomeranijos, Brandenburgo, Silezijos, ir šiam srautui nebuvo matyti galo.

Nors sąjungininkai reikalavo visiškos kapituliacijos visuose frontuose, Denicas siekė kiek įmanoma vėliau pasiduoti Sovietų Sąjungai. Reikėjo dar 8-10 parų civiliams ir kariškiams iš Rytų fronto evakuoti į anglų ir amerikiečių valdomas sritis. Bet jau gegužės 2 d. padėtis pasikeitė ne vokiečių naudai.

Vokiečiai sutinka pasiduoti, bet tik ne rusams

Gegužės 2 d. anglų tankai ir pėstininkai be vargo prisiartino prie Liūbeko, tuo pat metu amerikiečiai forsavo Elbę ir nesutikdami pasipriešinimo užėmė Vismarką. Tokiu būdu Vakarų sąjungininkai visame ruože nuo Baltijos jūros iki Elbės atkirto kelius, vedančiusiš Maklenburgo į Holšteiną ir dabar pabėgėliai  galėjo išsigelbėti nuo ant kulnų minančios Raudonosios armijos tik anglų valdomoje Šlėzingo-Holšteino žemėje ir tik jiems sutikus.

Kariniai veiksmai prieš  Vakarų sąjungininkus neteko prasmės, ir Denicas įsakė pradėti derybas su jų vadais dėl  kapituliavimo. Naujai paskirtaskarinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas admirolas Hansas Georgas Frideburgas išvyko pranešti Vakarų sąjungininkams, jog vokiečiai sutinka pasiduoti jų valdomose srityse.

Britų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas feldmaršalas Bernardas Montgomeris atsakė sutinkąs su vokiečių kapituliacija Šiaurės Vokietijoje, tačiau pareikalavo perduoti sąjungininkams visus karinius ir prekybinius laivus. Atiduoti priešams laivyną reiškė pažeisti jūrų karininkų garbės kodeksą, bet Denicas įsakė vadams nenaikinti ginklų ir neskandinti laivų, matydamas, kad tai gali išgelbėti daugybės žmonių gyvybę.

Prancūzijoje,  Reimse, kur  apsistojo amerikiečių štabas, admirolui Frideburgui sekėsi nepalyginti sunkiau, nes generolas Duaitas Eizenhaueris net nesiteikė jo priimti, reikalaudamas neatidėliotinos ir visiškos vokiečių ginkluotųjų pajėgų kapituliacijos visuose frontuose, taip pat ir Rytų.Iš Flensburgo, Miurviko rajono, kur persikėlė nauja Vokietijos vyriausybė, Denicas pasiuntė į Reimsą generolą Jodlį, bet ir tam nepavyko amerikiečių perkalbėti bent kiek atidėti kapituliacijos akto pasirašymą.

Galiausiai amerikiečiai sutiko suteikti vokiečiams dvi paras – tik po to, kai  jų štabo viršininkas generolas Bedelas Smitas pritarė Jodliui, įtikinėjusiam, jog sutrikus ryšiams tiek laiko prireiks perduoti įsakymą dalinių vadams. Generolas Jodlis kapituliacijos aktą pasirašė gegužės 7-ąją 2 val. 41 min. po vidurnakčio;  vokiečių kariuomenės nusiginklavimas ir pasidavimas į nelaisvę turėjo prasidėti vidurnaktį iš  gegužės 8-osios į 9-ąją – taigi vokiečiai turėjo dar beveik dvi paras. Gegužės 8-osios vėlyvą vakarą Berlyno priemiestyje Karlshorste pakartotinė kapituliavimo akto pasirašymo ceremonija tebuvo duoklė sovietų diktatoriui Stalinui, nes vokiečiams keliami reikalavimai liko iš esmės tie patys.

Per dvi paras dar nemažai vokiečių pabėgėlių ir kariškių spėjo pasitraukti iš Sovietų Sąjungai tenkančių rytinių sričių. Amerikiečių liniją pasiekė didžioji dalis Pietų armijų grupės dalinių, taip pat prie Vyslos sumuštos kariuomenės likučiai… Vis dėlto tūkstančiai pabėgėlių ir kariškių pavėlavo ir papuolė į sovietų nelaisvę. Trūkstant laivų, pavyko evakuoti tik dalį kariuomenės iš Kuršo.

Gegužės 9 d. pasidavė vokiečių daliniai Gdynėje ir Gdanske, iš kur pastaruosius mėnesius siuntė laivus su pabėgėliais… Karlas Denicas savo prisiminimuose „10 metų ir 20 dienų“ (išėjo Vokietijoje 1958 metais) nurodo, jog nuo  1945 m. sausio 23 iki gegužės 8 d. laivais Baltijos jūra buvo evakuota 2 022 602  žmonių  iš Kuršo, Rytų ir Vakarų Prūsijos, Pomeranijos ir Maklenburgo. Pabėgėliai plukdyti per minuotus vandenis, nuolat atakuojant iš oro sąjungininkų lėktuvams, apšaudant rusų laivams.

Nuskandinti trys dideli laivai, gabenę iš viso 14 tūkst. žmonių. Kai kurie autoriai prieštarauja, kai admirolas Denicas pavadinamas Rytų Prūsijos gelbėtoju. Girdi, jis tik gegužės 6 d. suteikė pirmenybę taikių gyventojų evakavimui, ir per dvi paras laivai pervežė apie 120 tūkst. žmonių, o nuo sausio 23-osios iki kovo 1 d. buvo išgelbėta tik 800 tūkst. pabėgėlių, 355 tūkst. sužeistųjų ir 215 tūkst. kariškių.

Vis dėlto net priešiškai nusiteikę autoriai pripažįsta, jog žmonių gelbėjimas iš Vokietijos rytinių provincijų Baltijos jūra buvo didžiausia istorijoje humanitarinė operacija, kuria vokiečių laivynas gali pagrįstai didžiuotis (kai kas primena 1975 metais amerikiečius tesugebėjus iš Saigono išgabenti 400 tūkst. žmonių, nors turėjo dideles laivyno ir oro transporto pajėgas ir jiems beveik netrukdyta).

Didžiosios Vokietijos imperijos pabaiga

Po to, kai buvo pasirašytas kapituliacijos aktas, Vokietijos laikinosios vyriausybės ekonomikos ministras ir karinės pramonės ministras Alfredas Šperas pasiūlė jos nariams atsistatydinti (pats vylėsi, kad amerikiečiai pageidaus su juo ir toliau bendradarbiauti). Ministras pirmininkas (dar užsienio reikalų ministras ir finansų ministras) Liudvigas Šverinas fon Krozigas aiškino, kad reicho prezidentas ir laikinoji vyriausybė įkūnija valstybės vieningumą ir jos nariai turi likti savo postuose.

Pasak grafo, vyriausybę pripažino ir Vakarų sąjungininkai, ir sovietai, kai iš vokiečių ginkluotųjų pajėgų atstovų prieš pasirašant kapituliavimo aktus pareikalavo pateikti atitinkamus įgaliojimus ir priekabiai patikrinę reicho prezidento patvirtintus dokumentus juos pripažino. Admirolas Denicas pritarė ministrui pirmininkui, ir vyriausybė liko Flensburge kaip valstybės suvereniteto  reiškėja – iki įvyks teisėti rinkimai arba sąjungininkai privers pasitraukti jėga.

Žinoma, palengvinti sunkią vokiečių tautos padėtį vyriausybė viena buvo bejėgė, todėl mielai sutiko bendrauti su gegužės 13 d. į Flensburgą atvykusiais Sąjungininkų kontrolės komisijos nariais – generolais amerikiečiu ir anglu (kiek vėliau Miurvike pasirodė ir rusų atstovas). Užsimezgė tam tikras bendradarbiavimas, laikinoji vyriausybė teikė Vakarų sąjungininkams savo pasiūlymus dėl gyventojų aprūpinimo maisto produktais ir susisiekimo. Feldmaršalas Montgomeris neskubėjo perkelti savo dalinių per Kylio kanalą ir okupuoti Didžiajai Britanijai tekusio Flensburgo uosto. Ne jis ir sprendė. 

Gegužės  9 dieną Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis savo kalboje per radiją leido suprasti laikantis admirolą Denicą Vokietijos vykdomosios valdžios vadovu. Kiek vėliau Čerčilis savo diplomatams nurodė Denico vyriausybę esant „naudingu instrumentu“ britų pageidaujamai tvarkai įvesti jų užimtuose Vokietijos žemėse. Atrodo, britai netroško patys „kišti rankų į skruzdėlyną“, o Denicas nevengė jiems pasitarnauti, patikintas, kad tai gali palengvinti jo atsakomybę dėl vokiečių povandeninio laivyno padarytų karinių nusikaltimų (1946 metais Niurnbergo tribunolas nuteisė admirolą 10 metų kalėti).

Kita vertus, Vakarų sąjungininkai nebuvo tikri, kad sovietai neiškrės kokios šunybės. Bet kuriuo momentu  sąjungininkų stovykloje galėjo įvykti skilimas. Vėliau feldmaršalas Montgomeris paliudijo Čerčilį įsakius surinkti vokiečių ginklus, kovinę techniką ir laikyti juos parengtyje tam, kad kartu su vokiečiais galėtų panaudoti prieš rusus šiems sumanius tęsti puolimą. Denicas tvirtino, kad anglus ir amerikiečius vargu ar galima vis dar laikyti priešais: Vokietija ir Vakarų šalys artimiausiu laiku sudarys bendrą frontą prieš bolševizmą.

Tuo tarpu rusus labai erzino toks Vakarų sąjungininkų nuolaidžiavimas „Denico gaujai“, kurios valdžia formaliai aprėpė visas keturias nugalėtojų okupuotas Vokietijos sritis. Sovietiniai laikraščiai ir ypač radijas be perstojo kartojo: šiems žmonėms vieta ne ministrų krėsluose, o kaltinamųjų suole!

Gegužės 17 d. Flensburge pasirodė Raudonosios armijos vyriausiojo vado maršalo Georgijaus Žukovo įsakymu sudaryta ypatingoji komanda, kuriai vadovavo 1-ojo Baltarusijos fronto žvalgybos viršininkas generolas Nikolajus Trusovas; komandoje buvo tam tyčia iš Maskvos atskraidinti 25 karininkai.

Persikėlę per Kylio kanalą rusai pradėjo stebėtis, o atvykę į Flensburgą tiesiog pasibaisėjo. Uostamiesčio gatvėmis su senais pavadinimais ramiausiai vaikštinėjo vokiečių karine uniforma vilkintys žmonės, kariškiai vienas kitą sveikino senoviškai: Heil Hitler! Gana judrų eismą reguliavo policininkai su imperijos ereliu ant šalmų. Neseniai reicho prezidentas apdovanojo generolą pulkininką Jodlį Geležiniu kryžiumi su ąžuolo lapais ir aukščiausiojo apdovanojimo kavalierius toliau vadovavo vermachto generaliniam štabui.

Reicho prezidentą saugojo ginkluotas batalionas, sudarytas iš povandeninio laivyno jūreivių. Virš reide stovinčių karo laivų plevėsavo vėliavos su svastika. Generolas Trusovas, susitikęs su sąjungininkų atstovais, pareikalavo tuojau pat likviduoti neteisėtą vokiečių vyriausybę ir generalinį štabą, Denicą ir Jodlį suimti kaip karinius nusikaltėlius, nuginkluoti ir internuoti visus vermachto ir laivyno dalinius. Anglai atsikalbinėjo, kad tam neturi pakankamai kariuomenės ir viskas gali baigtis vokiečių kariškių ir kursantų ginkluotu maištu.

Be to, aiškino Denico vyriausybės veikimą esant gana naudingą šiuo sudėtingu Vokietijai laikotarpiu. Aš supratau, kad mūsų operacija gali ir neįvykti, kol Denicas ir Jodlis turi realią karinę galią, – vėliau pasakojo rusų generolas. – Todėl pradėjau atkakliai ir primygtinai reikalauti, kad sąjungininkai vykdytų kapituliavimo akto reikalavimus ir nuginkluotų hitlerininkų dalinius ir laivus.  Galiausiai anglai nusileido, ir visų trijų sąjungininkų generolai parengė operacijos planą; rusai reikalavo, kad visos operatyvinės grupės pradėtų veikti vienu metu ir vokiečius suiminėtų pagal iš anksto patvirtintą sąrašą. 

Kai gegužės 23-iosios rytą Denicas, Jodlis ir Frideburgas atvažiavo į prieplauką, prie laivo „Patria“, kur juos iškvietė Kontrolės komisijos atstovas, laukė neįprastai daug korespondentų ir fotografų. Šį kartą reicho prezidento ties trapu nepasitiko britų karininkas ir ginklu nepagerbė sargybinis. Laive vokiečių laukė trijų valstybių nugalėtojų atstovai. Jiems susėdus prie stalo, JAV kariuomenės karininkas pareiškė, jog generolo Eizenhauerio įsakymu jie suimami ir nuo šiol laikomi karo belaisviais.

Vokiečiai neprotestavo. Išvedant suimtuosius iš laivo, admirolas Frideburgas pasiprašė į tualetą ir čia perkando ampulę su nuodais… Tuo pat metu buvo suimti ir ministrai, kiti vokiečių įstaigų valdininkai – iš viso apie du šimtai žmonių. Vokiečių kariškius ir policininkus nuginklavo, vėliavas su svastika nukabino. Amerikiečių ir anglų generolų akivaizdoje sovietinis žvalgas sugebėjo nukniaukti grosadmirolo Denico portfelį, kuriame tarp kitų svarbių dokumentų buvo Hitlerio testamentas.  

Nuotraukoje: Vokietijos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas grosadmirolas Karlas Denicas.

2015.05.29; 05:23


Prisijunkite prie diskusijos