Pateikiame LR pilietės Eglės Kusaitės gynėjo advokato Arūno BERTULIO baigiamąją kalbą ir pačios Eglės KUSAITĖS baigiamąjį žodį Vilniaus apylinkės teisme, byloje, kurioje E. Kusaitė kaltinama melagingu įskundimu ar pranešimu apie nebūtą nusikaltimą bei už melagingų parodymų davimą.
Ši byla gali būti įdomi mūsų skaitytojams, kaip neturinti precedento Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso taikymo praktikoje, kai įtariamasis arba kaltinamasis skundžiasi prievartos prieš jį panaudojimu iš pareigūnų pusės laisvės atėmimo sąlygose siekiant išgauti prisipažinimą, o jo skundas tokiais neprocesiniais pareigūnų veiksmais perkvalifikuojamas į pranešimą apie nebūtus nusikaltimus ir melagingą liudijimą, už kuriuos gręsia bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų.
Trumpa bylos istorija tokia.
2010 m. liepos 2 d., būdama įtariamoji bandymo susprogdinti Rusijos karinę bazę Čečėnijoje byloje ir laikoma Lukiškių kalėjime E. Kusaitė pateikė skundą dėl prieš ją panaudotos psichologinės ir fizinės prievartos. Šiuo metu toje byloje ji yra kaltinamoji.
Prokuratūra atliko skundo patikrinimą ir padarė išvadą, kad skunde išdėstyti faktai nepasitvirtino. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 5 d. įpareigojo prokuratūrą šį skundą ištirti laikantis visų BPK reikalavimų tiriant tokius procesinius įtariamųjų skundus.
2012 m. spalio 12 d. E. Kusaitė, prokuratūros paprašyta, kreipėsi į prokuratūrą su protokolu-pareiškimu, kuriame pakartojo skunde išdėstytus faktus ir aplinkybes.
Prokuroras Gintaras Jasaitis skunde išdėstytų faktų patikslinimo ar papildymo dingstimi 2012 m. spalio 24 d. surengė papildomą E. Kusaitės apklausą, bet jau ne kaip įtariamosios „terorizmo“ byloje, besiskundžiančios procesiniais bylos tyrimo šiurkščiais pažeidimais, o kaip skunde išdėstytų faktų ir aplinkybių, smurto prieš ją liudininkės, kuri po to jau nebegalėjo pati (ar jos gynėjas), dalyvauti skundo tyrime.
Remdamasis E. Kusaitės protokolu-pareiškimu, jos, kaip liudininkės, apklausos protokolu ir skunde nurodytų asmenų apklausos rezultatais kitas prokuroras, Tomas Tukleris iškėlė E. Kusaitei baudžiamąją bylą, kurioje ji yra kaltinama savo protokolu-pareiškimu 2010 m. spalio 12 d. padariusi veiką, numatytą LR BK 236 str. 1 d., t. y. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ir 2010 m. spalio 24 d. apklausta kaip liudininkė padariusi veiką numatytą LR BK 235 str. 1 d., už melagingų parodymų davimą.
Apklausus visus liudininkus 2013 m. kovo 26 d. Vilniaus apylinkės teismas, teisėjas Olegas Zaicevas, išklausė kaltintojo prokuroro T. Tuklerio, E. Kusaitės gynėjo advokato Arūno Bertulio baigiamasias kalbas ir kaltinamosios E. Kusaitės baigiamąjį žodį.
Prokuroras T. Tukleris savo baigiamojoje kalboje akcentavo, kad visi asmenys, kuriuos E. Kusaitė kaltino panaudojus prieš ją fizinę, psichologinę bei medikamentinę prievartą, paneigė savo dalyvavimą tokiuose veiksmuose, o atsakingi už E. Kusaitės sveikatos nelaisvėje būklę asmenys tvirtino, kad jokių sveikatos sutrikimų ar sužalojimų nepastebėję, be to, pati E. Kusaitė būdama nelaisvėje rimtesniais sveikatos sutrikimais jiems nesiskundė. Visi jie kategoriškai neigė atlikę kokius nors neprocesinius veiksmus.
Prokuroro įsitikinimu, E. Kusaitės kaltė pagal LR BK 236 str. 1 d. numatytą veiką, t. y. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ir pagal veiką, numatytą LR BK 235 str. 1 d., už melagingų parodymų davimą, yra visiškai įrodyta. Atsižvelgus į tai, kad E. Kusaitė jau buvo nubausta piniginėmis baudomis bylose pagal dar du Baudžiamojo kodekso straipsnius (pareigūno įžeidimas, grąsinimas nužudyti), T. Tukleris pasiūlė teismui skirti jai subendrintą 13000 Lt baudą.
E. Kusaitės gynėjas advokatas A. Bertulis baigiamojoje kalboje prašė teismo visiškai išteisinti jo ginamąją. E. Kusaitė paskutiniame žodyje taip pat prašė ją visiškai išteisinti.
Byla buvo nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme 2013 m. kovo 26 d.
Gynėjo advokato Arūno Bertulio baigiamoji kalba
Mano ginamoji Eglė Kusaitė yra kaltinama 2010-10-12 padariusi veiką, numatytą LR BK 236 str. 1 d., t. y. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ir 2010-10-24 padariusi veiką numatytą LR BK 235 str. 1 d., už melagingų parodymų davimą.
Kadangi byloje nebuvo visiškai įrodyta mano ginamosios kaltė šių veikų padarymu, todėl ji turėtų būti išteisinta.
Dėl LR BK 236 str. 1 d. numatytos veikos – melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkteyra pateiktas išaiškinimas, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje byloje kaltinančioji pusė nepašalino visų abejonių ir prielaidų, sudarančių pagrindą teigti, jog kaltinamoji E. Kusaitė savo 2010-07-02 ir 2010-10-12 pareiškimuose bei vėlesnėje apklausoje nurodė neva melagingas aplinkybes dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto.
Visų pirma, pažymėtina, kad E. Kusaitei yra pareikšti kaltinimai dėl 2010-10-12 protokole – pareiškime nurodytų aplinkybių, bet net dėl 2010-07-02 skunde išdėstytų. Kaip matyti iš šių dokumentų, juose išdėstytos aplinkybės yra identiškos. Šiuos dokumentus tyręs prokuroras G. Jasaitis apklausiamas teismo posėdžio metu yra pareiškęs, kad nieko naujo iš 2010-10-12 protokolo – pareiškimo nesužinojo. Tad šioje byloje turime situaciją, kai tuos pačius veiksmus prokuratūra vertinai skirtingai, t. y. vienu atveju jie yra teisėti (2010-07-02 skundo pateikimas), kitu atveju nusikalstami (2010-10-12 protokolo – pareiškimo pateikimas). Tad visiškai aišku, jog egzistuojantis dvigubas ir visiškai priešingas tokių pačių veiksmų vertinimas yra ne kas kita kaip nepanaikinta akivaizdžiausia abejonė dėl E. Kusaitės kaltės jai inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto LR BK 236 str. 1 d., padarymu.
Antra, šiai dienai, kol nėra išnagrinėta baudžiamoji bylą Nr. 01-2-00115-10, šioje byloje taip pat nėra teisinio pagrindo net daryti prielaidų, jog E. Kusaitė sakė netiesą, nes to nenustatė tam kompetentingas Vilniaus apygardos teismas.
Neginčytina, jog 2010-07-02 skundas ir vėlyvesni jos tapatūs pareiškimai yra susiję su neprocesinių metodų taikymu ikiteisminio tyrimo metu E. Kusaitės kaip įtariamosios atžvilgiu, kadangi įtarimas E. Kusaitei buvo grindžiamas jos prisipažinimu. Tai šioje baudžiamojoje byloje minėjo apklausti liudytojais prokurorai J. Laucius ir G. Jasaitis. Todėl kaltinamosios E. Kusaitės skundas turėjo būti tiriamas ir jo tyrimo rezultatai turėjo būti fiksuojami būtent mano minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10 pagal BPK V skirsnio „Apskundimas ikiteisminio tyrimo metu“ nustatytas taisykles.
Tai buvo pažymėjęs ir Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento vyriausiais prokuroras Algimantas Kliunka savo 2010-07-19 rašte Nr. 17.2-13046 Seimo kontrolieriui Romui Valentukevičiui. Taip šiame rašte buvo nurodyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10 yra ir daugiau duomenų, galinčių turėti reikšmės teisingai išspręsti E. Kusaitės skundą dėl galimo jos teisių pažeidimo.
Ir, kas yra svarbiausia, tokia poziciją, kad 2010-07-02 skunde nurodytų aplinkybių tyrimas yra baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00115-10 nagrinėjimo dalykas, patvirtino įsiteisėjusiomis nutartimis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas.
Taip įsiteisėjusioje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-12 nutartyje teismas pažymėjo, kad E. Kusaitės skunde nurodytų aplinkybių tyrimas ir jų vertinimas yra baudžiamąją bylą Nr. 01-2-00115-10 šiuo metu nagrinėjančio teismo teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl tik baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas gali spręsti, ar ikiteisminio tyrimo metu buvo tinkamai taikomi procesiniai įstatymai, ar nebuvo pažeidžiamos proceso dalyvių teisės, tame tarpe ir konstitucinės, ir ar ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas (tiek prokuroras, tiek kiti asmenys) nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi.
Šias aplinkybes išsiaiškinti baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą įpareigoja įstatymai, todėl išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir teismui nustačius, kad E. Kusaitės skunduose nurodytos aplinkybės susijusios su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10, yra pagrįstos ir jų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai, teismo procesinių sprendimų pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, atliekant ikiteisminius tyrimus. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Todėl teismo nuomone, tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme ir teismo procesiniuose dokumentuose įvertintų įrodymų ir kitų nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu galima teigti, kad vieno ar kito asmens veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai.
Vilniaus apygardos teismas 2011-03-28 nutartyje savo ruožtu pažymėjo, kad E. Kusaitės skundo argumentai yra susiję su jai pareikštais kaltinimais baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme ir yra tos bylos nagrinėjimo dalykas. Tik šis teismas ištyręs įrodymus tiesiogiai, kaip to reikalauja LR BPK 242 str. nuostatos, gali spręsti ar ikiteisminio tyrimo metu buvo tinkamai taikomi procesiniai įstatymai, ar nebuvo pažeidžiamos proceso dalyvių teisės, tame tarpe ir konstitucinės, ir ar ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas (tiek prokuroras, tiek kiti asmenys) nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi.
Kadangi baudžiamoji byla Nr. 01-2-00115-10 dar nėra išnagrinėta, akivaizdu, jog šiai dienai išlieka neatsakyta į E. Kusaitės 2010-07-02 skunde ir 2010-10-12 protokole – pareiškime nurodytas aplinkybes, susijusias su jos teisių pažeidimu ikiteisminio tyrimo metu, t. y. tam kompetentingas teismas šiuo klausimu nepasisakė, todėl kol kas negalime visiškai ir neabejotinai spręsti, ar E. Kusaitė 2010-07-02 nurodė tikrovę atitinkančias aplinkybes ar galimai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, dėl kurio padarymo šiandien ir sprendžiamas jos atsakomybės klausimas.
Be to, pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimas nesulaukus Vilniaus apygardos teismo procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10, pažeidžia minėto teismo kompetenciją. Juk šios bylos faktinis E. Kusaitės atsakomybės pagrindas yra Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10 tiriamos 2010-07-02 skunde (2010-10-12 protokole – pareiškime) nurodytos aplinkybės. Šiuo atveju pagal BPK 242 str. vienintele institucija, kuri yra kompetentinga ir turi teisę bei pareigą nustatyti minėtų aplinkybių pagrįstumą, sudarančių tos bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. E. Kusaitės teisių pažeidimą ir ar ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno (tiek prokuroro, tiek kiti asmenų) piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi, yra ne prokuroras, bet Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10. Tai konstatuota įsiteisėjusiomis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-12 ir Vilniaus apygardos teismo 2011-03-28 nutartimis.
Kadangi įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR BPK 346 str. 1 d.), todėl nesulaukus minėtos bylos išsprendimo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu šio byloje būtų pažeistos BPK 225 str. 1 dalyje numatytos teismingumo nuostatos.
Todėl esant tokioms aplinkybėms vieninteliu nuosprendžiu šioje byloje galimas tik išteisinamasis nuosprendis.
Trečia, prokuroras šioje byloje neabejotinai neįrodė, jog 2010-07-02 skunde nurodytos aplinkybės, pakartotos 2010-10-12 protokole – pareiškime, yra melagingos, t. y. kad E. Kusaitės atžvilgiu negalėjo būti pavartotas smurtas ar psichinė prievarta.
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir byloje buvo apklausti tik 8 iš 12 2009-10-24 nuo 7.00 val. iki 2009-10-25 9.00 val. areštinėje budėję pareigūnai (1 t., 136 b. l.) (čia ir toliau t. – tomas, b.l. – bylos lapas, -slaptai.lt), tad nebuvo panaikintos visos abejonės, jog E. Kusaitė nebuvo sumušta kitų, tuo pat metu areštinės pamainoje dirbusių asmenų. Priešingai, kad smurtas jos atžvilgiu galėjo būti pavartotas, patvirtina ir viešas faktas, kad Vilniaus areštinėje du pareigūnai sumušė sulaikytą asmenį ir prieš jį panaudojo elektros impulsinį prietaisą. Vaidinasi, priešingai nei teigė prokuratūros atstovai ar apklausti areštinės darbuotojai, smurtas šioje įstaigoje vis dėl to egzistuoja.
E. Kusaitės nurodytų aplinkybių nepaneigia ir liudytojos S. Mickevič parodymai, nes juose gausu prieštaravimų faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, galimai liudytoja buvo suinteresuota duoti tokius parodymus. Tai netiesiogiai patvirtina faktas, jog liudytoja S. Mickevič sulaikyta buvo ne 48 valandas kaip kad numato BPK 140 str. 2 d., bet 99 valandas, t. y. keturias paras ir 3 valandas: nuo 2009-10-24 16.00 val. iki 2009-10-28 d. 21.00 val. (1 t., 111, 113 b. l.).
Pagal BPK 140 str. 2 d. S. Mickevič 2009-10-26 val. 16.00 val. nebuvo paleista, jai nebuvo paskirtas suėmimas, bet buvo iš karto vėl sulaikyta. Ar tai ne grubus žmogaus teisių pažeidimas? Kas gi savo noru be teisėto pagrindo galėjo būti laikomas areštinėje? Ar tik ne suinteresuotas savo paties buvimu areštinėje asmuo? Tad ar tik ne tam S. Mickevič buvo patalpinta 99 valandom į areštinę (jeigu tikėti įrašais, bet ne S. Mickevič parodymais), kad ateityje būtų galima paneigti bet kokius E. Kusaitės teiginius apie prievartos naudojimą jos atžvilgiu bei, žinoma, betarpiškai išgauti informaciją iš E. Kusaitės?
Juk kaip parodė pati liudytoja S. Mickevič, ji sulaikyta buvo tik vieną kartą ir tik policijos komisariate, o kitą sulaikymo dieną E. Kusaitė buvo išvežta į teismą dėl suėmimo. Kadangi tą kita diena buvo 2009-10-27 d., akivaizdu, jog S. Mickevič, pagal savo parodymus, negalėjo būti sulaikyta 2009-10-24 d., trims dienoms anksčiau nei E. Kusaitė buvo išvežta į teismą dėl suėmimo, todėl jos parodymai prieštarauja byloje užfiksuotiems faktams.
Be to, S. Mickevič teisme parodė, jog ji su E. Kusaite sėdėjo tik vienoje kameroje (6 vietų), tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, E. Kusaitė nuo 2009-10-24 iki 2009-10-28 buvo patalpinta net 4 kamerose: nuo 2009-10-24 iki 2009-10-27 kameroje Nr. 1 (1 t. 118-119 b. l. ), 2009-10-27 7 val., ryte ji buvo iškviesta iš kameros Nr. 9-1 (1 t. 125 b. l. ), nuo 2009-10-27 11.00 val., buvo jau kameroje Nr. 9 (1 t. 120-121 b. l. ), nuo 2009-10-28 7 val. ryto vėl buvo kameroje Nr.1 (1 t. 126 b. l. ). Tad darytina tik viena išvada, arba liudytojos S. Mickevič parodymai prasilenkia su tiesa, arba areštinėje pildomi dokumentai neatitinka tiesos.
Negali būti laikomi teisingais ne tik liudytojos S. Mickevič parodymai, bet ir šiems parodymams prieštaraujantys E. Kusaitės apžiūros protokolai. S. Mickevič apklausiama teismo metu pasakė, kad E. Kusaitę, o vėliau ir ją pačią areštinės medikė apžiūrinėjo tarpduryje. Tuo tarpu liudytoja A. Balujeva nurodė, kad apžiūra atliekama kameros viduje. Be to, pareigūnas R. Dalala nurodė, kad asmens apžiūra atliekama nenurengus, o E. Spet – nurengus iki kelnaičių. Pati medikė A. Balujeva nurodė, kad iš viso viso kūno niekada nežiūri. Kita vertus, apžiūros protokolų teisingumu verčia abejoti ir faktas, kad dėl vienos pažiūros buvo surašyti du skirtingi Į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokolai ta pačia data, t. y. 2009-10-24 d. 20 val. (2 t., 33 b. l., 51 b. l.), tačiau su skirtingais duomenimis.
Be to, akivaizdžiai matyti, kad protokolo (2 t., 51 b. l.) originalo eilutėje apie rastus daiktus kita rašymo priemone po žodžio „Nieko“ yra padarytas įrašas „veidrodėlis prie b/d“, t. y. šis įrašas taip pat buvo galimai surašytas ne protokolo surašymo laiku. Todėl manytina, kad kaltinimo nurodomi apžiūros protokolai dėl savo neteisingumo negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais aplinkybes, jog E. Kusaitės atžvilgiu nebuvo naudojama prievarta.
Taip pat kaltinime kaip melagingas nurodomas E. Kusaitės teiginys apie neteisėtų medžiagų naudojimą jos atžvilgiu areštinėje iš ją lankiusių pareigūnų pusės. Tačiau VSD pareigūnų parodymais negalima tikėti. Iš tai dėl ko. Liudytojas S. Stasytis parodė, kad jis vieno iš apsilankymo metu E. Kusaitei perdavė rankšluostį, tuo tarpo jo viršininkas A. Paukštė apklausiamas teisme kategoriškai patvirtino, jog apsilankymo metu E. Kusaitei nieko iš jų pusės nebuvo perduota. Tad kas iš jų yra teisus?
Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 132 punktą, asmenims, atvykusiems į trumpalaikį pasimatymą, draudžiama įsinešti į trumpalaikių pasimatymų salę daiktus ir reikmenis, o 140 punktas numato, kad pasimatymų metu asmenims, atvykusiems į pasimatymą, draudžia perduoti bet kokius dokumentus, užrašus, brėžinius ir kitokius daiktus (išskyrus vaišinti nuteistuosius maisto produktais). Prireikus dokumentai ar kiti daiktai perduodami pasimatymų biuro darbuotojui.
Tad pagrįstai kyla klausimas kuo remiantis veikė VSD pareigūnai į trumpalaikių pasimatymų salę atsinešę daiktus (rankšluostį ar skarą), kuriuos perduoti lankytiniems asmenims yra draudžiama? Juk ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje sankcionuojančioje šiems pareigūnams rinkti informaciją iš E. Kusaitės, nebuvo suteikta teisė pažeisti teisės aktus, reglamentuojančius areštinės vidaus tvarką. Tad tikėtina, kad jei lankymosi metu buvo padarytas teisės pažeidimas perduodant rankšluostį ar skarą, tai galėjo būti perduoti ir maisto produktai – saldainiai.
Be to, jei, kaip nurodė abu VSD pareigūnai apklausiami teisme, nuo pirmo pasimatymo su E. Kusaite momento prisistatė VSD pareigūnais, tuomet kyla klausimas, kam iš viso reikėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl sankcijų gavimo, jei informacijos rinkimas iš jų pusės buvo oficialus vizitas? Juk ikiteisminį tyrimą atlikęs tyrėjęs Bareišis tokį sutikimą jiems buvo davęs.
Akivaizdu, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis leisti šiems asmenims neatskleidus savo tapatybės rinkti informaciją ir pareigūnų tikslas slaptai rinkti informaciją, patvirtina būtent E. Kusaitės nurodytas aplinkybes, jog pirmą kartą jie atvykę prisistatė musulmonais, per pažintis atėjusiais jai padėti. Todėl pagrįstai manytina, jog kalbėdami apie pirmąjį savo vizitą areštinėje 2009-10-24, minėti pareigūnai visos tiesos neatskleidė, o šie parodymuose esantys prieštaravimai tik sustiprina įtarimą, jog VSD pareigūnai vis dėl to galėjo perduoti E. Kusaitei ir kenksmingus jos sveikatai maisto produktus.
Abejotini ir liudytojo J. Lauciaus parodymai, kad jis neva dar 2009-10-26 perdavė E. Kusaitei avalynę. Tačiau pažymėtina, kad pasak, E. Kusaitės ji šių daiktų 2009-10-27 negavo. Ką patvirtina ir advokato A. Palamarčiuk paaiškinimai, jog pirmųjų apklausos metu areštinėje jis pastebėjo, kad E. Kusaitė atėjo į apklausą be avalynės, pėdos buvo apautos pėdkelnėmis (3 t., 57-59 b. l.). Greičiausiai prokuroras J. Laucius matė E. Kusaitę su tvarkinga žiemine avalyne po to, kai ją perdavė artimieji 2009-10-29?
Taigi, ir šiuo atveju psichologinio smurto tikimybė iš prokuroro J. Lauciaus pusės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo paneigta, todėl akivaizdu, jog E. Kusaitės nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos ir turi būti traktuojamos jos naudai.
Todėl esant mano aukščiau paminėtoms abejonėms ir kaltinime jų nepašalinus, visos jos turi būti aiškinamos kaltinamosios E. Kusaitės naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis) ir dėl veikos, numatytos LR BK 235 str. 1 d., priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Dėl LR BK 235 str. 1 d., numatytos veikos – melagingų parodymu davimo
Baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta įrodymų gavimo ir įtvirtinimo tvarka, jie turi būti tinkamai įforminti. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus klausimą svarbu, ar parodymai gauti, nepažeidžiant apklausos taisyklių ir tvarkos, ar jie tinkamai įforminti ir pasirašyti juos davusių asmenų ar pastarieji įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir reikiamais atvejais, turimą teisę atsisakyti juos duoti.
LR BK 235 str. 1 d. ir yra nustatyta atsakomybė melagingų parodymų davimą, tačiau BK 235 str. 4 d. nustatyta ir tai, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas.
Atvejai, kai nukentėjusysis ar liudytojas turi teisę atsisakyti duoti parodymus yra nustatyti LR BPK 80 straipsnio 1 dalyje. Pagal šias taisykles kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. LR BPK 80 str. 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje.
Manome, kad šiuo atveju mano ginamoji 2010-10-24 prieš apklausą Generalinėje prokuratūroje prokuroro Gintaro Jasaičio nebuvo pasirašytinai įspėta apie teisę atsisakyti duoti parodymus, todėl jai šiuo atveju negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Kaip nurodė prokuroras G. Jasaitis teismo posėdžio metu ir kaip matyti iš jo 2011-04-14 tarnybinio pranešimo Nr. 17.9-865, atlikęs ikiteisminį tyrimą pagal E. Kusaitės 2010-07-02 skundą dar iki 2010-10-12 protokolo – pareiškimo pateikimo ir 2010-10-24 apklausos jis turėjo suformavęs tvirtą nuomonę, jog 2010-07-02 skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino ir jos yra melagingos. Taip savo 2011-04-14 tarnybinio pranešime jis nurodė, kad baudžiamojon atsakomybėn ji turėtų būti traukiama kaip už melagingą pranešimą ir dėl 2010-07-02 skundo.
Teismo posėdžio metu apklausiamas G. Jasaitis parodė, kad tyrimo metu iš 2010-10-12 protokolo – pareiškimo pateikimo ir 2010-10-24 apklausos nieko naujo jis nesužinojo. Taigi, prokuroras G. Jasaitis dar prieš 2010-10-12 protokolo – pareiškimo pateikimą ir 2010-10-24 apklausą žinojo, jog E. Kusaitė 2010-10-12 pateikdama pareiškimą su analogiškomis 2010-07-02 skunde nurodytoms aplinkybėms ir 2010-10-24 duodama paaiškinimus, t. y. kalba apie savo galimai 2010-07-02 padarytą nusikalstamą veiką. Tai, kaip minėjau anksčiau, akivaizdžiai matyti iš G. Jasaičio 2011-04-14 tarnybinio pranešimo Nr. 17.9-865, kuriame nurodoma, kad E. Kusaitė BK 236 str. 1 d. numatyta nusikalstamą veiką ji padarė dar 2010-07-02 pateikdama skundą Generalinei prokuratūrai.
Kadangi E. Kusaitė 2010-10-24 buvo apklausinėjama apie aplinkybes, anksčiau nurodytas jos 2010-07-02 skunde ir 2010-10-12 protokole – pareiškime, dėl kurių vėliau buvo iškelta ši baudžiamoji byla, manytina kad tuo buvo suvaržyta E. Kusaitės teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save. Akivaizdu, jog tiek 2010-10-12 protokolu – pareiškimu, tiek 2010-10-14 apklausa buvo siekiama vieno dalyko – raštiškai įspėti už melagingus pareiškimą ir parodymus, kad būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Todėl neginčytina, kad apklausiant E. Kusaitę 2010-10-14 buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y. egzistavo BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis ją apklausti kaip liudytoją. Ji turėjo būti prokuroro G. Jasaičio įspėta prieš apklausą apie jos teisę atsisakyti duoti parodymus apie jos galimai (2010-07-02 ir 2010-10-12) padarytą nusikalstamą veiką (LR BPK 82 str. 3 d.). Bet, kaip matyti iš 2010-10-14 apklausos protokolo, tai nebuvo padaryta. Todėl BPK 80 straipsnio pažeidimas lemia nepagrįstą kaltinimo pagal LR BK 235 str. 1 d. pareiškimą.
Aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad kaltinamosios E. Kusaitės teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save buvo varžoma, todėl ji pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. dėl melagingų parodymo davimo turi būti išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Manau, kad tuo atveju, jeigu E. Kusaitės veiksmuose būtų nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, kaltinamoji, taikant BK 37 str. nuostatas, turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Kadangi dėl kaltinamosios E. Kusaitės 2010-07-02 ir 2010-10-12 pareiškimų ir 2010-10-14 apklausoje paminėtų aplinkybių nebuvo ikiteisminis tyrimas nebuvo net pradėtas, nebuvo sutrikdyta nei areštinės, nei prokuratūros veikla, nekilo žalingų pasekmių, t. y. ji negalėjo padaryti esminės žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, todėl jos veika tokiu atveju turėtų būti pripažinta nepavojinga ir E. Kusaitė atleista nuo baudžiamosios atsakomybės.
XXX
Eglės Kusaitės baigiamasis žodis
Gerbiamas teisme,
Esu kaltinama tuo, jog 2010-10-12 Generalinės prokuratūros prokurorui G. Jasaičiui neva melagingai pranešiau apie nebūtą nusikaltimą. Šį kaltinimą neigiu iš esmės. Tai darau dėl šių priežasčių.
Generalinės prokuratūros prokuroras G. Jasaitis šiurkščiai pažeidė Tarptautinių Žmogaus teisių konvencijose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje deklaruojamą mano teisę į nešališką teismą, atimdamas iš manęs teisę skųsti neprocesinius teisėsaugos pareigūnų veiksmus byloje, kurioje esu kaltinamoji, ir dalyvauti skundo tyrime, o prokuroras Tomas Tukleris, ignoruodamas šį akivaizdų faktą, apkaltino mane davus melagingus parodymus ir melagingu pranešimu apie žinomai nebūtą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Faktinės šios bylos iškėlimo aplinkybės yra tokios.
2010 m. liepos 2 d., būdama įtariamoji Lukiškių kalėjime, esu teisėtai pateikusi skundą dėl prieš mane panaudotos psichologinės ir fizinės prievartos, siekiant priversti mane, įtariamąją, duoti melagingus parodymus prieš save vadinamoje „terorizmo“ byloje, kurioje šiuo metu esu kaltinamoji. Jokių daiktinių ar kitokių įrodymų, išskyrus mano pačios prisipažinimą, išgautą panaudojant psichologinę ir fizinę prievartą, ir specialiųjų tarnybų pareigūnų bei su jais susijusių slaptų liudininkų parodymus, byloje nėra.
G. Jasaitis pats neteisėtai pakeitė mano procesinę padėtį iš įtariamosios į liudytojos Jokio skundo patikslinimo neprašiau, reikalavau tirti tik mano 2010-07-02 paduotą skundą, kada aš, kaip įtariamoji, buvau Lukiškių kalėjime. Šį skundą tirti įpareigojo ir Vilniaus apygardos teismas (2010-10-05 teisėjo V. Lenčiko nutartis). Tačiau 2010 liepos 2 d. skundas liko neištirtas. Prokuroras Jasaitis pažeidė BPK 78, 83, 183 str., nes anuliavo mano 2010-07-02 skundą ir organizavo iš manęs naujo protokolo-pareiškimo paėmimą 2010-10-12 ir apklausdamas mane 2010-10-24 kaip liudytoją savo pačios byloje prieš save pačią, man to nepaaiškinus. Skundo patikslinimo imti nebuvo pagrindo, nes naujų aplinkybių nenurodžiau.
Tokiu būdu mano, kalinės, skundas dėl neprocesinių pareigūnų veiksmų siekiant, kad aš pripažinčiau kaltinimus „terorizmo“ byloje liudydama prieš save, dabar, pažeidžiant BPK 80 straipsnį, traktuojamas kaip melagingų parodymų davimas ir pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą, nesusijusį su neprocesinių pareigūnų veiksmų poveikiu mano „prisipažinimui“ „terorizmo“ byloje, ir nagrinėjamas atskiroje byloje. Kitaip tariant, mano skundas neprocesiniais pareigūnų veiksmais perkvalifikuotas man į baudžiamąją bylą, kurioje aš, padavusi skundą įtariamoji kalinė, o dabar joje ir kaltinamoji, esu kitoje byloje kaltinama melagingais parodymais ir melagingu pranešimu savo pačios „terorizmo“ byloje.
Darau išvadą, kad skundo patikslinimas pasinaudojant mano teisiniu neišprusimu, kitaip sakant, mane apgaunant, buvo jau 2010 m. spalio mėn. sugalvotas tik tam, kad prokurorai galėtų vėliau mane apkaltinti melagingu liudijimu.
Tiek 2010 m. liepos 2 d. skunde, kaip įtariamoji „terorizmo“ byloje, tiek duodama neteisėtai prokuroro G. Jasaičio išreikalautus liudininkės parodymus, nieko nemelavau. Apklaustų pareigūnų ir kitų asmenų atsisakymas patvirtinti mano parodymus nieko nekeičia. Tai – jų savigynos būdas, žinant, kad pareigūnų nusikaltimai kalėjimo sienose prieš kalinę yra sunkiai įrodomi, o nemelagingi jų parodymai turėtų jiems sunkių pasekmių. Jų atsisakymas pripažinti panaudojus neprocesines „terorizmo“ bylos tyrimo priemones turi tokią pačią galią, kaip ir mano skundas dėl jų atliktų neprocesinių veiksmų „terorizmo“ byloje.
Viskas, kas surašyta mano parodymuose yra tiesa. Dėlkaltintojo T.Tuklerio ir jo liudytojų argumentų iškyla pakankamai rimtos abejonės mano, kaltinamosios, naudai.
Liudytojų parodymų nepatikimumas
1) Netiesa, jog dėlpatirto smurto nesiskundžiau
Apie tai pradėjau kalbėti kiek vėliau, kai atsirado galimybės susisiekti su namiškiais laiškais.Areštinės darbuotojais nepasitikėjau, nes jie mane sumušė jau pirmą suėmimo dieną. Prisidėjo ir VSD pareigūnų grasinimai 2009 spalio 25- 26 d., jų ir prokuroro J. Lauciaus nuteikinėjimas prieš valstybės paskirtą advokatą A. Palamarčiuk. Jausdamasi nesaugiai, bijojau kam nors prasitarti apie pirmąkart patirtą smurtą. Vėliau, 2010 balandžio 8d., mane sumušė rusų saugumiečiai. Tada jie patys prigrasino, jog negyvensiu, jeigu kam nors prasitarsiu. Advokatui A. Liutvinskui pasiskųsti nebuvo prasmės, nes jis dirbo išvien su prokuroru Laucium ir saugumiečiais, dėl ko 2010-04-26 jo buvo atsisakyta.
Savo artimiesiems apie patirtą smurtą ir psichologinį spaudimą kalbėjau užuominomis jau iš pat pradžių per susitikimą ir laiškuose. Tų laiškų santrauka ir patys laiškai yra byloje. Taigi, teiginys, jog smurto nebuvo, o skųstis primokė teta, neatitinka tikrovės.
2) Apklaustieji pareigūnai tvirtina, jog smurto žymių ant mano kūno nepastebėjo
Keista, nes žaizdelę ant mano veido po areštinės pareigūnų vizito „pamatė“ Klaipėdos VSD pareigūnas D. Noreika, klausdamas mano mamos: „ Kas Eglei ant veido“? Reiškia, pareigūnams mano sumušimo faktas buvo žinomas. Areštinės pareigūnai nemato, o už 300 km. ji matyti.
3) Ambulatorinėje kortelėje neatžymėti jokie sužalojimai
Kai pristatė į areštinę, buvau išrengta ir apžiūrėta. Bet tada dar nebuvau sumušta. Mane sumušė jau areštinės kameroje. Vėliau išsamiai niekas nebeapžiūrėjo.
Slaugytoja Balujeva tik per langelį paklausė, kaip jaučiuosi. Jai pasakiau, kad bloga, vemiu. Ji davė tik valerijonų, sakė, daugiau nieko neturinti.
4) Nesiskundžiau advokatui Palamarčiuk
Nes saugumiečiai buvo pasakę, tam pritarė ir J. Laucius: „jis yra rusas, tau bus nepalankus, į gynybą žiūrės atsainiai.“ Manau, sąmoningai nuteikinėjo prieš mano gynėją, kad juo nepasitikėčiau ir nesiskųsčiau dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų.
5) 2009-10-24 ,25, 26 pas mane apsilankė VSD pareigūnai S. Stasytis ir A. Paukštė
A. Paukštė nurodo, kad 2009 spalio 24 d. pas mane į areštinę atėjo apie 21 val. ir kalbėjosi iki 22 val. Tai netiesa. Pareigūnas E. Spet nurodo, kad miego laikas nuo 22 val. Gerai prisimenu, kad kai atėjo Paukštė ir Stasytis jau buvo paskelbtas miego laikas, užgesintos šviesos. Reiškia, jie atėjo po 22 val. Mane, išvargintą ir sukrėstą netikėto suėmimo, specialiai tardė vėlyvą naktį, beveik iki vidurnakčio, kad pervargusią būtų lengviau paveikti, daryti psichologinį spaudimą.
Spalio 24 d. jie man perdavė rankšluostį nuo tariamos musulmonės, o iš tikrųjų saugumietės Serrin ir pavaišino dviem „Kinder pinguin“ saldainiais, nuo kurių vėmiau krauju, mane pykino. Manau, saldainiai buvo užnuodyti. Tą dieną jie apsimetė musulmonais, per pažintis atėjusiais man padėti. Vieną jų- A. Paukštę- aš pažinojau iš anksčiau kaip Nerijų (Daud). Paukštė meluoja, kad prisistatė man kaip saugumo darbuotojai. Raštiškoje apklausoje A. Paukštė teigia,jog susitikimų su manimi tikslas- užmegzti ryšius neatskleidžiant savo tapatybės.
Abu pareigūnai iš pradžių neigė ir rankšluostį, ir saldainius. Vėliau S. Stasytis pripažįsta, jog rankšluostį kažkuris iš jų perdavė. Neva, rankšluostis buvo skirtas maldoms. Tai nesąmonė.Manau, kad rankšluostis irgi galėjo būti supurkštas kažkokiomis medžiagomis, nes kai pradėjau juo naudotis, man pradėjo luptis veido oda ir pablogėjo sveikata. Kito rankšluosčio ir patalynės areštinė nedavė.
Tiek rankšluostis, tiek saldainiai buvo skirti mano medikamentiniam apdorojimui, kad paveiktą psichotropinėmis medžiagomis mane galėtų įtakoti, priversti paklusti jų reikalavimams.
Šie saugumiečiai mane tardė be advokato ir spalio 25-26 dienomis. Jie reikalavo pripažinti kaltinimus, grasino.
VSD apklausų metu 2009 spalio mėn.pareigūnai Stasytis ir Paukštė teigia, jog jiems buvo leista daryti garso ir vaizdo įrašus, bet jie to nedarė. Suprantama, dėl kokių priežasčių- kad nebūtų užfiksuotas psichologinis spaudimas, grasinimai. Taip pat jie siekė nuslėpti, jog man davė rankšluostį ir du saldainius, nuo kurių tą naktį vėmiau krauju.
S. Stasyčio ir A. Paukštės atėjimo – išėjimo laikas niekur neužfiksuotas. Bent jau tokių įrašų byloje neradau. O tai – šiurkštus tokios įstaigos vidaus tvarkos pažeidimas, turintis didelę reikšmę procesiniams veiksmams su kaliniais ar sulaikytaisiais.
6) Stasės Mickievič parodymai yra absoliutus melas
Su šia moterimi persimečiau tik keliais žodžiais,nieko bendro su ja neturėjau. Skyrėsi intelektas, pažiūros. Visiška nesąmonė, kad aš jai ką nors pasakojau. Bet ji smulkmeniškai apie mane pasakojo prokurorui G. Jasaičiui. Manau, jog ši „liudytoja“ specialiai buvo pristatyta man, kad būtų galima užrašyti jos „parodymus“ prieš mane. O jie tokie, kokius surašė prokuroras. Liudydama teisme Mickevič painiojasi. Ji teigia, jog visas 12 dienų buvau su ja. Iš tikrųjų- 2 ar 3. Mickevič „atsimena“ dienas, kada aš buvau vežama į apklausas, bet neprisimena savo bylos faktų. Teismas turėtų atsižvelgti į jos parodymų neobjektyvumą. Jai pačiant galėjo būti daromas spaudimas, žadant mažesnę bausmę už reikiamus liudijimus.
7) S. Mickievič teigia, jog sužalojimų ant mano kūno nematė, psichologiškai aš nebuvau palaužta
Šis teiginys prieštarauja prokuroro J. Lauciaus žodžiams, kuriuos jis pasakė mano mamai, kad aš patiriu stresą. O žaizdelę ant veido Mickievič matė ir pati manęs klausė, iš kur ji atsirado. Tačiau su ja aš apie tai nekalbėjau. Mickevič teigia, jog aš buvau geros nuotaikos, psichologiškai nebuvau palaužta. Tačiau VSD pareigūnas S.Stasytis tvirtina priešingai- jog aš jaučiau psichologinį stresą.
8) Netiesa, jog sumušimo dieną areštinėje aš buvau ne viena, o su S. Mickievič. Tai esą rodo „Asmenų, laikomų areštinėje žurnalas“.
Tai gali reikšti, kad daromi neteisingi įrašai. Po suėmimo vieną ar dvi paras buvau viena (tada ir sumušė). Po to mane perkėlė į kitą kamerą pas S. Mickevič. Su ja gyvenau maždaug 2 paras, o paskui mane vėl grąžino iš didelės ir patogesnės kameros su langu nr. 1 į mažytę, nešvarią, belangę mano ankstesnę kamerą nr. 8. Iškyla natūralus klausimas – kuo motyvuojant tai buvo padaryta? Turėjo būti kieno nors iš arešinės darbuotojų raštiškas nurodymas su motyvu. Bet jo nėra.
S. Mickievič areštinėje buvo taikomos privilegijos, o mane stengėsi morališkai palaužti.
9) Vertėja R. Piškinienė teigia, jog 2010-04-07 apklausa tęsėsi ilgiau, negu valandą.
Iš tikrųjų – 4 val. Gal vertėja ne visą laiką buvo apklausoje, kai aš nuo vaistų „atsijungiau“, kad ji taip smarkiai „patrumpino“ apklausos laiką. Liudydama teisme, vertėja R. Piškinienė patvirtino, kad apklausa vyko ne valstybine, bet rusų kalba. Tai šiurkštus Tarptautinių žmogaus teisių konvencijų, Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimas.
Liudytojo J. Lauciaus parodymai – šališki, suinteresuoto asmens liudijimai
Generalinės prokuratūros prokuroras J. Laucius yra surašęs man kaltinimą „terorizmo“ byloje, kurioje pagrindinis įrodymas – mano pačios „prisipažinimas“, išgautas, kaip aš tvirtinu, psichologinės ir fizinės prievartos būdu. Taigi jo parodymai teisme – šališki, suinteresuoto asmens liudijimai.
„Visas įtariamosios E. Kusaitės apklausas ir su ja susijusius proceso veiksmus nuo 2009-10-26 iki 2010-07-19 atliko tik jis.“
Laucius teigia, jog jis nežinojęs apie Stasyčio ir Paukštės vizitus į areštinę. Tačiau šie pareigūnai lankėsi jau Lauciui pradėjus ikiteisminį tyrimą, t.y. 2009-10-24, 2009-10-25 ir 2009-10-26. Šie pareigūnai apklausinėjo be advokato. A. Bareišis teigia, kad leidimus tiek jam, tiek Stasyčiui bei Paukštei davė Laucius. Iš tikrųjų ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovavo prokuroras J.Laucius, pradėtas dar 2009-08-27. Įvertinant tai, jog visus procesinius veiksmus atliko J.Laucius, jis ne tik žinojo apie saugumiečių vizitus į areštinę, bet ir davė jiems leidimus.
„Teismo posėdžio metu (2009-10-26) jokių smurto žymių ant E. Kusaitės kūno (veido ir rankų) nebuvo matyti“.
Nereikia sureikšminti vien fizinio smurto. Tai buvo daugiau moralinis psichologinis smurtas, siekiant mane įbauginti, pažeminti, priversti pajusti savo menkumą prieš pareigūnų visagalybę. Kameroje pirmą dieną patirtas fizinis smurtas ryškių žymių ant mano kūno nepaliko. Nuo smūgio, kai aš atsitrenkiau į lovos kraštą ir sieną, ant veido atsirado žaizdelė. Ji buvo gana ryški. Apie ją kalbėjau mamai ir tetai per pasimatymą, prašiau vaistų, kad greičiau užgytų.
„Pareiškimų, kad prieš ją buvo naudotas fizinis ar psichologinis smurtas E. Kusaitė […] nepateikė.“
Man buvo grasinama, kad skųsdamasi pakenksiu sau ir Magmadovams, o iš kalėjimo kol gyva neišeisiu. Be to, Lauciui apie tai, jog nuo saugumiečių saldainių vėmiau krauju, sakiau ir aš pati, ir mano mama telefonu. Jis atsakė: „Netikiu, kad taip buvo.“ Nepaaiškino, jog turiu raštu parašyti skundą, nepaskyrė medikamentinės ekspertizės. Netiriant mano nusiskundimų, buvo pažeista mano teisė į nešališką teismą.
„ Apklausos metu (2009-10-26) E. Kusaitė elgėsi natūraliai ir adekvačiai situacijai, aiškiai atsakinėjo į jai užduodamus klausimus.''
Apklausos protokolas liudija ką kitą. Jame aiškiai matyti, kad aš kalbu nerišliai, prieštaringai, neigiu ką tik pasakytus savo žodžius. Taip vyko dėl to, kad buvau apnuodyta saldainiais ir įbauginta pareigūnų.
„Pareiškimų, kad 2009-10-26 suėmimo skyrimo metu eidama iš teismo sušlapo batus ir dėl to negalėjo kelias paras avėti avalynės E. Kusaitė […] jam nepateikė […] į tardymo kabinetą E. Kusaitė ateidavo vilkėdama avalyne ir tvarkingai apsirengusi.“
Pareiškimo raštu nepadaviau, nes niekas nepaaiškino, kad taip reikia. Žodžiu J. Lauciui sakiau ir prašiau grąžinti šlepetes iš mano kelionės krepšio arba duoti valdiškas. (taip patarė į apklausą mane basą vedęs pareigūnas.) Laucius atsakė, kad niekuo negali padėti.
Kad į apklausą spalio gale ėjau basa ir sėdėjau taip 4 valandas, matė minėtas pareigūnas ir advokatas A. Palamarčiuk (tą jis patvirtina parodymuose.)
Todėl Lauciaus teiginys, jog ateidavau „vilkėdama avalyne“, yra melagingas.
„ Su tyrimu nesusiję daiktai […] jo 2009-10-26 raštu E. Kusaitei į areštinę buvo perduoti 2009- 10- 27“.
Tai netiesa. Mano „terorizmo“ byloje yra 2009-10-24 ir 2009-10-26 grąžintų daiktų sąrašas, kuris neatitinka tikrovės. Man grąžino (bet ne nurodytomis dienomis, o vėliau) tik keletą nebūtinų smulkmenų, o reikalingų daiktų – drabužių, šlepečių negavau. Jais mane jau Lukiškų TI-K sušelpė kitos moterys, pamačiusios, jog nieko neturiu. Daiktų sąrašas ir data parašytas ne mano ranka, parašo irgi nepripažįstu. Kai kuriuos saraše išvardintus daiktus atgavau tik lapkričio pradžioje, prieš perkeliant mane į Lukiškių kalėjimą. Likusieji daiktai kuriuos buvau pasiėmusi į kelionę, buvo grąžinti mano tetai 2010 m. kovo mėn., t.y. po 5 mėnesių. Tai gali byloti tik apie J. Lauciaus antipatiją ir nežmoniškumą mano, kalinės, atžvilgiu ir sukelia pagrįstų abejonių dėl jo liudijimų nešališkumo.
Mano mama dėlnegrąžintų daiktų ne sykį skambino prokurorui J. Lauciui, kalėjimo viršininkui A. Ižičkai, VSD pareigūnui D. Noreikai. Jie siuntinėjo vienas pas kitą. Tai tęsėsi ilgą laiką.
Esu įsitikinusi, jog Laucius man daiktų negrąžino specialiai, kad apsunkintų ir taip nepakeliamas sąlygas areštinėje ir mane susargdintų. Laucius areštinės viršininkui rašė raštą, reikalaudamas mane laikyti areštinėje 15 parų. Paprastai sulaikytieji ten laikomi 2-3 paras, nes sąlygos ten itin baisios. Nepagrįstas laikymas areštinėje prilygsta žmogaus kankinimui.
„2009-10-26 ir 2009-10-27 E. Kusaitę apklausus kaip įtariamąją, jam kilo abejonių dėl jos psichikos sveikatos būklės.“
Lauciui tokios abejonės liko ir po dviejų psichiatrinių ekspertizių, kurios jo „diagnozės“ nepatvirtino. Kad esu psichiškai nesveika, Laucius nustatė jau pirmomis dienomis. Tą sakė man ne sykį, tuo pačiu šantažavo ir mano mamą aiškindamas, jog „nenormali ta jūsų mergaitė, jai geriausia išeitis būtų psichiatrinėje ligoninėje“. Suklastotą diagnozę dėl mano psichinės sveikatos jis, mano žiniomis, nusiuntė ir į Magmadovų bylą Maskvos teismui.
2010-04-07 vykusios apklausos metu „įtariamosios E. Kusaitės su Rusijos Federacijos FST pareigūnais nepaliko nė minutei, nei prieš apklausą, nei apklausos metu, nei po jos. Visus jos pokalbius su šiais pareigūnais jis girdėjo ir matė bei juose dalyvavo.“
Bendradarbiavimą su Rusijos FSB prokuroras J. Laucius grindžia teisinės pagalbos sutartimi.
Tačiau teisinės pagalbos sutartis nenumato FSB ir LR prokuratūros bendradarbiavimo. Tai grubus pažeidimas. Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas, išnagrinėjęs VSD pateiktą medžiagą, pareiškė, jog toks J. Lauciaus veiksmas iš esmės buvo neteisėtas, o mano byloje „buvo simuliuojama kova su terorizmu.“ („Atgimimas“, vasario 10-16, Nr. 5)
Laucius teigia, jog apklausoje su FSB pareigūnais visus klausimus uždavinėjo jis, o ne rusai.
Tačiau toks teiginys kertasi su anksčiau jo duotais parodymais, kuriuose jis sako, kad „visus jo pokalbius su šiais pareigūnais aš girdėjau ir mačiau bei juose dalyvavau“. Lietuvos prokuroras leidžia nusikaltimos RF organizacijos FSB pareigūnams tardyti Lietuvos pilietę. Negana to – rusų kalba (tą patvirtina vertėjos R. Piškinienės parodymai).
FSB pareigūnai mano apklausoje dalyvavo bei pasirašė protokolus neteisėtai.
Apklausoje dalyvavusi vertėja Renata Piškinienė, anot Lauciaus, „buvo reikalinga tam, kad verstų E. Kusaitės atsakymus į rusų kalbą.“
Deja, tai neatitinka tikrovės. Vertėja nevertėjavo, Laucius reikalavo, kad aš kalbėčiau rusiškai. Tai irgi yra mano teisių pažeidimas ir savotiškas psichologinis spaudimas. Apklausa vyko rusų kalba, o prokuroras J. Laucius protokolą surašė lietuviškai, versdamas taip, kaip jam yra naudingiau.
J. Laucius teigia, kad mane konvojavę du LKPB ONTT pareigūnai jo kabinete „dėl vietos stokos tiesiog netilpo, todėl jie pasiliko už durų.“
Tai netiesa. Konvojaus pareigūnai būtų tilpę, nes vietos buvo. Tereikėjo iš koridoriaus atnešti porą kėdžių. Jie patys prašėsi paliekami. Manau, jog Laucius neleido jiems pasilikti tik todėl, kad jie netaptų prieš mane pavartoto psichologinio ir medikamentinio smurto liudininkais.
J. Laucius teigia, kad „2010-04-07 apklausos pradžioje E. Kusaitė buvo užėmus poziciją , kad jai pateiktų įtarimų nepripažįsta“. Tačiau atsakinėdama į jo pateiktus klausimus „[…] staiga pareiškė, kad iš klausimų ji suprato, jog „mums viskas yra žinoma“, todėl vėl pareiškė, kad į RF vyko sprogdintis.“
Šis momentas geriausiai parodo, kad toje apklausoje man buvo suleisti vaistai, ir aš atsijungiau. Po pradinių klausimų sekusi mano „išpažintis“ yra surašyta ne mano žodžiais, aš taip nekalbėjau. Tai prokuroro Lauciaus kūryba. Apie tai, jog tos apklausos metu kažkas įvyko, aš jos neprisimenu, buvau tarsi aptemusia sąmone, aš rašiau laiškuose namiškiams. Rašiau ir apie iškylantį švirkšto vaizdą kažkokios moters rankose. Taigi, tai nėra kažkokia mano dabar sugalvota gynybinė pozicija ir ne kažkokie išgalvojimai. Jau tada nesupratau, kas su manimi vyksta, skundžiausi laiškuose. Jų išrašą ir laiškų kopijas pridedu.
„ Apklausoje dalyvavęs E. Kusaitės advokatas A. Liutvinskas pasiūlė […] detales dėl teroro akto atidėti kitai apklausai. E. Kusaitė su advokato A. Liutvinsko pasiūlymu sutiko, tai J. Laucius ir užfiksavo protokole.“
Tokio pasiūlymo A. Liutvinskas nepateikė, apie kitos dienos apklausą kalbama nebuvo. Apklausos protokole to atžymėta nėra, nors J. Laucius taip teigia. Tai Lauciaus apsidraudimas dėl kitą dieną 2010-04-08 vykusio mano neoficialaus atidavimo tardyti vieniems rusų saugumiečiams. Kitą vertus, nelogiška, jog kitą dieną po vieno Lauciaus klausimo daryčiau ilgą prisipažinimą- išpažintį. Tuo labiau, jog tą, anot Lauciaus, padariau jau 2010-04-07 vykusioje 4 val. apklausoje. Kodėl ji tokia trumpa, o apklausos laikas ilgas? Todėl, kad vyko medikamentinis ir psichologinis mano apdorojimas.
J. Laucius teigia, jog 2010-04-08 vyko mano apklausa Lukiškių TI-K po vakarykštės 2010-04-07 d. apklausos, trukusios 4 val.
Kokiu tikslu? Dar sykį tvirtinu: tą dieną jokios apklausos nevyko, aš buvau išvežta į kažkokį baltą pastatą pas rusų saugumiečius, kurie mane sumušė. Laucius tai pavadina „visiška nesąmone“ ir net įžiūri mano pasakyme „nusikaltimų požymių“. Gal geriau tegu jų paieško savo veiksmuose. Jis pats puikiai žino, kiek ir kokius neteisėtus veiksmus atliko su manim, kai tiesiai šaipėsi man į akis, kai dėl jų skundžiausi, ir sakė: „o tu įrodyk“. Turbūt nereikia aiškinti, jog įrodymams rinkti man jis neįteikė nei diktofono, nei filmavimo kameros.
Tegu jis įrodo, kad smurto nebuvo, ir pateikia visų apklausų, vykusių su manimi, garso ir vaizdo įrašus. Be to, kaip Laucius galėjo Lukiškių kalėjime surašyti apklausos protokolą ir duoti pasirašyti man ir advokatui A. Liutvinskui? Kalėjimo apklausos kambaryje kompiuterio nebuvo. Net jei jis būtų pasinaudojęs nešiojamuoju kompiuteriu, tai vis tiek protokolo jis neturėjo galimybės atspausdinti. Tai rodo, jog 2010 balandžio 8 d. apklausa nevyko, o protokolas išgalvotas ir duotas pasirašyti vėliau su kitais dokumentais.
J. Laucius nurodo, kad kardomajai priemonei suėmimui jo prašymu leidimą davė 2-os apylinkės teismo teisėjas M. Gvozdovičius.
Tai padaryta neteisėtai, nes pagal teritorinį pavaldumą kardomosios priemonės skyrimą ir apklausą turėjo vykdyti 1-os apylinkės teismas. Reiškia, Laucius sąmoningai parinko ir sau palankų teisėją. Tai procesinis pažeidimas.
“E. Kusaitė nurodė, jog advokatui A. Liutvinskui dėl gynybos pretenzijų neturi“.
Jau vien tai, jog sumokėjus mūsų šeimai didelius pinigus, reikėjo jo paslaugų atisakyti, rodo neabejotinas pretenzijas dėl jo gynybos. Be reikalo advokatų niekas nekeičia. Jis dirbo VSD ir prokurorui Lauciui, ne man. Seniai norėjau jo atsisakyti, bet mama laiškuose siūlė palaukti, nors ir ji jo darbu buvo nepatenkinta. Tą rodo jos laiškas A. Liutvinskui 2010-03-29.
Pretenzijų atvirai nereiškiau jam ir prokurorui J. Lauciui todėl, kad norėjau gyventi. Man jau VSD pareigūnai 2009 spalio mėn, FSB pareigūnai 2010 balandį aiškiai pagrasino: „ ką nors prasitarsi- negyvensi“. Tuo neturėjau priežasčių netikėti. Mačiau, jog ir Liutvinskas, ir Laucius eina išvien su jais.
Liutvinskas man gynybos laikotarpiu padarė didžiulę žalą. Neparašė nė vieno skundo dėl daugybinių procesinių pažeidimų, o tuo naudojosi prokuroras J. Laucius. Jie dirbo ranka rankon. Mama ir teta reikalavo tirti faktus , kuriuos prokuroras bandė nuslėpti, priekaištavo dėl bylos klastojimo, dėl man primetamos jo „gynybinės“ pozicijos, kuri iškraipė faktų esmę. Liutvinskas į priekaištus nereagavo, o kai jo atsisakiau, nenorėjo manęs paleisti, net jau esant kitoms advokatėms siūlėsi dirbti nemokamai. Tokio „gynėjo“ man nereikėjo. Jis mane ne gynė, bet klampino, reikalavo pripažinti kaltinimus. Todėl pagrįstai teigiu, jog ikiteisminio tyrimo metu advokato neturėjau.
Naujoms advokatėms, I. Botyrienei ir R. Kučinskaitei, kurios perėmė mano gynybą nuo 2010-04-26, pirmą dieną apie pavartotą prieš mane smurtą nekalbėjau, nes jų nepažinojau ir abejojau, ar galima jomis pasitikėti. Tik vėliau, jau gegužės ar birželio mėn. pradžioje, apie tai joms papasakojau, ir jos patarė rašyti skundą. Pačios advokatės rašyti skundo negalėjo, nes, pasak jų, taptų liudytojomis. Surašiau kaip mokėjau, neteisine kalba, tikėdama, jog GP prokurorai supras, jog skundą paduodu ne kaip privatus asmuo, o kaip įtariamoji, kuri dėl fizinio smurto ir psichologinės prievartos priversta apkalbėti save. Tikėjau, kad po skundo padavimo būsiu apklausta ir turėsiu galimybes išsakyti, paaiškinti taikytas mano atžvilgiu neprocesines priemones, kuriomis buvo palaužta mano valia ir aš apkalbėjau save. Bet apklausta dėl smurto nebuvau.
Pasikeitus advokatui, pasibaigė ir smurtas prieš mane. Prokuroras Laucius nebeturėjo A. Liutvinsko palaikymo ir nerizikavo. Ir naujos advokatės pastebėjo, jog į apklausas su Lauciumi einu labai įsitempusi, mane apima nervinis nevalingas drebulys. Tai anksčiau vykusių smurtinių apklausų pasekmė.
Prokuroras Laucius šmeižia mano mamą ir tetą, jog jos pradėjo „nuo 2010 balandžio antros pusės […] laiškais reikalauti, kad E. Kusaitė pakeistų parodymus, […], jokių skundų apie patiriamą smurtą E. Kusaitė savo laiškuose joms nenurodė.“
Tai atviras prokuroro J. Lauciaus melas. Niekada mama ir teta nereikalavo keisti parodymus. Atvirkščiai, visada rašė, jog kalbėčiau tiesą ir nebijočiau.
Kad laiškuose kalbėjau apie smurtą, tai – nenuginčijama. Iš pradžių atsargiai, keliais žodžiais, o vėliau papasakojau viską smulkiai, kai jau dirbo naujos advokatės ir aš pasijutau saugesnė. Mano laiškai buvo cenzūruojami, prokuroras juos skaitė, todėl šitaip kalbėdamas jis sako netiesą.
Be to, prokuroras J. Laucius šmeižia mano tetą, kad ji neva primokė mane meluoti apie patirtą smurtą. Jis paima po 1-2 žodžius iš jos laiško ir sukuria savo sakinį norimame kontekste. Tai faktų falsifikavimas.
Teta tik patarė rašyti skundą ir nebetylėti, nes bijojo, kad kalėjime mane gali ir užmušti. Mano laiškų pagrindu 2010-06-11 Seime buvo suorganizuota Spaudos konferencija, kurios metu paviešintas smurtas prieš mane. Tai ne tetos išgalvotas faktas, ji rėmėsi mano laiškais.
Išsamiai apie smurtą rašiau 2010-05-16 ir 2010-05-27.
Spaudos konferencija Seime tuo klausimu vyko 2010-06-11.
Mano laiškus iš kalėjimo apie smurtą išspausdino ir „Lietuvos žinios“.
Teta man laišką su raginimu rašyti skundą parašė 2010-06-18.
Aš apie patirtą smurtą skundą parašiau 2010-07-02.
Taigi, Lauciaus teiginiai apie tetos „primokymus“ yra niekiniai. Teta tik paragino rašyti skundą apie įvykusį smurtą.
Lauciaus parodymuose daug šmeižto. Cituoju:
„Kusaitė per apklausą sakė, jog visiems katalikams reikia kapoti galvas.“
Niekada ir niekur taip nekalbėjau. Prokuroras nuteikinėja prieš mane visuomenę, kursto religinę nesantaiką.
„Supratau, kad bendrauju su psichiškai nesveiku žmogum“.
Laucius ne medikas, tegul diagnozių nenustatinėja ir nelenda ne į savo sritį.Jo ir medikų išvados nesutampa.
Motina ir teta laiškuose rašė, „jog ši pagaliau yra sutramdyta“.
Tokių žodžių jos nerašė, tai prokuroro išgalvojimas.
„Teta ir mama pradėjo atakuoti savo laiškuose – ką tu darai, tave pasodins ilgam, pagalvok, kiek tau gresia“ . Ir tada jos ėmėsi visų įmanomų priemonių daryti poveikį per politikus ir laikraščius, kad byla būtų numarinta.“
Jos rašė kitais žodžiais, kad byla yra fabrikuojama, ir reikia apie tai kalbėti, bet ne dėl to, kad išvengčiau atsakomybės. O tai, kad politikai ir laikraščiai neliko abejingi mano likimui, tai ne mano artimųjų iniciatyva.
Pasak Lauciaus, 2010-06-18 mano teta parašė laišką, jog pasikeitė generalinis prokuroras, todėl aš turiu jam parašyti laišką, jog esą buvau sumušta: „Rašyk, Egle, rašyk, nes tave pasodins ilgam.“ „Rašyk, o mes savo ruožtu imsimės priemonių.“
Jokių „esą“ nebuvo, smurtas realus. Apie jį teta ir ragino netylėti, o parašyti skundą generaliniam prokurorui, kad būtų ištirti faktai. Teta rašė ne tokiais žodžiais, kokius cituoja Laucius.
Dėl to, kad teta, sužinojusi iš mano laiškų apie smurtą, ragina netylėti, Laucius grasina: „Manau, jog šioje byloje ne viena kaltinamoji turėtų būti“.
Taip prokuroras siekia užgniaužti teisybės paieškas, o paskui pats aiškina, kad jokių skundų nebuvo. Jeigu skundimas gresia nauja byla, tai ar sudaromos sąlygos skundams?
Laucius teigia, esą buvo bandyta atkalbėti, kad nevykčiau į Maskvą, bet buvo gautas aiškus mano atsakymas – „gerbiamieji, aš turiu savo tikslą dalyvauti šventąjame kare ir aš vyksiu.“
Tokių žodžių, kuriuos Laucius cituoja kaip mano, aš niekam nekalbėjau.
Manau, kad Teismas atsižvelgs į J. Lauciaus parodymus kaip neobjektyvius, mane šmeižiančius.
Areštinės darbuotojų parodymai yra niekiniai. Jie – suinteresuoti asmenys ir negali būti objektyvūs. Nė vienas mušęs pareigūnas neprisipažins tą daręs, niekas neliudys prieš bendradarbius. Kad smurtas naudojamas, rodo ir tas faktas, jog šiuo metu dėl to yra teisiami 2 Vilniaus areštinės darbuotojai (BNS; LŽ; 2012-08-13, 18).
Dėl mano patirto smurto, neapklausta aš pati, neapklaustos mano mama ir teta, kurios apie jį žinojo.
Neišnagrinėti liko ir mano laiškai iš kalėjimo, kuriuose rašiau apie patirtą smurtą.
Nepaskirta medikamentinė sveikatos ekspertizė.
Neįvertinti Rusijos FSB pareigūnų veiksmai.
Seimo kontrolierių tarnybos viršininkas R. Valentukevičius, atsakydamas į mano 2010-07-02 skundą, priėjo prie išvados: „Bandžiau įvairiais kampais pažiūrėti, bet kas įvykę prieš 5-6 mėn., nenustatysi […] garantuoti negaliu, kad taip nebuvo.“ (BNS, 2010-09-30)
Kontrolierius su manim susitikęs nebuvo, neapklausė ir mano mamos bei tetos. Tačiau neaišku, kokiais sumetimais prokurorai jam leido susipažinti su visa baudžiamąja byla. Gal tai įtakos jam darymas?
Prokurorai neigia buvus smurtą, nes esą sužalojimų ant mano kūno nematė. Fizinio smurto pasekmės išryškėja vėliau. Jau išėjus iš kalėjimo, pajutau, jog negaliu nešioti batų, nes stipriai skauda koją. Kreipiausi į chirurgą, kuris nustatė, jog tai trauminio sužalojimo pasekmė (taip parodė rentgeno nuotrauka). Tačiau traumą patyriau tik kalėjime, kai į koją stipriai spyrė FSB pareigūnas. Iki kalėjimo puikiausiai galėjau nešioti visokią avalynę.
Taigi, vienas fizinio smurto įrodymas – kojos trauma.
Kitas įrodymas – akių pakenkimai, dėl kurių kreipiausi į gydytoją. Jos nuomone, taip greičiausiai atsitiko dėl galvos sutrenkimo. Apie patirtą žandikaulio traumą kalba ir odontologai. Per galvą mane mušė FSB pareigūnai.
Medikamentinio apnuodijimo požymius pajutau jau kalėjime. Apie tai rašiau laiškuose. O kaip šių medikamentų poveikis pasireikš po kelių metų – neaišku.
Apie patirtą fizinį, psichologinį ir medikamentinį smurtą galima būtų sužinoti iš video ir garso įrašų. Ar tokie buvo daromi apklausų metu? Jeigu taip – išreikalaut juos iš prokuroro. Jeigu ne – išsiaiškinti, kodėl nebuvo daromi. Šie įrašai patvirtintų apklausų metu panaudotas neprocesines prievartos priemones.
Ši byla kilo iš pagrindinės „terorizmo“ bylos tam, kad prokurorai galėtų sustiprinti savo pozicijas joje. Tokiu būdu jie ieško ne teisingumo, bet siekia bet kokiomis priemonėmis man keršyti dėl to, jog aš nepripažįstu kaltinimų „terorizmo“ byloje. Tokios bylos kaip ši neturėjo būti, nes ji atsirado prokurorams nesąžiningai manipuliuojant įstatymais. Šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės yra neatsiejamos nuo dirbtinai sukurtos „terorizmo“ bylos ir privalo būti nagrinėjamos „terorizmo“ bylos teismo posėdžiuose.
Savo kaltės nepripažįstu, nes iškeliant bylą dėl melagingų parodymų apie patirtą smurtą šiurkščiai pažeista Tarptautinėse Žmogaus teisių konvencijose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje deklaruojama mano teisė į nešališką teismą, pažeidžiant principą, kad kaltinamoji negali būti verčiama liudyti prieš save, ir atimant iš manęs teisę skųsti neprocesinius teisėsaugos pareigūnų veiksmus byloje, kurioje esu kaltinamoji, ir dalyvauti skundo tyrime, pranešdama apie patirtą smurtą nieko nemelavau, esu kaltinama nesant nusikaltimo sudėties.
Prašau Teismą mane išteisinti. Šią mano kalbą prašau prijungti prie bylos.
2013.04.02
