Vytauto Visocko nuotr.
Š. m. lapkričio 14 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo pristatyta LMA tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografija „Aisčiai. Raida“ (pirmoji knyga – „Aisčiai. Kilmė“)
Pilnutėlėje salėje vakarą vedė prof.dr. Albinas Kuncevičius.
Šioje knygoje aptariama Didžiosios aisčių migracijos galindiškoji banga buvo įspūdinga. Ji formavo rytinius ir vakarinius aisčius, kurių vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos ankstyvojoje istorijoje sunku pervertinti. Manoma, kad senajame geležies amžiuje prasidėjusi galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros sklaida sukūrė naują kultūrą Rytų Lietuvoje. Ji susikūrė maždaug toje pat erdvėje, kurioje VI a. antrojoje pusėje įsikūrus Lietuvių pilkapių kultūra. Todėl klausimas, ar galindiškoji banga yra tiesiogiai susijusi su lietuvių kilme, yra esminis.
Naujais tyrinėjimais grindžiant lietuvių kilmės problemą, aiškėja, jog, galimas dalykas, senojo geležies amžiaus Rytų Lietuvių pilkapių kultūros žmonės savo galindišką kultūrą pernešė toli į rytus. Okos upės aplinkoje susikūrė Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai vadina rytų galindų kultūra. VI a. antrojoje pusėje ir VII amžiuje rytų galindai patyrė avarų spaudimą ir įtikima, kad galėjo reemigruoti į Rytų Lietuvą, atnešdami vadinamąją Lietuvių pilkapių kultūrą.
Galindų migracija neapsiribojo rytais. Vakarų Europoje lokalizuojamos trys etnonimo galind sankaupos. Jų miogracijos daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, galindų santykių su gotais liudininkai mažai tyrinėti, nors, galima sakyti, nuo I a. pabaigos susidaro galimybės, kad prieš Gintaro kelio pradžią Noriko Lencijoje, anapus Dunojaus, ėmė kurtis galindų kolonija. Gintaro kelio prekybinės visuomenės tyrinėjimai atveda prie minties, kad Baltijos pakrantėse ir baltų pasaulio gilumoje buvo baltų prekybininkų kontroliuojamų prekyviečių.
Tokių prekyviečių galėjo būti ir Romos pasaulio prieigose – priešais romėnų miestus. Per šiuos galindus II amžiaus geografas Ptolemėjas galėjo gauti palyginti daug duomenų apie Baltijos jūros aplinkos upes ir tautas. Jo „Geografijos“ tyrinėjimai atskleidė daug naujų dalykų. Ptolemėjas sudinus mini du kartus. Vieną kartą – aprašydamas Europos Sarmatijos tautas, kitą – aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Ir kaip tik anapus Dunojaus, artimoje romėnų kaimynystėje. Sudinų baltiška prigimtis iki šiol lyg ir nekelia didesnių abejonių.
Kiti Ptolemėjo „Geografijos“ tyrimų rezultatai yra tokie pat įspūdingi. Galima konstatuoti, kad Chronas tapatinamas su Nemunu, Rudonas – su Venta, Turuntas – su Dauguva, o Chesinas – su Pernu. Be to, penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos – venedai, galindai, sudinai, veltai, salai – priklausė vakarų baltams, trys tautos – hosijai, karbonai, kareotai – Baltijos finams, o keturios tautos – stavarai, pagiritai, savarai, boruskai – rytų baltams. (Iš Eugenijaus Jovaišos knygos „Aisčiai. Raida“).
2014.11.15; 10:53
