Akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS: “Kai aš buvau ministras”


Print

Pradėjome 23-čiuosius nepriklausomybės metus. Kai siekėme išsivadavimo, tikėjomės, kad laisvoje Lietuvoje galėsime laisvai puoselėti tautinę kultūrą, lietuvių kalbą, vaikus auklėsime taip, kad jiems nebūtų svetima tėvynės meilė, patriotizmas.

Negali sakyti, kad nuėjome visai kitu – kosmopolitizmo – keliu, bet tikrai ne tuo, apie kurį svajojome okupacijos dešimtmečiais. Labai daug praradome, pamiršome, išsižadėjome, išbarstėme to, kas buvo sava, artima. Ypač šia prasme nuskriaudėme jaunimą – dėl to jo tiek daug ir netekome. Mano aplinkos žmonės ne kartą yra apgailestavę, kad kultūrai, švietimui vadovavo “ne tie žmonės”. Labai gaila akademiko Zigmo Zinkevičiaus, kurį, vos pradėjusį eiti švietimo ir mokslo ministro pareigas, negailestingai ėmė talžyti ir savi, ir svetimi.

Esu skaitęs jo knygą “Prie lituanistikos židinio”, išleistą 1999-aisiais. Dabar ją vėl paėmiau į rankas. Vargu ar leidinys labai paplitęs (tiražas tik 1000 egz.), todėl manome, kad su paskutinio knygos skyriaus “Sunku išnaikinti okupacijų apnašas” kai kuriomis mintimis, įvykiais, jau tapusiais istorija, būtų naudinga supažindinti internetinio portalo skaitytojus. Tais tekstais akademikas iš dalies atsako, kodėl nesukūrėme tautinės mokyklos, kodėl faktiškai praradome Pietryčių Lietuvą. Ištraukas skelbsime po videointerviu, nufilmuoto akademiko bute.

{wmv}video_533{/wmv}

2012.03.21


Prisijunkite prie diskusijos