Seimo dalį, turinčią nuosavybę Lietuvos miškuose bei saugomose teritorijose, visai nepradžiugino Jos Ekscelencijos Prezidentės Miškų įstatymo pataisų vetavimas.
Jame nurodoma, kad „nuosavybės teisė nėra absoliuti“ (juo labiau ne „šventa“), ir „miškai yra išskirtinė ekosistema“. Maža to, yra dar minima privačios nuosavybės socialinė funkcija, kas giliai nepatinka oponentams.
Beje, vakar per Žinių radiją „Rakto“ laidoje Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos pirmininkas ponas A.Gaižutis, oponuodamas man, tvirtino, kad Prezidentė įstatymo pataisų nevetavo. Jas grąžino atgal į Seimą „Prezidentūra“. Ne pati valstybės vadovė.
Matote, koks naujas gražus ir aptakus terminas. Implikuojantis, jog D.Grybauskaitė raštus pasirašo nei į juos gilindamasi, nei skaitydama. Viską daro paslaptingoji „Prezidentūra“, pilkieji kardinolai. Bet kodėl? Čia kyla rimtų abejonių. Reikėtų kreiptis į tą pačią „Prezidentūrą“, kuri be šalies vadovės valios tokį „šaunų“ įstatymą grąžino Seimui persvarstyti. Seime verda aistros, kviečiamos beprasmės bendraminčių gamtos savininkų konferencijos. Siekiama drauge padejuoti ir priimti rezoliucijas ir kreipimąsi į visus, pradedant gamtininkų būreliais ir baigiant Popiežiumi.
Seime į Aplinkos „apsaugos“ komiteto pirmininko J.Šimėno sušauktą konferenciją būrėsi „sunkioji artilerija“. Jono Šimėno karštas „gamtosaugiškumas“ bado akis ir valdančiajai koalicijai, ir Seimo pirmininkei. Nekalbant apie Lietuvos visuomenę. 86 proc. mūsų žmonių palaikė Prezidentės veto Miškų įstatymo pataisoms. Ir kas? Čia tik „paprasti“ žmonės, kuriuos taip aistringai nori ginti kai kurie parlamantarai, ypač D.Kuodytė. Kodėl jie, tie žmogeliai, po perkūnais, tokie nedėkingi? Nepatenkinti, nors tu ką.
Pataisas priėmus, būtų atrištos rankos parceliuoti ir užstatyti anksčiau išpirktus miškus, spekuliuoti (tai vadinant verslu) Lietuvos miškais, ežerų ir upių pakrantėmis ir naudoti juos kaip ūkinio muilo gabalą. Žemiau – aplinkosaugos apologetų, draugiškai palaikančių tezę „savininkas prieš tautą“, sąrašėlis. Ir jų temos šios dienos konferencijoje, kurias kviečiu skaityti „tarp eilučių“. S.Šedbaro, jau žinomo „gamtosaugininko“, pranešimo pavadinimas primena eilinio SSSR komunistų plenumo temos pavadinimą. „Probleminių klausimų praktiniai pavyzdžiai“ – iššifruokite. Aistringas J.Šimėno draugas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas E.Pupinis staiga pamatė, kaip įmanoma keisti žemės paskirtį, kada įstatymas tą draudžia. Įstatymą juk galima ir pakeisti. Tik nelemtoji Prezidentė ir jos klapčiukai tą veiklą vis seka. Oi, negeri, negeri.
O gamtosaugos „patriarchas“ J.Šimėnas savo analitiniame pranešime ėmėsi saugomų teritorijų. Juk tai itin riebus kąsnis jo sėbrams. Gražiausios Lietuvos vietos, be jokių leidimų aptveriamos ir užstatomos. Argi nesmagu? Nederėtų pamiršti ir liberaliausios liberalės D.Kuodytės. Ši politikė dėl savo vidinio gėrio ir naivumo pasidavė paslaptingai įtakai. Visko būna, ir į sektas žmonės kartais įlenda. Bet ši sekta – labai savita. Ji vadinasi „Lietuvos gamtos naikinimo Seime būrelis“. Ir p. Kuodytė ten įklimpusi iki ausų su visais savo sėbrais. O mitas apie jos naivumą ir nesąvanaudiškumą seniai išskridęs į erdves. Jo iš čia net nesimato.
Pastoviai „bolševikais“ pravardžiuojami gamtosaugininkai, nesavanaudiškai kovojantys (ir tuo stulbinantys savininkus) už tautos gamtinį paveldą, koneveikiami bjauriausiais žodžiais. Štai įžymus miškininkas A.Brukas leido savo fantazijai stačiai lėkti per plačius laukus. Tiesiog amžiaus citata: „Sovietinės ar vakarų žaliosios ekstremistinės ideologijos išpenėti radikalieji gamtosauginkai ir grupė orientaciją praradusių žmogėnų, zoologiškai nekenčiančių nuosavybės, nuolatiniu melu bei demagogija besistengiančių kelti kuo didesnę sumaištį, bandys visaip spausti Prezidentę, kad ši vetuotų ir tą menką švaresnio oro gurkšnį, kuris atsirado Seimui priėmus įstatymą.” Na matote, Prezidentė vetuodama vadovavosi Lietuvos Konstitucija. Visai ne kaip p. A.Brukas.
Štai keli perlai:
Probleminių klausimų praktiniai pavyzdžiai ir galimi jų sprendimo būdai (diskusijos temą pristato Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras).
Teritorijų planavimas ir kaimo plėtros politika, kaimo vystymo (plėtros) koncepcijos schemų paskirtis, žemės paskirties keitimo procedūros (diskusijos temą pristato Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis).
Šių dienų realijos: saugomų teritorijų statusas, ekologinės apsaugos prioriteto teritorijų, gamtinio karkaso paskirtis ir praktinis taikymas, saugomų teritorijų valstybės kadastro ir kitų valstybiniuose registruose esančių duomenų tarpusavio neatitikimo probleminiai aspektai, asmens veiklos saugomose teritorijose suvaržymų apimtys ir jų teisinis pagrįstumas. Probleminių klausimų praktiniai pavyzdžiai ir galimi jų sprendimo būdai (diskusijos temą pristato Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas).
Ypač smagu, kad tezių autoriai netuščiažodžiauja, bet mums visiems tuoj pat rodo “sprendimo būdus”. Prie Stalino “sprendimo būdų” buvo sočiai. Tada krisdavo žmonės, dabar gamta.
Nuotraukoje: gamtininkas Algirdas Knystautas.
2011.06.04
