Diskusija apie Justino Marcinkevičių nustebino ir net paskatino peržiūrėti šaltinio ištakas – LRT laidą „Ringas“ (išvakarėse pasirodęs straipsnis/ nuomonė „Šiaurės Atėnuose“, – nebuvo poleminis). Pasirodo, atsakymas, kodėl tokia diskusija staiga įsisiūbavo, – ten yra.
Pagal sporto taisykles sukonstruota laida, kai du priešininkai pagal griežtai nustatytas taisykles mušasi, kol vienas krenta arba teisėjų valia skelbiamas laimėtoju, – dažnas mūsų žiniasklaidos laidų konstravimo modelis. Viskas būtų gal ir gerai, tačiau, – kaip ir varžybose, – pikčiausia būna, kai rezultatą lemia ne sportininkų meistriškumas, o teisėjų šališkumas. Laidos „Ringas“ vedėjai (teisėjai), gana subtiliai ir gal net nesąmoningai buvo šališki, palaikė poetą menkinančiųjų pusę. Kita pusė visiškai pagrįstai pasijuto paniekinta, tad ar reikia stebėtis, kad aistros sukilo, tad jie nieko nelaukdami pakėlė savo rėmėjų rezervą ir griebėsi artilerijos. Žinoma, konflikto ištakas dalis jų (iš abiejų stovyklų) pamiršo, dar dalis – iš viso jų nežinojo.
Du dalykai čia įdomūs. Pirmas. Žiniasklaidos vaidmuo. Komercinių žiniasklaidos kanalų žurnalisto veiklos kokybės kriterijus, – jų tekstų/laidų peržiūrų kiekis ir laikas. Tad iš kiekvienų „varžybų“ stengiamasi išspausti maksimum, jei „varžovai“ nenori muštis, „teisėjai“ juos kiršina, priima šališkus sprendimus (visai nesvarbu kuriai pusei naudingus), tiražuoja „varžybų“ epizodus ir pan. Jei straipsnio/ laidos tema sukelia dar ir diskusiją visuomenėje – tai tampa žurnalistinio darbo pasiekimo viršūne. Žiniasklaidos kanalo reitingai auga, pinigėliai byra, visi laimingi. Dažnokai – tai nesuderinama su žurnalistine etika ir žmogaus sąžine, tačiau komercinei žiniasklaidai reikšmingas, ar net reikšmingesnis ir kitas kriterijus – nauda. Logiška, – neturės reitingų, neturės ir pinigų, nebus ir kanalo, nebus ir darbo vietų, kils socialinė įtampa, naujos naštos valstybei ir t.t. Vis dėlto, „Ringas“ ne komercinio žiniasklaidos kanalo, o visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomo LRT. Žurnalistai migruoja iš kanalų į kanalus, iš daug komercinių į 1-ą valstybinį, ir atvirkščiai. Nenuostabu, kad komercinės vertybės ir jais grįsti santykiai žiniasklaidoje uždominuoja. Tačiau. Yra sąžinės kriterijus, kuris kiekvienam žmogui, taip pat ir žurnalistui – nesvetimas. Netaps po šios laidos (kaip ir straipsnio „antikos“ laikraštyje) žurnalistinė sąžinė ramesnė. O batalijų reziumė, – formalus. LRT vadovų atsakomybė – kokios, kodėl dabar (ar kitu laiku), kokiais kriterijais remiantis sukeliamos konstruktyvios ir destruktyvios aistros visuomenėje. Nelengva ir vadovų užduotis. Tačiau, o kam dabar lengva?:)
Antras dalykas. Be abejo, J. Marcinkevičiaus kūrybos vertė. Tačiau jau tiek apie tai prikalbėta ir prirašyta, kad nieko naujo nepridurčiau. Nebent patarčiau, auginant valstybinio kanalo reitingus (sic!), laidą perklausyti ir visgi prisiminti diskusijos pirminį objektą.
Taip. Asmeniškai, liūdna, jog išaugusi jaunoji karta nebeturi supratimo ir net nebesistengia suvokti, kaip tie prisitaikėliai, sovietiniai/ tarybiniai žmonės, 1–2 mln., tarp jų netgi „mankurtai“ (mokytojai, darbininkai, žemdirbiai, poetai, muzikologai, žurnalistai ir ect.) – iškovojo Lietuvos Nepriklausomybę. Kokią reikšmę jų kovoje turėjo Mindaugo, Katedros, Mažvydo simboliai, pasididžiavimas istorija ir valstybės tradicija, tautos dvasios pojūtis, susitelkimas į lietuvių kalbos vertę. Dalykai, kurie buvo (ne savaime, o tokiais tapo) bendri visiems, nes visi juos žinojo/atpažino dėka tų, kurie turėjo klausytų/ skaitytojų auditorijas, dažnai, – savo sąžinės sąskaita. Kaip sukrėtė visus, – nežinomų, bet daugelio labai gerai nujaučiamų – naujų balsų (tremtinių, disidentų, senųjų emigrantų) įsiveržimas į viešus eterius. Klausimas, kiek tūkstančių ar milijonų sąžinės apyskaitų tada tyliai įvyko… J. Marcinkevičius, beje, sąžinės apyskaitą atliko gana viešai, be abejo, pagal savus kriterijus ir kūrėjui būdinga metaforiška išraiška. Ar gali stebinti, neiškilaus (iškiliu tapo vėliau) tarybinio mokytojo suformuluotas „iškilaus tarybinio poeto“ portretas? Kur čia vieta/ priežastis aistroms ir tokiai audringai diskusijai?
Matyt, tai jau „trečias įdomumas“. Neturiu atsakymo, tačiau suprantu kontekstą. Kai visuomenėje kyla įtampa, nesaugumas susijęs su karo nuojautomis, – palanki terpė gaisrui, tereikia tik žiežirbos. Juolab, kad nepriklausomybę iškovojusių „prisitaikėlių ir mankurtų“ nuoskaudos dėl jų žmogiškojo orumo nuvertinimo, niekur per 3 dešimtmečius nedingo, kaupėsi, o mažėjo tik tiek, kiek tarybinė žmonių karta emigravo ir išmirė. J. Marcinkevičius labai tiksliai atliepė jų, dar išlikusiųjų balsą savo poetiniame testamente. Tad nenuostabu, kad vėl poetą prisiminus – jie atsiliepė.
Kaip tų laikų adeptas, tarybinis moksleivis, kareivis, išsilaisvinimo meto studentas ir nepriklausomybės laiko gyventojas, praėjęs visą šią istorinę patirtį savo kojomis, galva ir širdimi, juodžiausios sąžinės apyskaitos išvengęs, matyt, tik todėl, kad kažkokios lemties dėka gimiau vėliau ir sutikau gyvenimo (buvo jų ir mokykloje) mokytojų, kurie daugiau žinojo, – šiandien priskiriu save labiau ne tarybinei, o permainų kartai. Tačiau diskusijos apie J. Marcinkevičių sukėlė pačiam sau netikėtą pasigerėjimo ir pasididžiavimo „tarybine karta“ jausmą. Ko gero todėl, kad ji – atsiliepė, netgi iš kapų, nes juose mūsų tėvai ir bendražygiai.
Moralas paprastas. Ar ideologinė, ar komercinė, ar naujoji „liberalios demokratijos“ (rašau kabutėse, nes savo priemonėmis ji pernelyg dažnai nei liberali, nei demokratinė), ar kokia tik nori priespauda ištiko, ištinka ir dar ištiks lietuvių tautą, kol atsiras tų, kurie dėl sąžinės, vertybinių įsitikinimų nenutyla – tol išliks ir Tėvynė, net tada, kai priespaudos tampa kruvinos.
Tačiau patosas – ironiškas. „Istorija yra gyvenimo mokytoja“ tuščiose klasėse.
P.S. nuotraukoje, bičiulio apie kuriuos sakoma – „visam gyvenimui“ a.a. Raimio eilutės užrašytos klasės albume. Anuomet, populiari atminimui skirta forma. Kai nebuvo laikinų IT laikmenų, šios „laikmenos“, bent kol esame, išsisaugo:).
Aleksandras Valentas (publikuota iš autoriaus Facebook)
2023.07.29; 11:00
