Marinos Litvinenko advokato Beno Emersono kalba atidarant Aleksandro Litvinenkos nužudymo viešą tyrimą.
Sere, kaip Jūs žinote, ponia Litvinenko keletą metų atkakliai siekė, kad ateitų ta diena, kai bus pradėtas viešas jos vyro politinio nužudymo Londone 2006 metų lapkričio 23, tyrimas; neregėto barbarizmo akto, nes sunku įsivaizduoti siaubingesnę mirtį už lėtą ir kankinančią Aleksandro Litvinenkos mirtį, tyrimas.
Be to, tai buvo branduolinio terorizmo didmiesčio gatvėse aktas, kuris sukėlė grėsmę daugelio kitų žmonių gyvybei.
Visam pasauliui žinomas garsusis Litvinenkos vieną iš paskutiniųjų jo dienų Universiteto koledžo ligoninėje atvaizdas: jis sėdi apsirengęs ligoninės chalatu, jo plaukai nuslinkę dėl radiacijos poveikio, jo gyvenimas senka. Jis praleido 23 kankinančios agonijos dienas, jėgos pamažu jį apleido, organai liovėsi veikti. Blogėjant būklei Litvinenka suprato, kad jis miršta ir kad jis tapo Rusijos valstybės įvykdytos politinės žmogžudystės auka.
Tos baisios žmogžudystės reikšmė toli peržengia tų žmonių, kuriuos ji palietė tiesiogiai, ratą. Ji, kaip Jūs sakėte, sukėlė rimtą nerimą šalyje ir užsienyje, nes tai buvo gerai parengtas ir suplanuotas tyčinis Britanijos piliečio nužudymas mūsų sostinės gatvėse, įvykdytas užsienio valstybės agentų, panaudojant radioaktyvųjį izotopą polonį-210.
Ponia Litvinenko visada sakė, kad ji tik nori tiesos. Ji daro tik tai, ką darytų kiekviena našlė, kad išsiaiškintų, kas ir kodėl nužudė jos vyrą. Bet jos ieškojimai kelia platų visuomenės susidomėjimą mūsų šalyje ir visame pasaulyje – kalbama apie nusikalstamumo pačioje Rusijos valstybės širdyje demaskavimą. Kaip bus (per tyrimą) parodyta, Kremliaus ir Rusijos nusikalstamus sindikatus visame pasaulyje sieja toks glaudus ryšys, kad praktiškai jų nebeįmanoma atskirti.
Stulbinanti tiesa, kurią patvirtins įrodymai šiame procese, ta, kad didelė dalis Rusijos organizuoto nusikalstamumo nukreipiama tiesiog iš Kremliaus biurų. Vladimiro Putino Rusija – tai mafijinė valstybė.
Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas, kai mėgino atskleisti siaubingą korupciją artimiausioje prezidento Putino aplinkoje. Jis teikė informaciją pareigūnams mūsų šalyje, Italijoje ir Ispanijoje, kurios tyrė rusų organizuoto nusikalstamumo sindikatus ir jų ryšius su Kremliumi. Ir jis atskleidė virtinę nusikaltimų, įvykdytų arba užsakytų paties pono Putino. Jis turėjo būti pašalintas – ne todėl, kad buvo Rusijos valstybės ar rusų tautos priešas, o todėl, kad tapo nusikaltėlių, kurie supa Vladimirą Putiną ir užtikrina egzistavimą jo korumpuotam režimui, gaujos priešu.
Kaip tik todėl ponia Litvinenko siekė nepriklausomo tyrimo, kuris galėtų išstudijuoti visus įrodymus, taip pat ir Britanijos specialiųjų tarnybų surinktas slaptas medžiagas, kad galutinai ir įtikinančiai nustatytų, kas nužudė jos vyrą ir kas Maskvoje davė įsakymus. Mirties patale Litvinenka tuo apkaltino patį Putiną. Mes tvirtiname: įrodymai patvirtina, kad jis teisus.
XXX
Esminis klausimas, į kurį mes turėsime atsakyti, toks: ar pakanka pagrindo laikyti, jog nepriklausomas tyrimas įrodė tai, ką visi jau ir taip žino: nužudymas buvo užsakytas aukštų Rusijos valstybės valdininkų, kitaip sakant, Kremliaus. Jeigu galima, aš noriu tarti keletą žodžių apie turimus atvirus įrodymus šiuo klausimu.
Norėčiau pradėti nuo vykdytojų asmenybių. Nėra nė menkiausios abejonės, kad ponas Litvinenka buvo nužudytas Andrejaus Lugovojaus ir Dmitrijaus Kovtuno. Kaip ir pats Putinas, jie buvę FSB agentai, o Lugovojus buvo susijęs su Putino aplinka. Po žmogžudystės Lugovojus pats viešai gyrėsi, kad jis turi glaudžių ryšių su RF prezidento administracija.
Kriminalinė ekspertizė įtikinamai įrodo, kad tie du žmonės atvežė polonio-210 iš Maskvos į Londoną, ir ne vieną kartą, ir kad iki pabėgimo atgal į Maskvą, įbėrus to mirtino nuodo Litvinenkai 2006 metų spalio 16 ir lapkričio 1 dieną, jie paliko paskui save radioaktyvų pėdsaką, kur tik bebūdavo. Aleksandro Litvinenkos plaukų pavyzdžių analizė leido mokslininkams nustatyti du laiko langus dviem nuodijimo epizodams, kurie sutampa su jo dviejų susitikimų su Lugovojumi ir Kovtunu datomis. Radioaktyvumo tuose dviejuose taškuose analizių rezultatai rodo, kad būtent ten žudikai paliko stipriausią radioaktyvųjį užterštumą. Jie taip pat paliko ne tokių ryškių pėdsakų beveik visur, kur tik buvo, – biuruose, restoranuose, viešbučių numeriuose, tualetuose ir net lėktuvuose, kuriais skrido į Londoną ir iš Londono.
Taigi, pone Pirmininke, mes manome, kad Jūs galėsite tvirtai padaryti išvadas net remiantis vien tik atvirais įrodymais, kad tie du buvę FSB bendradarbiai ir buvo žudikai. Kaip gerai žinoma, Rusija atsakė neigiamai į Britanijos prašymą perduoti tuos du žmones, kad jie stotų prieš teismą Londone dėl kaltinimo nužudymu, ir nesiėmė jokių veiksmingų priemonių tyrimui atlikti arba baudžiamajam persekiojimui Rusijoje. Tokiu būdu, šie klausymai – vienintelis forumas, kuriame galima nepriklausomai išnagrinėti jų kaltės įrodymus ir padaryti pagrįstas išvadas.
Pastaruoju metu Lugovojus dažnai pasirodo Rusijos televizijoje, išdidžiai demonstruoja savo nepaaiškinamus turtus. Po to, kai jis nužudė Litvinenką, jis buvo išrinktas į Valstybės Dūmą, ir tai jam suteikia imunitetą nuo tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo. Partijos, į kurią jis įstojo, lyderis ypač dažnai viešai siejamas su Rusijos organizuotu nusikalstamumu. Pasak eksperto, kurį Jūs girdėsite per posėdžius, Lugovojus ir Kovtunas, įvykdę tokią baisią žmogžudystę, nebūtų galėję padaryti karjeros be paties aukščiausio lygio politinės paramos. Ir, žinoma, vargu ar galima tikėtis, kad Rusijos valstybė perduos tuos žmones teismui už politinį nusikaltimą, kuris jiems buvo užsakytas Kremliuje.
XXX
Dabar pakalbėkime apie motyvus. Akivaizdu, kad toji žmogžudystė buvo ne atsitiktinė ir kad įvykdyta ne grynai asmeniniais motyvais. Nei Lugovojus, nei Kovtunas neturėjo jokių asmeninių priežasčių nužudyti Litvinenką. Kovtunas su juo niekada net nebuvo susitikęs iki to momento, kai pirmą kartą bandė jį nunuodyti. Visiškai neabejotina, kad tos žmogžudystės motyvai išimtinai politiniai. Savo veiksmais ponas Litvinenka įsigijo Kremliuje kelis labai galingus priešus. Kaip buvęs FSB karininkas, jis demaskavo virtinę rimtų pažeidimų, įvykdytų pono Putino ir jo bendražygių.
Pasakysiu taip: jis buvo nužudytas dalinai iš politinio keršto už savo pasisakymus, dalinai kaip pamokymas kitiems, o dalinai ir tam, kad būtų išvengta jo kaip liudytojo parodymų baudžiamojoje byloje Ispanijoje – parodymų, kurie nustatytų prezidento Putino ryšį su viena organizuota nusikalstama grupuote. Kaip sakė buvęs generalinis prokuroras lordas Makdonaldas, toji žmogžudystė turi visus valstybinio nusikaltimo požymius.
Tarnaudamas FSB Aleksandras Litvinenka dirbo įvairiuose padaliniuose, turėjusiuose reikalų su Rusijos organizuotu nusikalstamumu. Jis daug žinojo apie tą dalyką. Po to, kai jis pradėjo pasakoti pasauliui apie tai, ką jis žinojo, jis tapo aiškiai pavojingu informacijos šaltiniu, gerai informuotu ir vertu pasitikėjimo liudytoju, kuris galėjo padaryti daug žalos tiems, apie kuriuos jis pasakojo. Todėl ir reikėjo jį sustabdyti.
Kaip mes pamatysime, jam žuvus Kremlius išplėtojo cinišką Litvinenkos šmeižto kampaniją, vaizduodamas jį Rusijoje ne kaip demaskuotoją, veikusį visuomenės interesais, o kaip tėvynės išdaviką, žmogų, nusipelniusį mirties. Be abejo, ponas Litvinenka buvo prezidento Vladimiro Putino režimo kritikas, bet jis visada save laikė patriotu – iki pat savo mirties. Jis buvo atsidavęs savo šaliai ir savo tautai, ir tas atsidavimas atsispindėjo jo ryškiame paskutiniame pareiškime. Apkaltinęs Putiną jį nužudžius, jis pasakė: „Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte, – ne tik man, bet ir mano mylimai Rusijai ir jos liaudžiai“.
Kremliaus neapykantos Litvinenkai sėkla buvo pasėta prieš aštuonerius metus iki jo nužudymo. 1998 metais jis papasakojo apie FSB sąmokslą nužudyti Borisą Berezovskį. Tų pačių metų lapkritį jis dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje atskleidė neteisėtą FSB veiklą, tarp viso to, beteisminio susidorojimo praktiką. Jis pažeidė tylėjimo apie FSB vidaus veiklą tradiciją. Ekspertų išvadose nurodyta, kad jau nuo to momento jis buvo pasmerktas.
Iš pradžių bandyta jį nutildyti tipiškais rusiškais metodais. Du kartus jam buvo sufabrikuotos baudžiamosios bylos, ir jis du kartus buvo išteisintas. FSB bendradarbiai jam grasino, kad jis ir jo šeima bus nužudyti, jeigu jis nenutils. Jums pateikti įrodymai, tarp jų ir vaizdo įrašai, rodantys, kaip Rusijos specialiosios paskirties būriai naudojo Litvinenkos atvaizdą kaip taikinį šaudymo pratybose. Vargu ar įmanoma įsivaizduoti labiau įtikinamą įrodymą, kad jį ketinama padaryti mirtino keršto objektu.
Pagaliau, 2000 metų rugsėjį, kai prieš jį buvo sufabrikuota trečia baudžiamoji byla, ponas Litvinenka pabėgo iš Rusijos su savo šeima ir pasiekė mūsų šalį, kur paprašė prieglobsčio.
XXX
Britanijos valdžia pripažino, kad jo gyvybei kelia pavojų Rusijos valdžia, ir ponui Litvinenkai buvo suteiktas prieglobstis. Jis ir jo šeima taip nuogąstavo dėl galimo susidorojimo, kad pakeitė pavardes. Jų privatus gyvenimas buvo anonimiškas. Bet ponas Litvinenka toliau naudojosi savo pavarde viešuose pasisakymuose, demaskuojančiuose nusikalstamus Kremliaus ryšius. O kadangi jis buvo buvęs FSB karininkas, specializavęsis kovoje su organizuotu nusikalstamumu, jo balsas skambėjo labai autoritetingai.
Atvykęs į mūsų šalį Litvinenka (kartu su kitu autoriumi) parašė savo pirmą ir žinomiausią darbą – knygą „FSB sprogdina Rusiją“ ("ФСБ взрывает Россию" – red.). Joje demaskuoja slaptą FSB agentūros dalyvavimą sprogdinant gyvenamuosius namus Rusijos miestuose 1999 metų rugsėjį. Tais sprogdinimais buvo apkaltinti čečėnų separatistai, bet iš tikrųjų jie buvo įvykdyti FSB įsakymu, kad atsirastų dingstis Rusijos karinei invazijai į Čečėniją. Invazija į Čečėniją, savo ruožtu, atvedė į valdžią Vladimirą Putiną.
Pono Litvinenkos pareiškimai padarė Vladimirui Putinui reikšmingos politinės žalos. Net baimės apimtoje šalyje knyga turėjo reikšmingos politinės įtakos. Rusijos visuomenės nuomonės apklausa, atlikta 2002 metų balandį, parodė, jog apie 40% gyventojų buvo įsitikinę, kad Litvinenkos tvirtinimai apie namų sprogdinimą teisingi. Išleidęs tą knygą, Litvinenka – gal net pats to nesuprasdamas – dar per žingsnį priartėjo prie savo žūties.
Paskui ponas Litvinenka dalyvavo kuriant pagal jo knygą dokumentinį filmą „Pasikėsinimas į Rusiją“ ("Покушение на Россию", – red.). Litvinenka buvo ne vienintelis, kas pats įstūmė save į pavojų, dalyvaudamas tame filme. Trys Rusijos parlamento nariai, kurie propagavo tą filmą ir stengėsi ištirti Litvinenkai keltus kaltinimus, buvo nužudyti arba mirė neišaiškintomis aplinkybėmis. Šiandien mes suprantame: galimas dalykas, kad jau tada Litvinenkos dienos buvo suskaičiuotos.
Bet jis neapsiramino ir parašė dar vieną knygą – „Nusikalstama Lubiankos grupuotė“ ("Лубянская Преступная Группировка", – red.). Toje knygoje dar konkrečiau atskleidžiami Rusijos FSB ryšiai su organizuotu nusikalstamumu. Jis asmeniškai apkaltino Vladimirą Putiną ryšiais su Tambovo–Malyševo gauja. Toji organizuota nusikaltėlių grupuotė dominavo Peterburgo nusikaltėlių pasaulyje nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio vidurio, kai ponas Putinas buvo miesto mero pavaduotojas.
Kaip tvirtinama, toji grupuotė užsiiminėjo heroino pergabenimu iš Afganistano į įvairius paskirties punktus Europoje, pasinaudodama Peterburgo uostu kaip tarpiniu punktu. Savo knygoje Litvinenka tvirtino, kad ponas Putinas turėjo tiesioginių ir netiesioginių ryšių su Tambovo–Malyševo gauja.
Ir vėl gi, tie tvirtinimai skambėjo gana autoritetingai dėl Litvinenkos tarnybos FSB ir jo informuotumo apie Rusijos organizuotą nusikalstamumą. Knygoje buvo griežtai kritikuojami aukšti FSB pareigūnai. Žinoma, specialiosios tarnybos yra politinė Putino bazė. Kaip mes dabar suprantame, demaskavus pono Putino ryšius su organizuotu nusikalstamumu, Litvinenka, kaip vargšas drugelis, priskrido arti prie pat liepsnos.
XXX
Gal jis nesuprato, kad rizikuoja gyvybe? Šiaip ar taip, jis toliau skelbė politinius pareiškimus prieš korumpuotus Rusijos valdininkus. Antai, 2006 metų spalį, šiek tiek prieš savo mirtį, jis viešai apkaltino Putiną užsakius žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą.
Per šį tyrimą, sere, Jums bus pateikti grasinimų, kurie skambėjo Litvinenkos adresu metų metus iki jo nužudymo, įrodymai. Bet Rusijos korupcionierų požiūris į jį bene geriausiai matomas iš jų reakcijos į jo nužudymą. 2006 metų lapkričio 24, kitą dieną po Litvinenkos mirties, apie jo nužudymą kalbėta RF Valstybės Dūmoje.
Sergejus Abelcevas – LDPR (Rusijos liberalų demokratų partija, – red.) deputatas. Tai toji pati politinė partija, kuri vėliau organizavo Lugovojui vietą Dūmoje ir imunitetą nuo teisminio persekiojimo. Pažiūrėkim, ką gi kalbėjo ponas Abelcevas?
„Išdavikas gavo pelnytą bausmę. Aš įsitikinęs kad ta baisi mirtis bus rimtas perspėjimas visokio plauko išdavikams, kur jie bebūtų. Rusija išdavysčių neatleidžia“.
Ar galima aiškiau paaiškinti nužudymo motyvą? Ponui Abelcevui, būsimajam politiniam Andrejaus Lugovojaus – to paties žmogaus, kuris įvykdė žmogžudystę, – bendražygiui motyvas aiškus. Ponas Litvinenka buvo likviduotas Kremliaus įsakymu, nes buvo išdavikas ir buvo nusipelnęs mirties. O tai, kad jis tada buvo Britanijos pilietis, gyvenantis Londone ir saugomas Britanijos valstybės, neturi reikšmės. Visokio plauko išdavikai turi būti sunaikinti, kur jie bebūtų, nes Kremlius išdavysčių neatleidžia.
Kaip aš jau sakiau, ponas Litvinenka nebuvo išdavikas. Bet jis buvo demaskuotojas. Prieš pat jo nužudymą jis kaip konsultantas kalbėjo operatyvinio tyrimo renginiuose, nukreiptuose prieš ONG (organizuotas nusikalstamas grupes, – red.), susijusias su Kremliumi. Kaip tik tokiu statusu jis teikė informaciją Britanijos žvalgybai. Jo kuratorius iš MI6, žinomas slapyvardžiu Martynas, reguliariai pervedinėjo jam už tai honorarus, kurie patekdavo į jo banko sąskaitą: mokestis už informaciją apie Kremliaus paramą mafijai.
XXX
Aš norėčiau ypač pabrėžti, kad publikai neliktų abejonių. Ponas Litvinenka niekaip nebuvo susijęs su Britanijos žvalgyba, kol jis dirbo FSB arba prieš pabėgdamas į mūsų šalį. Bendradarbiauti su MI6 jis pradėjo 2003 metais, praėjus porai metų po atvykimo į mūsų šalį.
Dirbdamas kaip Britanijos žvalgybos konsultantas, ponas Litvinenka taip pat teikė informaciją Ispanijos saugumo tarnybai ir Ispanijos prokurorams, tyrusiems rusų organizuotą nusikalstamumą Ispanijoje. Tai įrodo nutekėję iš Amerikos ambasados Madride pranešimai, kuriuose aprašytos Tambovo–Malyševo gaujos veiklą tyrusio ispanų prokuroro išvados. Tai, žinoma, ta pati ONG, apie kurią Litvinenka kalbėjo, kad ji susijusi su Vladimiru Putinu.
Pranešama, kad iki to momento Tambovo–Malyševo gauja tapo viena iš didžiausių Ispanijoje veikusių Rusijos ONG. Vyresnysis prokuroras priėjo išvadą, kad neįmanoma nubrėžti ribos tarp Kremliaus ir užsienyje veikiančių ONG, kad tikrovėje tai vienas ir tas pats. Prokuroras taip pat pranešė Amerikos valdžiai, kad pono Litvinenkos pateikta analizė laikoma korektiška. Savo parodymuose Ispanijos tyrėjams ponas Litvinenka pateikė duomenų apie Rusijos mafijos veiklą – informacijos, kurios dėka Ispanijos valdžia galėjo surengti didžiausio iki šiol masto operaciją prieš Rusijos organizuotą nusikalstamumą Europoje.
Baudžiamojo teismo, kuriame ponas Litvinenka gal būtų liudytojas, perspektyva, žinoma, kėlė pavojų, kad bus paviešinta informacija apie Putino ryšius su ta organizacija. Iš savo nuosavų nepriklausomų duomenų ispanų prokuroras taip pat padarė išvadą, kad Tambovo–Malyševo gaujos lyderius su aukštais Rusijos valdininkais sieja „pavojingai glaudūs ryšiai“.
Žinoma, dėl viso šito ponas Litvinenka tapo priešu numeris vienas žmonėms, kuriuos jis demaskavo. Jiems priklauso ne tik dirbantys Ispanijoje rusų kilmės ONG lyderiai, bet ir tie iš aukščiausio Rusijos valdžios ešelono, kurie su jais bendradarbiavo.
Mes žinome, kad vienas iš Litvinenkos žudikų, Andrejus Lugovojus, buvo informuotas, jog ponas Litvinenka teikė informaciją apie tuos ryšius Ispanijos valdžiai. Mes tai žinome, nes Lugovojus neatsargiai apie tai prasitarė per spaudos konferenciją Maskvoje 2007 metų gegužę; apie tai jis kalbėjo ir per apklausą Maskvoje, dalyvaujant Britanijos policijos bendradarbiams. Atskleisdamas informaciją ponas Lugovojus pasielgė neatsargiai, nes tai padarė prieš tai, kai apie Litvinenkos darbą su Ispanijos valdžia sužinojo visuomenė. Be abejonės, tai rodo, kad jis žinojo ir apie informacijos esmę, kuri yra aiškiausias nužudymo motyvas.
Jeigu ponas Lugovojus žinojo apie informaciją, kurią ponas Litvinenka jau perdavė Ispanijos valdžiai, tai jis turėjo suprasti, kad ponas Litvinenka galėjo demaskuoti virtinės įtakingų asmenų korupcinę veiklą ir net duoti apie juos parodymus teisme. Todėl ir nenuostabu, kad ponas Lugovojus tapo vienu iš tų dviejų, kuriuos įtraukė į mirties eskadroną, pasiųstą Litvinenkai pašalinti.
XXX
Dabar leiskite man paliesti polonio šaltinio ir jo kilmės klausimą. Moksliniai duomenys rodo, kad polonis buvo rastas keliose vietose, tokiose kaip viešbučių numeriai, kur tiedu buvo apsistoję. Vienas iš jų arba abu praleido kurį laiką kiekvienoje iš tų vietų, kur buvo rasta polonio pėdsakų. Mes žinome, kad Lugovojus ir Kovtunas atvyko iš Maskvos 2006 metų spalio 16 dieną, ir kad jie patraukė tiesiai į susitikimą su ponu Litvinenka. Mes taip pat žinome, kad susitikimo metu jie turėjo su savimi polonio-210, nes jo pėdsakų buvo rasta atitinkamose vietose.
Jeigu pripažinsime, kad Lugovojus ir Kovtunas Litvinenkai nužudyti naudojo polonį, tai vienintelis į tiesą panašus paaiškinimas yra tai, kad jie atsivežė jį iš Rusijos. Visuose trijuose taškuose Londone, kur, kriminologinės ekspertizės duomenimis, jie turėjo su savimi polonio-210, jie pabuvojo iškart atvykę iš Maskvos. Jeigu reikia papildomų įrodymų dėl šaltinio, tai įkalčiai rodo, kad radioaktyvus užteršimas buvo aptiktas lėktuve, kuriuo Lugovojus skrido iš Maskvos į Londoną spalio 25, o taip pat viešbučio Sheraton numeryje, kur jis apsigyveno iškart atvykęs. Taigi, galima daryti išvadą, kad polonis atkeliavo į Londoną iš Maskvos.
Mes taip pat žinome, kad polonis, panaudotas Litvinenkai nužudyti, galėjo būti pagamintas tik pramoninėmis sąlygomis branduoliniame reaktoriuje. Vienintelis polonio gamintojas Rusijoje – tai Federalinė atominės energijos agentūra Rosatom. Mes žinome, kad polonis-210 gaminamas branduolinėje įmonėje Avangard, priklausančioje Rosatom‘ui. Ir mes žinome, kad Avangard yra vienintelė įmonė Rusijoje, kuri gamina polonį-210. Tokiu būdu. Dėmesio centras susiaurėja iki to objekto.
Polonio-210 gamyba įmonėje Avangard, kaip ir visur, aprėpia sudėtingą sodrinimo, valymo ir pakavimo saugiam transportavimui procedūrą. Tas procesas įmanomas tik valstybinės branduolinės laboratorijos sąlygomis.
Atominės pramonės valdininkai Maskvoje viešai pareiškė, kaip to reikėjo tikėtis, kad gamybinio polonio platinimas griežtai kontroliuojamas. Vadinasi, nelabai tikėtina, kad įmanoma nesankcionuotai paimti polonio iš Avangard‘o ar kokio kito branduolinio objekto. Net jeigu polonis iš Avangard‘o būtų pavogtas, tai, žinoma, sužinotų valdininkai objekte ir neabejotina, kad apie tai būtų informuota valdžia. Pažymėtina, kad nė vienas Rusijos atstovas niekada neišsakė prielaidų, kad kiek nors polonio atitinkamu laikotarpiu buvo pavogta iš Avangard‘o ar kitos branduolinės įmonės. Rusijos valstybė gavo kvietimą dalyvauti šiame tyrime, bet ji atsisakė. Tai savaime daug ką pasako.
Moksliškai įrodyta, kad žmogžudystei panaudoto labai švaraus polonio kiekis kainuotų dešimtis milijonų dolerių, jeigu jis būtų pirktas iš galutinių naudotojų komercinėje rinkoje. Tokio masto komercinis sandėris, žinoma, neliktų nepastebėtas, ir valdžia apie tai sužinotų. Galima tvirtai sakyti, kad nė vienas privatus asmuo ar nusikalstama organizacija nepasirinktų tokio brangaus nužudymo metodo. Tačiau Rusijos valstybei, kuri pati gamina polonį-210, nužudymo išlaidos nebūtų nepakeliamai didelės.
Pasirengimo šiam procesui rėmuose, sere, Jūsų komanda užklausė plataus rato specialistų, tarp jų ir Tarptautinės atominės energijos agentūros Vienoje, nuomonės. Nėra jokių paliudijimų, kad polonis-210 būtų neteisėtai parduodamas juodojoje rinkoje kur nors pasaulyje. Lugovojus ir Kovtunas negalėjo įsigyti tos medžiagos neegzistuojančioje juodojoje rinkoje. Jų šaltinis buvo žymiai tiesesnis.
Iš turimų įrodymų galima drąsiai daryti išvadą, kad tie, kas sankcionavo polonio-210 panaudojimą kaip nužudymo priemonę, manė, jog mirties priežastis niekada nebus aptikta. Tuo metu ligoninės nebuvo aprūpintos įrenginiais alfa spinduliavimui aptikti. Iš tikrųjų priežastis buvo rasta atsitiktinai, paskutinę Litvinenkos gyvenimo dieną, kai policija pasitelkė mokslininkus atomininkus.
XXX
23 dienas, kol Litvinenka gulėjo ligoninėje, gydytojai stengėsi nustatyti medžiagą, kuria jis buvo apnuodytas, tikėdamiesi rasti priešnuodį, kuris išgelbėtų jam gyvybę. Lapkričio 21 dieną atsitiktinis spėjimas paprotino policiją pasiųsti šlapimo mėginius karinės žinybos mokslininkams atomininkams, kad patikrintų juos dėl alfa spindulių. Po dviejų dienų, lapkričio 23, buvo patvirtinta, kad panaudotas polonis-210. Netrukus po to ponas Litvinenka mirė.
Tas atradimas privertė mokslininkus atlikti tolesnius tyrimus, kurie parodė, kad polonis pateko į organizmą per burną ir kad jo kiekis buvo neišvengiamai mirtinas. Po to, kai mirties priežastis buvo nustatyta, policija pradėjo ieškoti polonio įvairiose vietose Londone. Žinoma, jų gauti rezultatai sudaro įrodymų prieš Logovojų ir Kovtuną bazės pagrindą. Bet svarbus momentas mūsų tikslams yra tai, kad tai buvo aiški profesionali žmogžudystė, kuri neturėjo palikti jokių pėdsakų. Tai ne koks nors nerangus smūgis į galvą, suduotas paprastų nusikaltėlių.
Kalbama, kad nė vienas nusikaltėlis nebūtų nubaustas, jeigu jis nepadarytų klaidų. Būna, kad net profesionalūs žudikai kartais prasiplepa ir jų tauškalai grįžta jiems kaip įkalčiai. 2006 metų spalio 30 dieną Dmitrijus Kovtunas kalbėjosi su liudytoju D3 Hamburge. D3 duos parodymus, kad Kovtunas pradėjo pokalbį apie Litvinenką ir sakė, kad jam reikia surasti ką nors, kas padėtų jį nužudyti. Jis pavadino Litvinenką išdaviku ir sakė, jog jam reikia rasti virėja Londone, kad tas padėtų jam įberti labai brangių nuodų.
Vėliau liudytojas D3 pranešė apie tą pokalbį atitinkamoms institucijoms, bet per vėlai, kad būtų išvengta nužudymo.
XXX
Tai, sere, tik kai kurie esminiai elementai iš atviros įrodymų bazės, kurią Jums teks išnagrinėti. Mes tvirtiname, jog jų pačių savaime pakanka, kad jie privestų Jus prie išvados, be jokių protingų abejonių, kad Lugovojus ir Kovtunas nužudė Aleksandrą Litvinenką, ir kad jie tai padarė aukščiausių Rusijos valstybės pareigūnų įsakymu.
Bet atvirų įrodymų papildymui, kaip Jūs jau viešai sakėte, esama pakankamai rimtų uždarų įrodymų, rodančių Rusijos valstybės atsakomybę. Žinoma, mes nežinome, kokie tie įrodymai. Tačiau priminsime, jog Jūs sakėte, kad tų uždarų įrodymų, esančių Britanijos vyriausybės institucijų žinioje, jau savaime irgi pakanka išvadoms, kad Rusijos vyriausybė prisidėjusi prie to nužudymo, tai gana rimti įrodymai net be atvirų įrodymų bazės, kurią aš nusakiau.
Jeigu kažkokiu momentu Jūs padarysite išvadą, kad Kremliaus valdininkai užsakė Litvinenkos nužudymą, tai mes raginame Jus eiti toliau ir padaryti išvadą, kad oficialiai sankcionuota tokios rūšies žmogžudystė, su visais jos politiniais padariniais, negalėjo būti įvykdyta užsienio valstybės teritorijoje be paties Vladimiro Putino žinios ir leidimo. Proceso eigoje Jūs išgirsite nepriklausomą eksperto išvadą, gautą Jūsų užprašymu, kuri patvirtina daugybę ryšių tarp Kremliaus, FSB ir Rusijos mafijos.
Tas liudytojas parodys jog tie, kas kritikuoja Putiną, sukelia pavojų savo gyvybei, ir išvardys daugybę žmogžudysčių ar nepaaiškinamų žmonių, kurie buvo atviri režimo kritikai, žūčių. Kaip apibendrina tas liudytojas, nėra jokių protingų abejonių dėl to, kad FSB buvo įtraukta į kai kurias tas žmogžudystes. Žinoma, ponas Litvinenka buvo vienas iš žinomiausių Vladimiro Putino kritikų tarp Borisą Berezovskį supusių Londono emigrantų.
Turint omenyje pono Litvinenkos viešus pareiškimus, galima neišvengiamai apibendrinti, kad jo veiklą atidžiai sekė Rusijos žvalgyba, bent jau tam, kad išsiaiškintų, ką jis numato daryti toliau. Oficialiosios struktūros negalėjo priimti sprendimo jį likviduoti be RF prezidento sutikimo. Šiaip ar taip, taip vertina JAV valstybės sekretoriaus, kuris, kaip išaiškėjo po diplomatinio susirašinėjimo nutekinimo, pranešė Prancūzijos ministrui, kad Rusijos specialiosios tarnybos nebūtų galėjusios nužudyti Litvinenkos be tiesioginio Putino pritarimo, turint omenyje gerai žinomą Putino dėmesį detalėms tokiuose klausimuose.
Mes manome, kad kai visi atviri ir uždari įrodymai bus išnagrinėti kartu, priešmirtinis pono Litvinenkos pareiškimas bus visas patvirtintas – polonio pėdsakas veda ne paprastai iš Londono į Maskvą, bet tiesiai prie pono Putino kabineto durų – ir kad Vladimiras Putinas turi būti demaskuotas kaip daugiau ar mažiau paprastas nusikaltėlis, perrengtas valstybės vadovu.
XXX
Kad pasiektų tokį rezultatą – kad būtų surengti atviri klausymai – ponia Litvinenko turėjo nuolat raginti ir stumti vyriausybę judėti pirmyn. Po to, kai iš Jūsų paties pareiškimų išaiškėjo, kad uždari įkalčiai rodo tiesiai į Kremliaus pusę, ji nesiliovė bandžiusi pasiekti, kad Jums būtų suteikti įgaliojimai atkreipti dėmesį į tuos įrodymus.
Jai net prireikė surizikuoti savo būstu, kad privestų iki pabaigos teisminį ieškinį, kuriuo ginčijo vidaus reikalų ministro atsisakymą įsteigti šitą nagrinėjimą. Tai yra, jai teko grumtis ne tik su Rusijos Federacijos vyriausybe, kuri nieko nesiėmė Litvinenkos nužudymui ištirti, bet taip pat ir su atkakliu priešinimusi Britanijos vyriausybės, kuri demonstravo ne daugiau suinteresuotumo tiesai apie tą baisų nusikaltimą išsiaiškinti, negu Rusijos valdininkai. Ponia Litvinenko yra absoliučiai įsitikinusi, kad Jūs ieškosite ir išsiaiškinsite tiesą, ir ji prašo manęs pareikšti Jos dėkingumą Jums ir Jūsų komandai už sąžiningą to proceso parengimą.
Bet niekas iš stebinčiųjų tuos klausymus neturi abejoti, kad jeigu ne ponios Litvinenko narsa ir daugiametis atkaklumas, niekas iš Jūsų šiandien nebūtumėte čia, ant šio žymiojo tyrimo slenksčio.
Londonas, 2015 metų sausio 27 diena.
www.grani.ru, rusiškas vertimas – Litvinenkos fondo, lietuviškas vertimas – slaptai.lt.
Nuotraukose: pirmojoje – Aleksandras Litvinenka, antrojoje – advokatas Benas Emersonas (The Guardian).
2015.02.06; 03:53
