Alfredas Guščius. Literato ir dvasininkų draugystė  


Stasys Lipskis. Rašytojai.lt

Literatūros kritikas, istorikas bei knygų leidėjas Stasys Lipskis atšventė savo gyvenimo aštuoniasdešimtetį. Vilniaus nacionalinėje Martyno Mažvydo biliotekoje liepos 12 dieną įvyko jo kūrybos vakaras. Buvo pristatoma jo naujoji knyga „Vienatvės ir ir pragaro spąstuose“ apie rašytojo Balio Sruogos pakutiniųjų gyvenimo metų dramą. Kalbama buvo ir apie tai, ką nuveikė Stasys Lipskis per visus 80 metus. Aš irgi turėjau ką pasakyti, nes su juo susipažinau, studijuodamas universitete…

1972 metais susitikęs su universito kolega Stasiu Lipskiu sostinės „Astorijos“ valgykloje, išvydau pirmają jo knygą, pavadintą „Dialogas su herojumi“. Prieš beveik 50 metų. Nuo to laiko vos ne kasmet Stasys Lipskis parašė aibę knygų – apie Joną Šimkų, Kostą Korsaką, Paulių Širvį, apie aktorių Laimoną Noreiką, mokslininką Vytautą Kubilių, apie prezidentą Algirdą Brazauską, apie kunigą Kazimierą Vasiliauską, apie tėviškę Kuršėnus. O kur dar kino bei tele scenarijai apie Eduardą Mieželaitį, apie Justiną Marcinevičių, Joną Avyžių, su Henriku Šablevičiumi meniniam filmui „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979).

O šį mėnesį (2021 08 13) laikraštyje „XXI amžius“ išspausdino įdomų straipsnį apie Stasį Lipskį žurnalistas Vytautas Žeimantas, pažįstantis jubiliatą nuo tada, kai jis redagavo žurnalą „Naujos knygos“, vėliau pavadintą „Knygnešiu“. Esu dėkingas, kad jis skelbė mano rašinius. Bendrystė sustiprėjo Lietuvos žunalistų sąjungoje, kurios veikloje Stasys aktyviai iki šiol dalyvauja. Atrodo, kad žinojau apie Stasį viską. Bet kai nutariau apie parašyti į „XXI amžiui“, supratau, kad klydau. Todėl ir paklausiau jo, ką jis mano apie religiją, tikėjimą, koks jo santykis su dvasininkais?“

                                                      ———

Ir aš esu apie jubiliatą rašęs knygoje – albume „Dienų ir metų tėkmėje“, (2011 m). paties Stasio Lipskio leidykloje  „Žuvėdra“, kai buvo minimas kolegos 50 metų šventiniame toste „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“. Aš tada dar nežinojau, o perskaitęs apybraižą „Kad seneliai su anūkais neprasilenktų“, sužinojau apie tragišką senelių Lipskių lemtį. Nežinojau, kad Stasys užaugo be senelių meilės ir švelnumo. Jo straipsnyje „Kad seneliai ir anūkai neprasilenktų“ buvo rašoma: „Taip ir užaugau be senelių globos bei šilumos. Gal todėl vienintelė dabar paguoda – mano anūkai – Aidas – Vilnius ir Joris. Ko negavau savo gyvenime, senelių šilumą noriu atiduoti tiems, kurie mane vadina seneliu… Todėl ir šiam rašiniui parinkau paprasčiausią tiesą – „Kad seneliai su anūkais neprasilenktų. Rašinys apie senelių tragediją, buvo išspaudintas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Nežinojau ir dramatiško fakto apie Stasio Lipskio tėvą. „Kai man buvo 13 metų, nusižudė tėvas… Reikėjo laidoti, mama nuėjo pas kleboną ir prašė, kad kunigas sutiktų laidoti. Tačiau sulaukė griežto atsisakymo. Bet maždaug po dviejų savaičių savaitės nusižudė turtingas miestelio žmogus. „Ir ką Jūs manote? Tas pats klebonas ne tik lydėjo į kapines, bet ir pasakė gražiausią pamokslą. Šis poelgis mane ilgam išmušė iš vėžių. Bet po kurio laiko, supratau, jog čia klydo kunigas, o ne religija kalta. Todėl, kai vėliau rengiau Kuršėnų enciklopediją, surinkau visą medžiagą apie tą kunigą ir aprašiau jį gražiausiais žodžiais. Krikščioniško atlaidumo mane išmokė tikėjimas ir religija“…

Stasys Lipskis Vytauto Žeimanto straipsnyje pasakojo: „Esu laimingas, kad gyvenime teko bendrauti ne su vienu iškiliu dvasininku. Gražiausius prisiminimus paliko akimirkos, praleistos su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Esu parašęs apie šį ir išleidęs knygą dvasininką „Širdies ir altorių šviesoj“. Didelį pasisekimą turėjo mano sudarytas ir išleistas albumas apie popiežių Joną Paulių II. Šią taurią asmenybę aš iš tiesų mylėjau ir gerbiau. Ir dabar tarp svarbiausių relikvijų kasdien nešiuoju jo autografuotą atviruką su jo parašu, kurį gavau per Popiežiaus viešnagę Vilniuje…   Dabar kiekvieną rytą pradedu, o vakarą baigiu su malda – sukalbu poterius, persižegnoju ir suvokiu, jog Dievas yra mano pasaulyje. Tas kelias į Dievą supratimą nebuvo lengvas“.

Alfredas Guščius. Literatūros kritikas

Stasio Lipskio pirmoji knyga atkreipė dėmesį vyskupo emerito Jono Kaunecko. Vyskupas laiške jam rašė: „Didžiai gerbiamas Rašytojau Stasy Lipski. Dėkojate už pamokslus. Tai – iš manęs. Visų pirma iš Dievo – malda. Žinoma, mano pamokslavimo stilių suformavo filologija, tiek vokiečių kalbos studijos, tiek lituanistika… Bet aš dabar nustebinsiu Jus: Jūs esate kaltas taip pat dėl tokių mano pamokslų. 1972 m. jūsų pirmoji knyga „Dialogai su herojumi“ atgulė į mano lentynas. Nustebau: tai – ir mano stilius. Iš karto pajutau prarijau visą knygutę, žinoma, pasižymėjęs daugybę vietų… Kaip tik tais metais aš, melioratorius, neakivaizdininkas filologas, buvau priimtas į seminariją. Gerai prisimenu, viename pratybiname pamoksle pasinaudojau Jūsų mintimis iš p. 108. „Kaipgi galima dvasininkui, net ir būsimam dvasininkui, nepabrėžti Einšteino ir Openheimario minčių, jog žmonijos likimą lemia ne techninė pažanga, o moralinės žmogaus savybės?“ Pirmaisiais kunigystės metais (nuo 1977 ) Jūsų knygutė „Dialogas su herojumi“ tapo man tiesiog mano parankine medžiaga. Jūs cituojate daugybę autorių. Tie autoriai vis plaukė ir plaukė į mano pamokslus. Tuo labiau, kad man teko tada dvasiškai globoti pogrindinę jaunimo organizaciją „Eucharitijos bičiuliai“.

Daug kam patinka Jono Kaunecko vyskupo emerito pamokslai. Ir čia nemažas nuopelnas literatūros kritiko Stasio Lipskio nuopelnas. Ir mums, jo knygų skaitytojams, ir jo asmenybės gerbėjams. 

2021.08.21; 08:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.