(Etiudas apie rašytoją Petrą Dirgėlą)
Vilniuje šių metų lapkričio 16 dieną Vilniuje Šventos Teresės bažnyčioje arkivyskupas emeritas SJ Sigitas Tamkevičius prisipažino šioje šventovėje meldęsis prieš 60 metų.
Žinome Sigito Tamkevičiaus ilgą kalinio ir tremtinio kelią. Savo pamoksle jis kalbėjo apie Lietuvą, išreiškė nuostabą, kad lietuviai laisvoje tėvynėje dabar laisvai išsitremia patys, kad jaunos merginos, moterys užsienyje ieško nuodėmingų būdų užsidirbti… „Ir kas gali pasakyti, kokia Lietuva bus po kokių 30 metų?“, – klausė arkivyskupas.
Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. Neseniai išėjo dialogo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. Vilnius Naujasis Židinys – Aidai. 2016. Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą.
Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų. Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.
Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.
XXX
Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų.
Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos… Dar jį menu ir iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, R. Šavelis, B. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…
XXX
Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras Dirgėla išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“ dvasiniame dualizme…
Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir jos suprasti. Patsai Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 m. filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“.
Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus, ištikimas kolaborantas. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…
Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“. (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po poros dešimties metų intensyvaus darbo). *
*„Apie Karalystę“, p. 26.
XXX
Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta – A. G.).
R.Granauskas savo rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra iliuzorinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ / 1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).
Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktaja kūrybinio tikslo prasme. Jau 1986 metais pasirodė Petras Dirgėla „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. O tuo pat metu pasirodė Sigito Gedos poema „Strazdas“, kuriame fantastinė realybė mezgama tarp kūdikio, naivios būtybės, ir žmogaus, nuėjusio visą savosios istorijos, kelią. Analizuodamas Kondrotą, Petras Dirgėla rašė apie save: apie savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo AŠ, o kada visi žmonės – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.
Kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, Petras Dirgėla teigia, kad S. T. Kondrotas „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P.216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S.T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.
XXX
O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. P. 79- 80.
Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.
Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę koncepciją. (P. 155, Paryškinta ir kursyvas –A. G.).
XXX
Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010, pabraukta – A. G. p. 281).
Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).
Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą, kuris būdingas visai Petro Dirgėlos kūrybai, pradedant esė, apsakymais, apysakomis ir romanais. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.
Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius Petras Dirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
- Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.
Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22
Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:
– Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.
Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979 metais, tai autorius atsako:
– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Kursyvas ir paryškinta – A. G.).
Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ Petro Dirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).
Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.
XXX
Romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…
– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
– Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus.
– Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…
Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.
– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.
– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
- Manai, kad tikrai?
- O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
- Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
- Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip į turgų.
- O! Jei dar kepėju pakviestume Granauską…
Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta – A. G., p. 281, 283).
Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mistinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“ panaudojimas.
XXX
„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:
„Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu… „Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio… Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.)
XXX
Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanai „Litorina, Litorina“, ir „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais. Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suprato, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.
Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mistinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas, – išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas: „Kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa“… (Pabraukta – A. G.).
XXX
Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“.2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).
„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.
Ir tikrai, – Petras Dirgėla būtų atsakęs į arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus klausimą, – kadangi rašytojas ir istoriosofas rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirbuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą. Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petro Dirgėla svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas, – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64 (Paryškinta – A. G.)…
2016.11.29; 04:16
