Suvokimai. Kūlgrinda ir dolcgrinda


Print

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Kūlgrinda ir dolcgrinda“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 4 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos iš jų, nepraradusius nei auktualumo, nei aštrumo, skelbiame šiandien portale Slaptai.lt. Publikacijos pabaigoje pateikiame ankstesniųjų skyrelio „Suvokimai“ tekstų, skelbtų mūsų portale, adresus.

Petras Dirgėla

Suvokimai. Kūlgrinda ir dolcgrinda

Simonas Daukantas gimė tais metais, kai Rusija, Prūsija ir Austrija antrą kartą pasidalino Lenkiją ir Lietuvą. Lietuva žlugo, Simonas Daukantas pradėjo gyvenimą. Valstybė – rusų, kalba mokykloje ir bažnyčioje – lenkų. Lietuvos Metrika – Peterburge. Viską skaito cenzoriai. Karo padėtis. O gyventi – reikia. O išsaugoti galimybę atkurti savo valstybę – reikia.

Kad galėtum mokytis ir galva dirbti, privalai įsiterpti į privilegijuotą bajorų luomą. Didelių pastangų dėka Simonas Daukantas  į tą luomą įsiterpė, tapo kilminiu bajoru, gavo VIII klasės tarnybą Peterurge, Valdančiojoje senato III departamento pirmame skyriuje, kur buvo slepiama nuo lietuvių akių Lietuvos Metrika.

Panaši padėtis atsikartojo sovietiniais metais. Valstybė – okupuota. Lietuvių kalba – šiaip pasikalbėjimui. Valstybinė kalba – rusų. Viską skaito cezoriai. Lietuvos Metrika – Maskvoje. Jeigu nori galva darbą dirbti, turi įsitraukti į kompartiją, į jos privilegijuotą luomą – nomenklatūrą. Didžiausia jos privilegija – naudojimasis „visų turtu“ kaip savu, iš esmės – vagystė, už kurią nebaudžiama. Ne vienas lietuvis, į partiją įlindęs, tapdavo Lietuvai „kaip ir nebuvis“: gerėliau gyvendamas, sąžinės idealus graudulingai išverkdavo iš galvos lauk ir užsimodavo gyventi dar geriau. Kai partinis imdavo „tukti“, atsidurdavo rajkome, CK, taigi tapdavo nomeklatūros elito vyru ar moterim.

Teisybę pasakius, šiuos „elito svarius asmenis“ nuo valdžios griežčiau atribojo tik rinkimai į Seimą praėjusių metų rudenį. Atrodė, kad ir pats „elitas“ ganėtinai garbingai pripažino praradęs mandatą valdyti šalį. Ir še tau! Triukšmas. Beveik sukilimas. Pirmiausia – dėl „svarbių asmenų“ iš NRTV tarnybos išbaidymo. Paskui – dėl partinių mokslų diplomų prarasties. Paskui jau ir dėl svarbiausio dalyko – dėl neteisėtai prisigrobto turto išsaugojimo. Kitąsyk pamanai, kad jau gal pasipriešinimo rinkėjams, taigi savai tautai, banga kyla. Ne, sako Č.Juršėnas, tai „galime laikyti kova dėl demokratijos ateities“. P.Gylys priduria: „Liūdna Lietuvos demokratija“.

Ir aš sakau: liūdna. Nors čia svarbu ne tai, ką buvę „svarbūs asmenys“ šneka, galėtume ir suvis į galvą neimti jų graudžių verksmų. Tačiau kad galėtume ko nors į galvą neimti, turime suprasti kodėl. Turime aiškiai suprasti, kas, kada, kodėl ir dėl kokios demokratijos verkia. O kai supranti, ir iš tikrųjų pasidaro liūda.

Gal dar atsimenate kelerių metų senumo šnekas? „Visi – aš, tu, mes, jūs – kolaboravome. Daukantas tarnavo carui, o nusipelnė Lietuvai. Kaip ir mes“.

Brangieji ! Simonas Daukantas įsiterpė į privilegijuotą bajorų luomą tam, kad prasiskverbtų į Valdantįjį senatą, taptų Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju ir susikurtų galimybę tyrinėt Lietuvos istorijos pirminius šaltinius. Simonas Daukantas liudijo istorinę tiesą paslapčiomis, pasirašinėdamas slapyvardžiais – Laukys, Girdenis, Einoras, Šauklys, daugeliu kitų. Daukantas buvo laukiantis, girdintis, einantis, šaukiantis slapta parašytais ir platinamais žodžiais. Daukantas buvo nepriklausomas žmogus, svajojantis apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Jis ėjo per okupuotą gimtąją šalį kūlgrinda, slaptu keliu.

Daukanto knygos ir dabar, prabėgus 200 metų nuo jo gimimo, guli ant kiekvieno Lietuvos mokinuko stalo. Daukantui nė už vieną žodį, išpeštą iš paslėptos Lietuvos metrikos, nesame užmokėję nė sudilusio grašio. Daukantas sukūrė neįkainojamos vertės turtą ir nepaėmė už jį nė grašio. O šit svovietinės nomeklatūros „svarbūs asmenys“, „tokie pat kolaborantai kaip Daukantas“, pasigrobė kitų žmonių sukurtą turtą ir dar reikalauja visuomenės bei jos įstatymų tarnystės jiems! Aiškesnę moralinę ribą, atskiriančią rezistentus nuo kolaborantų, sunku įsivaizduoti.

Čiupikai dėl nieko nesigaili. Jei jau ką pačiupo, pačiupo teisėtai. Niekas nė vienam čiupikui šiandien nesiūlo vagies bilieto. Siūlo bent simboliškai už neteisėtai įgytą turtą sumokėti, kad jų pačių sąžinė būtų ramesnė. Čiupikai nemoka. Ima klykt: „Tai juk pasikėsinimas į šventąją nuosavybės teisę! Tai – nauja nacionalizacija! Tai – diktatūra!“

Demokratijos mums reikės ilgai mokytis. Apie demokratiją ir „Suvokimų“ skyrelyje šnekėsimės, diskutuosime, kokia ji tikra, o kokia – netikra. Tačiau į kiekvieną žmogų, kuris pernelyg garsiai klykia, kad demokratija – pavojuj, verta akylai įsižiūrėti. Savomis akimis pamatai: antai jis, „demokratijos tėvas“, slaptu keliu, grįstu per pelkę, eina. Slaptu keliu, tačiau ne kūlgrinda. Čiupikų slaptkelis ne kūliais (akmenimis), o pinigais – „dolcais“ ir visokiais „baksais“ – grįstas. Dolcgrinda.

Kūlgrinda ir dolcgrinda – tai juk suvis skirtingi keliai. Kūlgrindomis iš tautos savasties į viešą valstybės gyvenimą atkeliauja laisvi, nepriklausomi žmonės. Dolcgrindomis gali nukeliauti nebent iš vieno nusikalstamo klano į kitą. Arba per „prichvatizavimą“, muitinę, turgų ar banką – į kalėjimą.

Katruo keliu eiti, kiekvienas, beje, laisvai apsisprendžia. Demokratija.

1997 metų vasario 4 diena.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

http://slaptai.lt/index.php/gyvenimo-skandalai/9198-suvokimai-tevai.html

http://slaptai.lt/index.php/gyvenimo-skandalai/9184-petras-dirgela-pasiziurek-kas-stovi-uz-nugaros.html

2015.07.21; 04:38


Prisijunkite prie diskusijos