Suvokimai. Kvazibrazinepriklausomybė


Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Kvazibrazinepriklausomybė“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 birželio 10 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo ir šiandien. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Petras DIRGĖLA

Suvokimai. Kvazibrazinepriklausomybė

Tiesa yra visuose žmonėse, kiekviename žmoguje. Nuo žmogaus apsisprendimo priklauso, kokį gyvenimo būdą, ką – tiesą, pusiau tiesą ar melą – jis pasirenka.

Kovodama dėl nepriklausomybės, Lietuva atsistojo prieš visą pasaulį nuoga – jos drabužis buvo tik permatomas teisingumas ir tiesa.

Tiesa tuomet buvo paranki ir LKP veikėjams, siekusiams „paveldėti“ iš okupantų Lietuvos turtą. Tačiau kai tik turtą „paveldėjo“, LKP – LDDP nomenklatūra tuojau suvis išsižadėjo teisingumo ir tiesos ir ėmė veikti prieš mūsų valstybės nepriklausomybę.

„Teisę paveldėti“ Lietuvos turtą nomenklatūrai suteikė ne rinkėjai, ne Lietuvos įstatymai, o Lietuvos ekonominės bazės priklausomybė nuo Rusijos. Nomenklatūra gynė šią priklausomybę kaip įmanydama, kiek galėdama. Ekonominės priklausomybės nuo Rusijos saugojimas iš esmės reiškė slaptą Lietuvos okupaciją, kai Lietuvos Respublika de jure – nepriklausoma valstybė, de facto – gubernija, vadinama „artimu užsieniu“.

Prezidento komanda, LDDP Vyriausybė stipriųjų valstybių interesus Lietuvoje pateikdama pasauliui kaip pačių lietuvių ir jų valstybės interesus, padarė mūsų jūros krantą (Klaipėda – Būtingė) Vakarų ir slavų civilizacijų sandūros nepažeidžiamąja linija. Nuo jos nenorės trauktis nei Vakarai, nei slavai.

Kadangi Vakarų ir slavų civilizacijų sandūros „nepažeidžiamoji linija“ yra šių civilizacijų (LDDP valdininkai buvo tik jų klapčiukai) ribinio sandėrio pasekmė, Lietuvos teritorija gali priklausyti slavų civilizacijos įtakos sferai, tačiau šioje teritorijoje esanti Lietuvos valstybė tuo pat metu gali būti laikoma Vakarų pasaulio struktūriniu vienetu (valstybe, priimta ne tik į ET, bet ir į ES, VES, NATO ar dar kokią nors bendriją).

Slavai, naudodamiesi Lietuvos valstybės teritorija, darytų įtaką Vakarų politikai per Lietuvą plukdydomais kapitalo srautais. Vakarai, veikdami per per Lietuvos valstybės politiką, slavų kapitalo srautus, bildančius per Lietuvos teritoriją, reikiamai kontroliuotų. Tokia persmaugta Lietuvos valstybė būtų lyg ir dviejų civilizacijų sąveikos abipusės kontrolės konstitucija. Tai lengva būtų paaiškinti abiem civilizacijoms naudingu sandoriu. Ir sunku būtų paaiškinti, kodėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje parašyta, kad ta persmaugta valstybė yra ir nepriklausoma, ir demokratinė.

Pagrobk iš prancūzo Prancūziją – prancūzas ims šaukti: jie pagrobė pasaulį ! Pagrobk iš lietuvio Lietuvą – lietuvis ištars: vėl užėjo jie.

Lietuva per ilgai buvo pagrobta. Lietuviams atrodo, kad jie gimsta ir miršta pagrobtame pasaulyje. Jie nuolatos vaduojasi iš pagrobto pasaulio, tačiau vaduodamiesi bijo, kad nepagrobto pasaulio suvis nėra.

Nepagrobtas pasaulis yra tėvynė, neatskirta nuo visumos. Visumos niekas negali pagrobti. Bijantieji, kad pasakę teisybę ir išsivadavę iš prievartautojų numirs, turėtų giliau suprasti žodžius: „Tik Dievas gali mus išgelbėti“. Pirmiausia čia kalbama apie baimės nugalėjimą.

Nederėtų stebėtis, kad žmogus, gyvenantis ant Baltijos kranto, dabar yra tiriamas. Ginkluotas pasaulis žiūri į akis kiekvienam žmogui ir nori suprasti, kas jis – valstybės pilietis ar tik „naselitel guberniji“? Stiprieji įkalčių sau nepateikia. Nėra pasaulyje teisės kodekso, kuris reikalautų kaltinti save. Stiprieji tiesos nepasako. Tiesą pasaulyje turi sakyti silpnieji. Tam, kad išgyventų ir tvirtėtų.

Č.Juršėnas – brazižmogus (Brazausko aplinkos). Jis jau kelis mėnesius kalba nematąs geresnio prezidento už A.Brazauską. Dar dažniau Lietuvos kvaziprezidentu (suprask: netikru, tariamuoju) pavadina V.Landsbergį. Pastarasis dabar yra, be abejonės, energingiausias politikas, kuris veda labai aktyvią tiesos diplomatiją. V.Landsbergis vienintelis tiesiai sako: „su pusine nepriklausomybe negalima sutikti“ (Čikaga, Jaunimo centras). Kai V.Landsbergis kalba, jog mes einame į NATO, jis pirmiausiai turi galvoje, kad kuo skubiau privalome išeiti iš Rusijos karinės erdvės.

Viską, kas kyla iš tautos savasties, brazijuršėnai laiko netikra. Gyvybinius, pačius tikriausius tautos interesus vadina kvaziinteresais, taigi netikrais rūpesčiais ir reikalais. Nenuostabu, kad ir brazijuršėnų politinės karjeros yra kvazikarjeros. Jos baigiasi. Eina šit paskutiniai Lietuvos kvazibrazinepriklausomybės metai, teeinie jie skradžiai !

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, šio 1997 metų birželio 10-ąją parašyto komentaro autorius.

2015.10.03; 06:44

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *