Algimantas BUČYS. Kovose dėl žodžio laisvės nūdienėje Lietuvoje… (1)

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)[1]

Kodėl nusprendžiau rašyti apie Gedvydo Vainausko ir Gintaro Visocko prisiminimų knygas, nors jau kelis dešimtmečius manęs nebedomina literatūros kritika, kaip naujų knygų mokslinga arba reklaminė palydovė?

Priežastis paprasta – pastaraisiais metais nebeskaitau romanų nei apysakų, kurių, beje, ir nesimato iškilesnių mūsų literatūros padangėje. Skaitinėju tiktai memuarus, autobiografinių prisiminimų knygas. Tai man atgaiva ir atokvėpis po viduramžių rašytinių šaltinių knaisiojimo ieškant Lietuvos karalių pėdsakų. Juolab, kad pasaulio memuaristikoje atsiveria nepakartojama, nenukopijuojamų literatūros šedevrų galerija nuo šv. Augustino „Išpažinčių“ Viešpačiui iki Žano Žako Russo „Išpažinties“ sau pačiam ir amžininkams, nuo „ Benvenuto Čelinio gyvenimas, aprašyto paties Benvenuto Čelinio“ iki „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas, jo paties papasakotas“, nuo Verleno „Mano kalėjimai“ iki Gorkio „Mano universitetai“, nuo Levo Tolstojaus eretiškos „Išpažinties“ iki Trockio savigynos „Mano gyvenime“, nuo Karlo Gustavo Jungo šelmiškų „Atsiminimų, vizijų, apmąstymų“ iki Markeso prisiminimų „Gyvenimas, idant pasakotum apie gyvenimą“, nuo negailestingos aiškiaregės Žemaitės „Autobiografijos“ iki pedantiškojo Jono Basanavičiaus liudijimų „Autobiografijoje“ ir kt.

Senaisiais, ypač europinio baroko laikais memuarai, kaip sakydavo prancūzai, buvo „slaptojo portfelio“ literatūra, tai yra – specialiuose dėkluose saugomi rankraščiai su baigtais, bet nepaskelbtais tekstais. Būtent todėl memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventu tikslu pour servir à l’histoire des moeurs et usages, mūsiškai tarus, rašomi tam, kad paliudytų ateinančioms kartoms „ epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai“.

Vėliau ir šiais laikais memuarai dažniausiai rašomi apie savo gyvenimą, neretai pačiam autoriui gėrintis savo poelgiais, pasiekimais ir išmintimi. Gal todėl jie neslepiami stalčiuose, skelbiami dar autoriui gyvam esant. Man asmeniškai visais atvejais įdomiausia memuaruose ne tiek autorių darbai ir nuopelnai (šiaip jau žinomi iš istorijos veikalų ir dabarties gandų), kiek memuaristo mėginimas suvokti patį save ir savo vietą nugyventame gyvenime. Įdomu stebėti, kaip autorius pats sau atrodo ir kodėl jam teko būtent taip, o ne kitaip veikti ir atrodyti įvairiais savo gyvenimo momentais, kuomet jam vienokia ar kitokia santvarka, valdžia ar pasaulio tvarka seikėjo gerovę arba krėtė šunybes.

Dvi skirtingos knygos

Mano rašinys – jokia recenzija nei reklama, tik skaitytojo įspūdžiai apie dvi neseniai išleistas nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų steigėjų knygas – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021). Skaitymo įspūdžiai ir asociacijos visados kelia daugybę asociacijų, iš kurių straipsnyje iškėliau skaitytojų pasiskaitymui 13 aktualiausių, mano galva, probleminių aspektų, įvardintų skyrelių pavadinimuose.

Du skirtingų generacijų atstovai G. Vainauskas (g. 1955 m.) ir G. Visockas (g. 1966) nuo jaunystės pasišventė žurnalisto darbui, bet susidūrė, be abejo, su skirtingais Lietuvos gyvenimo tarpsniais ir iššūkiais. Skaitant vieno „testamentą“, o kito „išpažintį“ pirmiausia krinta į akis skirtingi autorių charakteriai, skirtingi pasiekimai ir nuopelnai, skirtingi jau anksčiau išleistų žurnalistinių ir grožinių knygų skaičiai, skirtingi „testamento“ ir „išpažinties“ stiliai, bet abiem atvejais ryškėja beveik vienoda potekstė: ištikimybė fakto tiesai ir žodžio laisvei.

Toliau skaitant pasakojimus stiprėja įspūdis, kad abiem atvejais žurnalistų veikla nebuvo šlovės troškimas ar pasirinktas neblogas būdas užsidirbti pinigų smagesniam pagyvenimui. Niekas nepaneigs G. Vainausko pastebėjimo, kad „bibliotekose nugulę į storas knygas įrišti „Lietuvos ryto“ numeriai šiandien yra išsamiausias Lietuvos išsilaisvinimo metraštis ir, tikiuosi, nepakeičiamas šaltinis istorijos tyrinėtojams“ (p. 85). Niekas nepaneigs ir G. Visocko žurnalistinės 1994 – 2003 m. statistikos vien tik popierinėje žiniasklaidoje: apie 20 publikacijų iš karo korespondento patirties Čečėnijos kare su Rusija; virš 100 straipsnių apie Lietuvos partizanus, tremtinius, politinius kalinius ir jų persekiotojus išdavikus, smogikus, agentus; dar virš šimto 1996- 2003 m. rašytų straipsnių apie Lietuvos kariuomenės kūrimosi sunkumus; pagaliau dešimtys aktualių straipsnių jo paties įsteigtame visuomeniniame – politiniame tinklaraštyje  Slaptai.lt. Pastaruoju atveju tai nebuvo rutininis žurnalistinis kasdienis rašymas naujienų konvejeriui. 2006 m. išleisti G. Visocko prisiminimai apie savo patirtį rengiant straipsnius apie specialiąsias tarnybas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006“ (su bendraautoriumi K.Kaminsku), tapo bestseleriu. Pasak paties autoriaus, „toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose Lietuvos knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos“ (p. 54). Naujoji G. Visocko knyga vėlgi žavi „rašymu be jokios cenzūros“.

Knygos skirtingos, bet skaitydamas įsitikinau, kad abi nusipelno ne šiaip sau paminėjimo keliais sakiniais knygų prekybos rinkoje. Dar daugiau: abiejų knygų teikiama autentiška mūsų gyvenimo medžiaga aprėpia ištisus tris mūsų nepriklausomos valstybės istorijos dešimtmečius. Prisiminimų knygose atsiverianti anaiptol ne virtualinė, o tikroji, neretai eiliniam piliečiui nematoma, slaptoji mūsų gyvenimo tikrovė šaukte šaukiasi platesnės apžvalgos, rimtesnės analizės, ne tik profesinės kritikos, bet ir pilietiško apmąstymo visų mūsų labui.

Taigi – teatleidžia man skaitytojai, kad siūlau ne informacinę žinutę ar porą recenzijų, o ilgesnį literatūrinis kritikos etiudą su savais pamąstymais apie abi knygas ir jose atsiveriantį nūdienės Lietuvos vaizdą.

1.  Į gerą ar į blogą pusę keičiasi mūsų žiniasklaida ?

Prisipažinsiu, kad abi knygas skaičiau ne tik smalsiai, bet ir priekabiai. Šiaip ar taip mano paties gyvenime kelios dešimtys metų buvo atiduota spaudai: pats rašiau ir kitų straipsnius redagavau, tarnaudamas laikraščių ir žurnalų redakcijose. Ne vienerius metus teko būti Lietuvos Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo Tarybos nariu, net jos pirmininku, ekspertu, vertinant centrinės ir rajoninės spaudos atstovų paraiškas nuolatos mažėjusiai dalinei finansinei valstybės paramai gauti. Mačiau, kaip sparčiai keitėsi ne tik spaudos leidinių vadovai ir kūrėjai, bet ir žurnalistinių paraiškų tematika, specifika, tikslinė auditorija, nuolat keičiantis dar ir leidybos kaštams, popieriaus kainoms, tragiškai mažėjant tiražams, žiniasklaidos kūrėjų algoms, autorių honorarams ir t.t.

Sklando įvairios nuomonės. Visai neseniai Valdas Vasiliauskas, vienas labiausiai patyrusių ir nusipelniusių nepriklausomos Lietuvos žurnalistų bei spaudos leidinių redaktorių, atvirai, su neslepiamu kartėliu pastebėjo, kad šiandieninėje Lietuvoje „žiniasklaida išvirto į valdžiasklaidą“. Jo nuomone, „išsivadavusi iš komunistinės agitacijos ir propagandos (sovietmečiu spaudą prižiūrėjo komunistų partijos komitetų Agitacijos ir propagandos skyriai, tiesiogiai pavaldūs ideologijos sekretoriams), visuomenė pateko į vakarietiškos reklamos ir viešųjų ryšių tinklus. Lietuvos politikai greičiau nei jaunimas įsikando žargonišką žodelį „piaras“ („Public relations“ santrumpą), perėmė vakarietiško verslo reklamos patirtį, įtikėjo jos sukurto žodžio galia.

Žurnalistai, tapę valdžios spaudos atstovais ir tarnautojais, viešųjų ryšių agentūrų savininkais ir darbuotojais, nors dažnai tituluojantys save nepriklausomais ekspertais, analitikais ir konsultantais, iš tikrųjų perėjo į reklamos agentų ir komivojažierių gildiją, kuri vietoje įprastų prekių pardavinėja politikus, partijas, ministrus, ministerijas ir kitas valdžios institucijas bei jų projektus. Arba pagal užsakymą ruošia konkurentų diskreditavimo ir kompromitavimo žiniasklaidoje vajus…. Aš nukaliau naujadarą „valdžiasklaida“, kuris įvardintų dabartinę Lietuvos žiniasklaidą, suaugusią su valdžia, valdomą valdžios ir šuniškai jai tarnaujančią. Tai ir yra valdžiasklaida“ (2022 m.).

Esame girdėję ir dar kietesnių nuomonių.

2.  Kada žurnalistai užsidirbo „šunaujos“ ir „skalikų“ pravardes?

Turbūt visa Lietuva, kaip paprastai, įsidėmėjo vaizdingą Vytauto Landsbergio pasakymą „šunauja“ apie nepriklausomos Lietuvos žurnalistus. O kur dar prezidentės Dalios Grybauskaitės slapta, bet Gedvydo Vainausko paviešinta žinutė apie žurnalistą – „skaliką“, kurį, prezidentės nuomone, dera nutildyti.

Čia galime stebėtis, galime piktintis, bet atidžiau įsiklausius, gal vis dėlto reikėtų sutikti su abiem politikais, jeigu jiems buvo konkrečiai žinoma apie vieno ar kito „pinigų kartos“ žurnalisto pasirengimą bet ką viešai aploti už piniginį ar kitokį atlygį…

Kaip rašo G. Vainauskas, anuometinė prezidentė D. Grybauskaitė „subūrė savo favoritų iš žiniasklaidos svitą. Juos pamalonindavo susitikimais, vis pabrėždama, kad kalba atvirai, todėl informacija neturinti pasklisti už Prezidentūros sienų. Pakviesti asmenys jautėsi išskirtiniai, gaudė kiekvieną prezidentės žodį, kai būdavo aptariama, ką ir kaip rašyti. Jos dėmesiu ypač buvo lepinami Estijos kapitalo valdomų portalų „Delfi“, „15 min“ ir žinių agentūros BNS žurnalistai. Atsidėkodami pasaulį jie jau matydavo prezidentės akimis […] Pastebėjau, kad artėjant kokiems nors rinkimams iš „Delfi“, „15 min“ ir kitos po D. Grybauskaitės sparneliu tarpstančios žiniasklaidos pasipildavo tokie propagandiniai pliūpsniai, kad nebežinodavai – juoktis ar verkti“ (p. 192). Kaip žurnalistinio antpuolio pavyzdį, G. Vainauskas primena tuometinės „Delfi“ apžvalgininkės I. Makaraitytės „demagoginį perlą“ smerkiant populiarų Kauno merą V. Matijošaitį. Pasak G. Vainausko, už stropų darbą buvo atlyginta: “ne itin nustebau, kai ši apžvalgininkė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga iš prezidentės rankų gavo valstybinį apdovanojimą“ (p. 193).

Ir vis dėlto, G. Vainausko teigimu, „ ne visa žiniasklaida buvo atvira politinėms sapalionėms. “Lietuvos ryte“, mano ir kitų patyrusių redakcijos darbuotojų pastangomis, Prezidentūros mėginimai maloningu dėmesiu prisivilioti žurnalistų ir jais manipuliuoti visada pakibdavo ore. Manau, tai D. Grybauskaitę labiausiai ir siutino“ (p. 193).

(Bus daugiau)

2023.03.16; 09:00

[1]  Slaptai.lt  prierašas

Dr. Algimanto Bučio straipsnis buvo specialiai rašytas literatūros mėnraščiui „Metai“.

Š. m. pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Metai“ vyriausias redaktorius Antanas Šimkus, ignoruodamas žodžio laisvės teisę ir principą, atsisakė spausdinti Lietuvos rašytojų sąjungos nario dr. .Algimanto Bučio straipsnį „ Kovose dėl žodžio laisvės nūdienėje Lietuvoje….“ Autorius persiuntė žurnalinės apimties straipsnį mūsų tinklaraščiui, juolab kad straipsnyje aptariamos dvi Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų „Lietuvos Rytas“ bei „Slaptai.lt.“ steigėjų knygos – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021).

Straipsnis stambus, tad pradedame jį publikuoti keliomis atkarpomis be jokių cenzūrinių trumpinimų, ideologinių taisinėjimų ar redaktoriaus komentarų.