Neseniai teko kalbėtis su tautiečiu, geru jaunystės laikų prieteliumi. Jis tuo metu su žmonele buvo užsienyje. Išgirdau mane visiškai nenustebinusius žodžius: „… žinai, nors mes stebime, kas vyksta Lietuvoje, bet per atstumą mažiau stresuojame, kažkaip susidaro toks jausmas, kad tai ne su mumis… bet kai prisimename, kad vis tiek reikės grįžti, šiurpas nupurto…”
Panašiai kalba ne vienas bendratautis – emigrantas.
O kaip mąstančio ir neabejingo žmogaus neims stresas, kai tavo mažoje Tėvynėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai. Mums aiškina, kad demokratija pats geriausias valdymo būdas. Kad per rinkimus į valdžią išrenkami patys skaidriausi ir išmintingiausi valstybės sūnūs ir dukros ir jie sąžiningai bei garbingai vykdo savo pareigas, kad pateisintų šį didžiulį pasitikėjimą. Nors garsusis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis teisingai pasakė, kad demokratija – nevykusi santvarka (ir čia iš karto pasitaisė), bet nieko geresnio pasaulis nesugalvojo“.
Negalima nesutikti su šio didžiojo žmogaus įžvalga su viena esmine išlyga. Kad ši santvarka neišsigimtų, būtina žmones nuo mažens mokyti joje gyventi. O kaip yra dabar? Kaip tūlas rimtas tautietis pasakytų, palaida bala arba chaosas. Kas pas mus moko būti savivaldybės tarybos nariu, meru, Seimo nariu, ministru, Prezidentu? Galų gale ar mokome, kaip dalyvauti savo valstybės kūrime. LR Konstitucijos 4 straipsnis iškilmingai skelbia, kad valstybės suverenas (t.y. šeimininkas) yra Tauta. Jis gali tiesiogiai ar per savo atstovus tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Kas ir yra politika. Žodynai taip mums paaiškina: politika [gr. politikē (epistēmē) — valstybės valdymo menas, valst. reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus.
Manau, logiška, jeigu tai reikalų tvarkymo menas – tai to savaime per gimimą neįgyjame. Galime tik išmokti. Juk mokomės visų kitų gyvenimiškų dalykų. Dirbti kitus darbus be mokslo negali. O valstybės reikalus tvarkyti, ką paprasčiau? Keista, bet jau beveik 32 atkurtos nepriklausomybės metus vis bandoma įrodyti buvusio proletariato vado Vladimiro Ulijanovo –Leninio tezę, kad jis įrodys, „jog net virėja gali valdyti valstybę“. Mūsuose tai pastoviai įrodinėja tiek save vadinantys kairieji, tiek dešinieji. Bet bent man jie nei prie sovietų, nei dabar to nesugebėjo įrodyti. Nenoriu įžeisti virėjų, nes tai labai garbinga profesija, bet, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Šiandien vietoj to, kad mokyti ir ruošti žmones gerai tvarkyti bendrus mūsų reikalus, elgiamasi atvirkščiai. Jau į parlamentą ruošiamasi rinkti tiesiai po mokyklos suolo. Nors iki 21 metų niekaip negalima spėti užbaigti net bakalauro studijų. Ką jau bekalbėti apie bent šiokią tokią gyvenimišką patirtį ir praktiškai nuveiktus realius darbus. Juk net eilinėms pareigoms darbdavys geriau renkasi jau patyrusį, turintį darbo patirtį, o ne tik po mokyklos. O čia į parlamentą, kuris ne tik įstatymus leidžia, bet privalo atlikti ir visų valstybės institucijų parlamentinę kontrolierę. Kai tai daroma, tik kad kažką pamėgdžioti ar įsiteikti, o ne rimtai valstybės vairą laikyti, tada ir gauname tokį apverktiną rezultatą, kokį stebime. Nesvarbu, kokia partija bebūtų, bet kas pas mus išrenkamas į Seimą. Kokią gyvenimišką patirtį ar svarbių darbų bagažą sukaupę buvę ar esantys ministrai. Vieną kitą surasime. O didesnė dalis net vadovavimo patirties, t.y. darbo su didesniais žmonių kolektyvais, neturi. Beje, yra ir tokių, kurie net normalaus išsimokslinimo nesugebėjo pasiekti, o jau ministrai. Tai gal išvis mokytis nereikia? Ar tai tikrai patys išmintingiausi Lietuvos sūnūs ir dukros ir, be to, ar doriausi.
COVID -19 ne iš dangaus nukrito, o atsirado dėl žmogaus grubaus kišimosi į Gyvąją Gamtą. Nuo to dabar kenčiame visi. Ir galime vieni kitus kaltinti kiek norime, bet nuo to niekas nepasikeis. Su šia realybe privalome tiesiog susigyventi. Ne politikai nuo ligų išgydys. Politikai privalo mokėti sukurti tokią sveikatos sistemą, kuri veiktų autonomiškai ir pati adekvačiai reaguotų į iškylančias grėsmes. O tų grėsmių, kaip pranašauja žinovai, dar bus ne viena. Tačiau grėsmių tai yra ir bus, o kur imti gabių politikų? Čia klausimas tikrai vertas milijono.
Juk dabartinių politikų elgesys net trijų krizių (pandemija, hibridinis karas, kainų šuolis) realybėje nebeišlaiko jokios kritikos. Kaip galima būti tokiems elementariai nesuvokiantiems, kad rietis tarpusavyje dabar jau ne tik nebegalima, bet net nusikalstama. Negi neužtenka sveiko proto, jog suprastume, kokios grėsmės pas mus atslinko.
Taip vadinama pabėgėlių krizė čia jau ne tik diktatoriaus A. Lukašenkos, bet ir mūsų politikos strategų atsakomybės dalis. Nors iš tikrųjų tai jau ne pabėgėlių krizė, o pats tikrasis hibridinis karas. Jo formos ir būdai gali būti įvairūs ir ne visi mums iš karto atpažįstami. Mūsiškių atsakomybė glūdi labai paprastame atsakyme. Prieš įsiveliant į kokį nors konfliktą protingas visada numato bent dalį jo pasekmių ir tada sprendžia – verta ar ne. O mūsų užsienio politikos darytojai nusprendė užsiimti (vėl gi matomai iš revoliucionierių pasimokę) eksportuoti liberaliąją demokratiją į Baltarusiją, Rusiją bei dabar dar siūlo ir Kinijai. Tik nesusimąstė, ar Baltarusijos žmones pasiruošę ją priimti. Ar ne primena Afganistano, kur net 20 metų diegėme demokratiją, o jos atsisakyti tautai teprireikė mėnesio. Ne talibai laimėjo. Tauta nepriėmė. Jie negynė tai, kas ne jų. Niekas nesiginčija, kad A.Lukašenka ar V.Putinas diktatoriai, kad jie susidoroja su oponentais. Bet klausimas, ar Lietuvos valdžia yra tam, kad išrinktų/paskirtų Baltarusijos Prezidentą ar ji pagal priesaiką ir Konstituciją privalo rūpintis Lietuvos žmonių gerove.
Juk būti demokratinei santvarkai Baltarusijoje ar Rusijoje gali nuspręsti tik šių valstybių piliečiai. Pati demokratijos samprata tai diktuoja. Tai kodėl mes kaip sovietiniai stachanoviečiai labiausiai spaudėme, kad A.Lukašenkos neliktų. Kai tuo tarpu kitos ES senbuvės tai darė gan vangiai. Ir ką pasiekėme? Ką laimėjome? Nuo mūsų elgesio baltarusiams geriau gyventi pasidarė? Ar A.Lukašenkos nebeliko? Išvada aiški – tiesiog pasielgta karštakošiškai, vaikiškai nesugebant prognozuoti pasekmių.
Tarp kitko, dėl sankcijų, apie kurias čia daug kalbama, bet mažai daroma. Kas įvertino jų pasekmes paprastiems Baltarusijos žmonėms? Juk nereikia būti naiviems, A.Lukašenka asmeniškai nebadaus ir prieglobstį Rusijoje jis turi garantuotą, kaip buvęs Ukrainos kleptomanas Janukovičius. O kad Baltarusija jau Rusijos glėbyje ir kvailiui aišku. Tarp kitko ir oro erdvę į Baltarusiją jau seniai galima buvo jei ne visiškai tai bent gerokai pridaryti. Bet juk reikia dirbti, o ne plepėti. Reikia kiekvienam vadovui daryti konkrečius darbus, o ne tik pareiškimus spaudai ruošti. Juk Irakas neturi sienos su Baltarusija, iš kur daugiausia taip vadinamų pabėgėlių. Aišku, kad lėktuvai su jais skrenda per kitų šalių oro erdvę. Tai kodėl per tiek laiko nesusitarta bent su keliomis valstybėmis, kad tų lėktuvų nepraleistų. Galų gale ES gali dalį nuostolių kompensuoti. Ir šį darbą privalo daryti pats ministras su savo pavaduotojais, o Prezidentas jam padėti paskambindamas tų valstybių kolegoms. Jeigu norime pasiekti konkretų rezultatą, tai dirbkime. Juk bet kokio rango vadovas turi ir dalį tokio darbo, kurį tik pats gali nuveikti ir niekas kitas už jį to nepadarys. Valdžia duota ne tik kabinete sėdėti ir kalbas sakyti, ten reikia ir realius darbus daryti. Bet tai daryti reikia sugebėti. O tai ne kiekvienam duota.
Keistokai stebint situacija atrodo kai kurių mūsų politikų olimpinė ramybė. Toks įspūdis, kad viskas išsispręs savaime. Duok Dieve, kad būčiau neteisus, bet kad tai savaime išsispręs, labai abejotina. Daugiau tikėtinas kitas pavojingesnis scenarijus.Tai greičiau specialiai išprovokuoto karinio konflikto pasienyje grėsmė. Kaip bevadinsime A.Lukašenką, jis mums neligimityvus Prezidentas, o Rusijai atvirkščiai ir jis oficialiai paprašė Rusijos karinės pagalbos. Juk aiškiai kartojasi Sirijos scenarijus. Kai Rusija be skrupulų įsijungė į karą svetimoje šalyje ir JAV su tuo nemaloniu faktu susitaikė. Juk neplaniniai desantininkų mokymai mūsų pasienyje tikrai verčia sunerimti. Matomai tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas.
Kodėl apie tai rašau. Todėl, kad mane ir ne tik mane labai jaudina mūsų visų grandžių keista reakcija į vykstančius procesus. Tuo metu, kada prie mūsų sienų sukaupta hibridinio karo tūkstančiai dalyvių (kažkam tai patogiau juos vadinti pabėgėliais), o už jų realūs ginkluoti kariai, matomai valstybėje negali būti svarbesnių uždavinių kaip suvienyti Tautą. Tačiau norint tai padaryti, bent kažkuriam laikui turi būti atidėtos į šalį mūsuose taip mėgstamos politikų tarpusavio rietenos su prieskoniu, kuris kitą tirštesniais purvais apipils. Bei į politinę darbotvarkę šiam laikmečiui neaktualių klausimų tempimas. Kurie mus tik dar labiau supriešina, o ne suvienija.
Chrestomatinis to pavyzdys – rafinuotas bandymas palaipsniui legalizuoti narkotikus. Pradžioje tai buvo slepiama po silpnų narkotikų dekriminalizacijos skraiste. Vėliau tai išplėtota visiems narkotikams. Dabar nueita dar toliau, viešoje erdvėje pradėta dalintis jų vartojimo patirtimi su paslėptu naratyvu, kad tai nieko blogo ir t.t. ir pan. Tas pats vyksta ir su partnerystės įstatymu. Šią problemą reikia spręsti, bet dabar užtektų to, ką siūlo Seimo nario L.Kasčiūno grupė. O vėliau ramesniais laikais gal ir Referendumą galima surengti, nes kaip besisukti, vis tiek kitaip Konstitucijos nepakeisi ir neapeisi. Galų gale šiandien per didelė prabanga bartis. Laikmetis ne tas. Per tai nebelieka laiko užsiimti dar viena didžiule problema, kuri tik auga.
Tai nesustabdomas kainų kadrilius. Vien tik gavus sąskaitas už šildymą žandikaulis ne vienam atvipo ir nebeužsidarė. O benzino kolonėlėse jau greitai litras 95 benzino perkops 1,5€ ir keliaus toliau. Juk aišku, kad energetikos kainos niešvengiamai sukels ir visų kitų prekių bei paslaugų kainas. Taip, kad problemos jau mūsų kieme ir jų tik daugės. Taigi ne laikas dabar antraeiliams ar trečiaeiliams dalykams. O rietenos prabanga, joms turi būt paskelbtas moratoriumas bent iki pavasario. Juk dar yra ir Lenkijos konfliktas su ES, kur vienareikšmiai privalome palaikyti Lenkiją. Jie teisūs. Nes ES – ne Briuselio biurokratai, o suverenių valstybių sąjunga. Bent į tokią stojome.
Manau skaitančiam dabar aišku, kodėl pradėjau lyg tai nuo nekaltų dalykų, nuo mokėjimo tvarkyti valstybės reikalus. Gera būti valdžioje, kai pas mus ir kaimynus viskas gerai, bet kai susikaupia ne viena, o keletas rimčiausių ir sunkiai jų baigtį prognozuojamų krizinių problemų jų sprendimui reikia ne eilinių gabumų. Ir vien ekspertų patarimų čia neužteks. Patys valstybės politikai ir pareigūnai privalo tapti išmintingais ir veikliais. Tačiau ar užteks tam gyvenimiškos patirties, mokėjimo atlikti konkrečius darbus ir, žinoma, laikmečio svarbos suvokimo kultūros?
Daktaras Algimantas Matulevičius, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas
2021.11.16; 06:00
