Darosi negerai su Lietuva. Darosi labai negerai.
Vieni sako – jaunimas paėmė valdžią, pasidžiaugs ja, ir, kai brandesnė visuomenės dalis pastebės, kad šis vaikų žaidimas pavojingas – sudrausmins juos ir lieps šalin pasistraukti. Kiti vis dar apakinti aureolės spindulių nori tikėti valdžios gera valia ir ją visaip ginti. Treti pyksta dėl bet ko, tai ir čia rodo ne visuomet pagrįstus priekaištus.
Kaip atsitiko, kad Laisvės partija veikia prieš Lietuvos laisvę, ir jai talkina Konservatoriai su visomis autoritetingomis pavardėmis? Ir kaip nutiko, kad tiek puikybės ir arogancijos susikaupė vyriausybėje? Ar Lietuvoje tikrai nėra protingų žmonių, kurie pajėgtų perimti vairą ir geriau valstybei vadovauti?
Visuotinai girdisi nepasitenkinimas valdžios žingsniais. Bet gi ši valdžia yra visuomenės, rinkėjų, pastatyta. Tai ar ne laikas atsigrįžti į save? Karštakošiški šūksniai – eiti su šakėmis prieš Seimą yra juokingi. Konstitucijos privalom visi laikytis.
Bandymas legalizuoti narkotikus bene pirma vieta, kur pajutome, kad Laisvės partijai laisvė yra žaisliukas. Laisvę kvailioti galima pateisinti kur nors sportinėse žaidynėse, bet ne keliuose ar politikoje.
Antras laisvę kompromituojantis politinis žingsnis buvo bandyti išniekinti šeimos instituciją. Vis dar ir šį kartą Seime atsirado proto, ir karštakošiškiems kėslams buvo kelias užkirstas.
Mūsų žmonių išmintis sasko: sykį gali pajuokauti, ne dešimt. O čia kai įsismagino, tai valdžios galvos neišjautė, kada sustoti. Daug pasauly matome skriaudų. Bet ne mes jas pašalinsime. Gana savo namuose kiek apsitvarkyti. Yra pasauly galingesnių, o gal ir protingesnių – tegu jie iniciatyvą rodo. Duok Dieve, kad mes mokėtume jiems protingai patarti.
Kai laivo vairą pačiupo vėjai, laivas trenkėsi į pirmo kaimyno sienas, kur prisivirėme pakankamai košės. Nelegalūs bėgliai… Ar valdžia pateikė visuomenei ataskaitą, kiek kainuoja jų išlaikymas ir tos tvoros ties Baltarusijos siena? Kyla kainos… Ar girdime sąžiningą atsakymą, kiek dėl to kalta ir mūsų politika? To neužteko, reikėjo išbandyti nepilnai trims milijonams susiremti su ekonomiškai ir militariai potencialia milijardine valstybe ir trenktis į jos mūrą. Nesitikėti, kad susilauksime ekonominių ir visokių kitokių pasekmių, tai tik dar kartą parodyta, kad nesubrendę protai stovi prie valstybės vairo. Ne šita ekipa rentė prekybos santykius su Kinija ir pasauliu, kad galėtų taip lengvabūdiškai juos griauti. O ar Europos Sąjungai nesame rakštis, kai taip elgiamės ir tiek problemų keliame? Ar pagalvojome, kiek Prancūzija norės savo vaikus siųsti mus ginti?
Ar sausio 11-tąją reikėjo imtis ingeruoti į rašybą, nors dėl pasekmių buvo tos galvos ne kartą perspėtos? Ir štai baisu: Sausio 13-toji organizuota ne kaip aukų už Laisvę minėjimas, o kaip tribūnos šventė. Taurė vieną kartą persipylė, ir putos ėmė veržtis per kraštus. Būgnai ir švilpimai pasipylė ne ten ir ne tada, kada būtų labiau tikę. O kada labiau tiktų, ar kas galėtų atsakyti? Galime kaltinti valdžią, kam prie to prileido. Bet negi policija turėjo juos per kelis kilometrus atskirti nuo Seimo? Man regis, valdžia neturėjo tokių aplinkybių sukurti, kad pykčio banga imtų lietis. O jau jeigu – kodėl nieks nepriėjo ir jų nepakalbino, nepasiteiravo, kas jie tokie, kad šiandien neturėtume spėlioti?
Žurnalistai kalbina Prezidentą dėl to, kas įvyko, tas pasimetęs tyli. Gėdos jausmą išsakė tik Seimo Pirmininkė. Premjerė dar iš tribūnos spėjo arogancija atsiliepti į bendrapiliečių balsus. Bet nuo tribūnos nenulipo ir nenuėjo opozicijos pasisveikiknti. Kardinolas Tamkevičius spėjo Dievo vardu išsakyti – “Jie nežino, ką daro”. Nereikėjo čia taip Bažnyčios autoriteto mesti sau ir kitiems kojoms nusivalyti. Ir baisiausia, ką išgirdome, tai profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai – “Kokie čia žmonės. Tai jiedinstvo. Tai fašistai. Jie nėra Lietuvos žmonės”.
Pirma: nieks nepašnekino tų žmonių, nesužinojo, kas jie ir kodėl taip elgiasi. Premjerė galėjo pasiklausti, kodėl minia švilpė Seimo Pirmininkei ir jai – Premjerei, bet nešvilpė Prezidentui, ir kodėl apdovanotajai vienuolei ėmė švilpti tik tada, kada ta ėmė valdžiai už apdovanojimą dėkoti.
Ir baisiausia – ta diena parodė, kad mūsų daugelio didžiausias autoritetas profesorius Vytautas Lansbergis atskleidė „tiesą”, kad kovojo už tribūnos Lietuvą, ne už barikadų ar gatvių, o gal aikščių.
Lietuvoje ne visos dienos šventos. Penkias dienas per savaitę dirba mokyklos. Ten vaikams reikia aiškinti ir Lietuvos istoriją, ir kalbėti apie didžiasias asmenybes. Deja, autoritetai griūva. Ir tai ne ką mažiau skaudu, kaip nuo kulkų kristi savo Tėvynei ant altoriaus. Jeigu žurnalistai nusiteikę patriotiškai, turėtų daugiau jie profesoriaus V. Lansbergio nekalbinti. Kas žino, gal jis nuo metų naštos ir tikrai įtemptų darbų yra pevargęs ir nespėja pasverti, ką sako.
2022 01 13 diena šį kartą nenusisekė visiems. Netiko ta proga švilpti – vėlės mėgsta ramybę. Bet juo labiau netiko pykčio tulžies lieti ant savo tėvynainių. Jeigu šalį ištiktų bėda, ją pirmi gins tie švilpikai, ne tribūna.
2022.01.16; 19:14
Gerb.A.Uzdila pateikė labai prasmingas ir teisingas įžvalgas.Tad ,ačiū Jam.Pastebėsiu tik tai,kad nuo 2022m.Sausio 13-osios Patriarchas Vytautas Landsbergis galutinai prarado,deja, savo politinį ir moralinį autoritetą.Tuo tarpu tautos labai gerbiamas Kardinolas S.Tamkevičius iš dalies nusišnekėjo vertinant valstybinį minėjimą skirtą Sausio 13-osios įvykių metinėms.Pagrindinė nūdienos Lietuvos politinio ir vertybinio nuopolio priežastis yra,manau, perteklinis liberalmarksistinių idėjų skverbimasis į visas valstybinio gyvenimo sritis.
Kas sakė, kad poetai vaikšto galvą iškėlę, į dangų žvalgosi, žemės po kojomis nemato? Mielas Algi, savo labai koncentruota, skvarbia, taktiška apžvalga mums visiems parodei: įžvelgti tai, kas esminga, nebūtina žvelgti pro padidinamąjį stikllą ar labai prisikišus, iš arti, stovint ar sėdint Lietuvos sostinėje. Galima iš toliau, ir iš kitos valstybės – jei tik žiūrima proatvertą sąžinės langą ir vertinama mylinčia širdimi.
Algi, kada parašysite apie savo komunistinę praeitį?