Naujos lietuviškos kvailionės


Print

Vėl lipame ant grėblio, kuris ne sykį mums skaudžiai trinktelėjo, demonstruodamas, jog primityvūs politiniai žaidimai atneša daugiau žalos nei naudos. Tik šitaip derėtų vertinti kilusį triukšmą dėl rusų dainininko Olego Gazmanovo dainos apie Sovietų Sąjungą.

Niekaip nesuprantu, kodėl kilo diskusija, verta ar neverta rusų atlikėją įvardinti nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje. Gal galite pasakyti, ką blogo O.Gazmanovas padarė Lietuvai? Tą nostalgišką dainą apie SSRS, kuriai priklausė ir trys Baltijos valstybės, jis atliko Rusijoje.

Be kita ko, kas girdėjo O.Gazmanovo dainą apie SSRS, vargu ar drįs tvirtinti, jog dainos žodžiuose apart nostalgijos dar esama ir agresyvumo, naujų imperinių užmačių. Nėra jokių užuominų, jog SSRS reikia atgaivinti. Dainoje tiesiog liūdnai konstatuojama, jog buvo tokia SSRS, kad jai priklausė ir Lietuva, ir kad daugelis iš mūsų gimėme būtent SSRS laikais…

Žinoma, jei O.Gazmanovas ir į Lietuvą gruodžio 29-ąją atvykęs nostalgiškai dainuos apie Sovietų Sąjungą, kuriai priklausė trys Baltijos valstybės, – tada derėtų paklausti, ką bendro turi šv. Kalėdos ir Naujieji metai su SSRS. Ir jau kitą sykį, kai daininkas užsimanys atvykti į Lietuvą, tikrai vertėtų susimąstyti, ar dera duoti lietuviškąją vizą. Bet jei gruodžio 29-osios repertuare nėra planų prisiminti SSRS, kodėl O.Gazmanovą derėtų paskelbti "persona non grata"? Kad Rusijai švenčiant valstybines šventes jis Maskvoje atlieka propagandines dainas, norėdamas įsiteikti Vladimirui Putinui ir milijonams rusų klausytojų?

Tokie vieši lietuviški priekaištai jau primintų cenzūrą. Beje, ši cenzūra – pavojinga ne kam kitam, o būtent mums, lietuviams. Nes tokie priekaištai – kvaili. Taip, Lietuvos valstybė turi teisę nemėgti žmonių, kurie neigia buvus sovietų okupaciją. Turi net moralinę teisę bausti taip sakančius. Bet tokia teise nereikia mėgautis ir juolab – piktnaudžiauti. Ja derėtų naudotis tik savo teritorijoje. Jei Lietuva bandys užčiaupti burną dar ir sovietinę okupaciją neigiantiems Rusijos piliečiams, – prapuls.

Mat draudžiamas vaisius visuomet saldesnis už vaisius, kurie lengvai prieinami. Štai Ukraina kadaise uždraudė humoristui Michailui Zadornovui atvykti į Kijevą, nes šis, tik pamanyk, leidžia sau pašiepti ukrainiečius. Ir sulaukė atvirkščio rezultato. Dabar kiekvieno autorinio koncerto metu M.Zadornovas stengiasi kuo skaudžiau įgelti ukrainiečiams, nuolat primindamas jiems apie "persona non grata" statusą. Ukrainiečiai nebūtų atvirai rodę priešiškumo, tai ir M.Zadornovas greičiausiai būtų bent jau susilpninęs antiukrainietišką repertuarą.

Tokia pat taisyklė galioja ir O.Gazmanovo atveju. Nenoriu būti blogu pranašu, bet jei O.Gazmanovo neįsileisime, jis greičiausiai įsižeis ir dar dažniau, dar garsiau dainuos apie SSRS. Galbūt net sukurs specialią dainą antilietuviška tematika. O kaip tokį draudimą įvertins užsienio spauda? Lietuva bus traktuojama kaip žodžio laisvę gerbianti valstybė? Mums reikalinga antilietuviškų prakeiksmų lavina milijoninius tiražus turinčioje rusiškoje spaudoje?

Jei mes siekiame būtent tokio rezultato, tada pritarkime Seimo narei konservatorei Rasai Juknevičienei, manančiai, jog O.Gazmanovo negalima įsileisti, nes tai būtų neva mūsų visuomenę kiršinanti provokacija. Jei mums knieti pakurstyti antilietuviškas aistras, pritarkime mūsų humoristui Algiui Ramanauskui – Greitai, Facebooko erdvėje paskelbusiam itin piktą pareiškimą. Tokį piktą, kad net cituoti baugu.

Šių eilučių autoriui kur kas priimtinesnė nuosaiki žinomo atlikėjo Marijono Mikutavičiaus pozicija. Prisimenant M.Mikutavičiaus žodžius, šovė į galvą tokia mintis: kam ieškome priešų ten, kur jų nėra?

Taip, aš labiau džiaugčiausi, jei gruodžio 29-ąją į Lietuvą koncertuoti atvyktų ne O.Gazmanovas, o žinomi ir populiarūs Latvijos bei Estijos dainininkai ir atliktų mums, trims Baltijos šalims, artimas, prasmingas, reikšmingas dainas. Aš taip pat norėčiau, kad Lietuvoje besisvečiuojantys estų ir latvių atlikėjai dainuotų ne tik angliškai ar rusiškai, bet ir latviškai, estiškai, lietuviškai. Deja, mes kol kas stipriai priklausome rusiškos informacijos laukui, ir lietuviškas, latviškas, estiškas dainas dažnusyk stelbia būtent rusiškos dainos.

Tokia padėtis nėra gera. Ją būtina keisti. Bet prieš rusišką informacinę ir kultūrinę erdvę nukreiptais draudimais mes padėties nepagerinsime. Tai – tik iliuzija, kad iš rusiškos informacijos ir propagandos lauko įmanoma ištrūkti skelbiant boikotus rusų daininkams. Tiesiog reikia užsiauginti savų aukšto lygio dainininkų arba pritraukti tokių, kurie kūrybiškai, patraukliai atsvertų svetimas neigiamas įtakas, įskaitant ir per didelę rusišką įtaką.

Tad iš šono labai patriotiškai atrodančios lietuviškos grumtynės antirusiškuose informaciniuose – propagandiniuose karuose dažnusyk tėra vaidyba. Tiesa, neaišku, kokie tikrieji tokio elgesio motyvai – noras primityviai save reklamuoti ar noras nukreipti visuomenės dėmesį nuo rimtų bėdų?

Lietuva neprivalo nusileisti Rusijos įtakoms. Bet analizuojant prabėgusius pastaruosius du dešimtmečius akivaizdu, kad mes tyčia ar netyčia įsiveliame ne į gyvybiškai svarbias grumtynes. Grumiamės ne dėl svarbiausių dalykų. Kautis dėl pamatinių dalykų nebelieka nei jėgų, nei laiko.

Kas atidžiai perskaitė britų žurnalisto, politologo Edvardo Lukaso (Edward Lucas) knygą "Apgaulė", supras, ką turiu omenyje. O E.Lukaso veikalo apie "šnipus, melą ir kaip Rusija mausto Vakarus" neskaičiusiems priminsiu, jog šis britų žurnalistas ne sykį yra tvirtinęs, jog "pavojingiausi visai ne tie politikai, kurie atrodo prorusiški, o būtent tie, kurie apsimeta esą antirusiški".

Beje, viename iš paskutiniųjų žurnalo "IQ" numerių esama įdomaus interviu su ponu E.Lukasu. Interviu pavadintas šitaip -"E.Lucasas: nepriimkite Rusijos darbotvarkės" (E.Lukasą kalbina IQ žurnalo politikos redaktorius Tomas Janeliūnas).

Tame interviu radau svarbią pastabą: "Pirmiausia, kas šauna į galvą, Rusija bando atitraukti mūsų dėmesį ir nustatyti informacinę darbotvarkę – būtent tai yra informacinio karo dalis. Mes galime tam pasipriešinti tiesiog neskirdami per daug dėmesio tokiems "čekistų" propagandos bandymams ir susitelkdami ties mūsų pačių interesais bei kalbėti apie tai, kas mums svarbu".

O svarbių temų, kurioms rimčiau aptarti įtartinai pritrūksta laiko ir jėgų, – apstu.

Viena iš tokių temų galėtų būti Eduardo Eigirdo redaguojamo žurnalo "Valstybė" įvardinta bėda: "Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastaruoju metu Lietuvoje organizuojami referendumai, kurių sėkmė apsunkina mūsų šalies integraciją į Europos energetikos ir finansų sistemą".

Tame pačiame "Valstybės" žurnale apie lietuviškuosius referendumus štai kaip rašoma: "Pavyzdžiui, referendumas dėl naujos atominės elektrinės pristabdė stambaus bazinę elektros energiją generuojančio įrenginio atsiradimą Lietuvoje ir apsunkino Lietuvos perėjimą nuo Rusijos kontroliuojamos elektros tiekimo sistemos prie Vakarų Europos energetikos sistemos – tai neleidžia Lietuvai dar labiau integruotis į Vakarų Europą ir padeda Rusijai išsaugoti milijardines pajamas. Sisteminė šio referendumo, pristabdžiusio Japonijos ir JAV koncerno "Hitachi" investicijas, nauda Rusijai dar didesnė: juk naujos atominės elektrinės atsiradimas sumažintų nuo Rusijos priklausomų bendrovių pajamas ir įtaką, o jų vietą užimtų Japonijos ir JAV bendrovės".

Ypač įdomus neseniai portale tiesos.lt pasirodęs interviu su europarlamentaru prof. Vytautu Landsbergiu, tvirtinančiu, jog "lietuvių tautos nereikia fetišizuoti – ji balsavo už komunistus" (interviu autorė – Ramutė Bingelienė).

Minėtą pokalbį pavadinčiau itin stipriu, nes kalbama, mano supratimu, apie pamatinius, bazinius reikalus. Įsimintinas jis dar ir dėl to, kad tiek prof. V.Landsbergis, tiek žurnalistė R.Bingelienė rimtai ginčijasi dėl tikrai svarbių temų – reikia ar nereikia Lietuvai referendumų, pražus ar nepražus Lietuva, leisdama užsieniečiams pirkti žemę, pravers ar pakenks prekyba skalūnų dujomis, verta ar neverta statyti naują atominę jėgainę…

Tiek profesorius, tiek žurnalistė skirtingai vertina lietuviškąsias aktualijas. Nors teisūs, man regis, – abu. Teisus prof. V.Landsbergis, raginantis blaiviai žvelgti į tautos gebėjimą atskirti pelus nuo grūdų. Prof. V.Landsbergis taikliai ironizuoja: "Jūs labai pabrėžinėjate Tauta, Tauta, Tauta… Nereikia kai ko fetišizuoti. Yra, mes matome, grupė žmonių, kurie labai drąsiai kalba Tautos vardu. Mes kažkada manėme, kad Tauta nori laisvės, nori demokratijos ir tikrai niekada nerinks komunistų. Ji rinko komunistus, ir ne vieną kartą. Renka dabar komunistų pakaitalus, visokius darbiečius. Nereikia fetišizuoti: tai šventas dalykas, ji tokia protinga, kad klaidų nedaro… Ir ji daro klaidų, deja".

Bet teisi ir žurnalistė R.Bingelienė, apgailestaudama, jog valdžioje esančios partijos jau senokai ir vis įžūliau nebekreipia dėmesio į visuomenės priekaištus. Taip pat – ir konservatoriai su krikščionimis – demokratais nustojo girdėti, dėl ko jiems priekaištaujama. Tad ar verta stebėtis, jog įsižeidusios bendruomenės, pakurstomos įvairiausio plauko ir sukirpimo populistų, visas jėgas dabar skiria referendumų organizavimui?

Sutikite, noras šokdinti valdžią į pagalbą pasitelkiant referendumus – viliojantis sumanymas. Žmonės įsitikinę, esą jiems belikęs tik vienas kelias – bejausmę, egoistišką valdžią įmanoma sutramdyti šaukiant referendumus. Net ir abejotino reikalingumo bei pagrįstumo referendumus. Ypač jei reikiamų parašų skaičius bus sumažintas keletą kartų.

Jei taip atsitiks, Lietuva rizikuoja paskęsti nereikalingų, populistinių, net ir akivaizdžiai antilietuviškų referendumų pelkėje. Juk ženklus Lietuvos visuomenės būrys pagrįstai nusivylęs tiek kairiaisiais, tiek dešiniaisiais. Galų gale tauta turi moralinę teisę būti nusivylusi valdžia. Nusivylimas – ne iš kelmo spirtas. Štai dėl ko turėtų nerimauti konservatorė R.Juknevičienė ar humoristinės laidelės atlikėjas A.Ramanauskas – Greitai.

O rusų atlikėją O.Gazmanovą tiesiog palikime ramybėje…

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.12.16


Prisijunkite prie diskusijos