Didžiausia Medininkų žudynių bylos paslaptis ( 2 )


Print

Tad dar visai neaišku, kas čia griebiasi šiaudo – advokatai ar prokurorai. Žvelgiant iš šalies, lietuviškosios Temidės tarnams pats metas prisipažinti, jog teismui perduota byla, kurią beveik trejetą metų nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas, neatsako į svarbiausius klausimus.

Žodžiu, turėkime drąsos prisipažinti, jog byla nėra profesionaliai, išsamiai ir nuodugniai ištirta. Tas nenorėjimas žvelgti plačiau mane labiausiai ir glumina. Kodėl nenorėta žvelgti plačiau?

Vieną prokurorų atsikirtimą verta atidžiau išanalizuoti. Tas komentaras – dėl buvusių omonininkų B. Makutinovičiaus ir V.Razvodovo.

Štai kaip skamba prokurorų pareiškimas (cituojame beveik pažodžiui).

“Dėl gynėjų prašymų iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Migracijos departamento išreikalauti duomenis, kiek sykių nuo 1991-ųjų iki 2011-ųjų B.Makutinovič ir V.Razvodov kirto Lietuvos valstybės sieną, kiek kartų jiems buvo išduotos LR vizos ir leidimai gyventi Lietuvoje. Gynėjai, pateikdami šiuos prašymus, nenurodė jokių pagrįstų motyvų, kokioms bylos reikšmingoms aplinkybėms pagrįsti ar paneigti reikalingi prašomi išreikalauti duomenys, kaip gynėjų prašomi išreikalauti duomenys gali padėt atskleisti šį nusikaltimą. Bylos duomenimis tokių aplinkybių nustatinėjimas nėra susijęs su nagrinėjamu nusikaltimu. Todėl toks nemotyvuotas gynėjų prašymas leidžia manyti, kad gynėjai šiais prašymais siekia išsiaiškinti, ar B.Makutynovič ir V.Razvodov yra šioje byloje apklausti liudytojais, kuriems taikomas anonimiškumas, ar jie tuo metu, kada buvo apklausti anoniminiai liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, buvo Lietuvoje. Liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, asmens tapatybės duomenys yra įslaptinti ir sudaro valstybės paslaptį. Gynėjai su šiais duomenimis susipažinti neturi teisės. Už informacijos, kuri yra LR valstybės paslaptis, neteisėtą įgijimą, atskleidimą LR BK 124 ir 125 straipsniuose numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl prašome šiuos gynėjų prašymus atmesti”.

Kaip derėtų traktuoti tokį prokurorų pareiškimą? Kaip perspėjimus per daug giliai kapstantiems advokatams? Viešai žinomas faktas, kad valstybės paslaptį atskleisti gali tik tas asmuo, kuriam patikėta konkreti valstybės paslaptis. Visi kiti pajėgūs tik spėlioti. Ir net jeigu kartais bespėliojant pataikoma “kaip pirštu į akį”, tai dar nereiškia, kad atspėjusieji atskleidė valstybės paslaptį, kad jų atspėjimas užtraukia kokią nors atsakomybę.

Nes valstybės paslaptis jiems nėra patikėta, jie nėra įpareigoti jos saugoti. Tad K.Michailovo – Nikulino gynėjai tokios paslapties atskleisti nepajėgūs. Nes jiems ji tiesiog nežinoma. Jei kas ir gali išduoti šio pobūdžio paslaptį, tai tik tie pareigūnai, kurie tiksliai žino, kas yra anoniminiai liudytojai.

Čia verta prisiminti, jog duomenų apie Lietuvos valstybės sienos kirtimus K.Michailovo – Nikulino advokatai prašė dar 2009 – 2011-aisiais, kai Medininkų žudynių byla buvo narpliojama Vilniaus apygardos teisme. Tačiau tąsyk šių prašymų lietuviškoji Temidė nepalaikė. Kaip reaguos Apeliacinis teismas – paaiškės tik šių metų rugsėjo 3 dieną. Būtent tądien numatytas naujas teismo posėdis.

Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tuoj po 2011-ųjų gegužės 11-osios, kai K.Michailovui – Nikulinui pirmosios instancijos teismas paskelbė nuosprendį, Lietuvos radijo klausytojai sulaukė tuomet LRT dirbusio žurnalisto Tomo Dapkaus viešo komentaro. Buvusio Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos buvo teirautasi, ar kaltinamojo advokatai nebandė nustatyti anoniminių liudytojų tapatybių ir kas jie tokie.

Į šį klausimą aukštas pareigas Generalinėje prokuratūroje kadaise ėjęs A.Kliunka atsakė, kad gynyba “bandė nustatyti”. O į žurnalisto klausimą, ar gynybai pavyko nustatyti anoniminių liudytojų tapatybes, atsakė, kad advokatai kai kada pataikydavo, o kai kada – ne.

Štai tokie atsakymai jau galbūt ir panašūs į bent dalinį valstybės paslapties atskleidimą. Juk vienas iš tuometinių generalinės prokuratūros vadovų A.Kliunka tikrai privalėjo žinoti, kas yra anoniminiai liudytojai. O viešai pareikšdamas, jog advokatai kai kada ir atspėdavo, leidžia dar tiksliau spėlioti ne tik gynėjus, bet ir visuomenę. Kritiškai vertinant pono A.Kliunkos ir kitų prokurorų pareiškimus teisme, jie neturėjo teisės tvirtinti, atspėjo ar neatspėjo buvusio Rygos omonininko advokatai anoniminių liudytojų mįslę. Vadovaujantis sveiku protu, jis turėjo tylėti – niekaip nekomentuoti.

Tai, kas buvo prokurorų viešai kalbėta apie anoniminių liudytojų tapatybes ir jų atskleidimą viešuose teismo posėdžiuose bei Lietuvos radijo laidoje, nebūtų valstybės paslapties pagarsinimu, jei įslaptintais liudytojais yra ne V.Razvodov ir B.Makutynovič, o visiškai kiti asmenys.

Tačiau tuomet ar nekyla teisinės, profesinės, etinės atsakomybės klausimai dėl trukdymo tinkamai išsiaiškinti visas teismo procese nagrinėjamo nusikaltimo aplinkybes ir kaltinamojo teisės į gynybą ribojimo piktnaudžiaujant tarnybos įgaliojimais? Kokia tuomet yra teismo nutarties, kaip oficialaus valstybės dokumento, kuriuo Vilniaus apygardos teisme buvo atmestas analogiškas advokatų prašymas, grindžiant prokurorų pateiktais pramanytais argumentais, vertė?

Kaip derėtų vertinti tokią situaciją, visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt domėjosi įvairių, žinomų Lietuvos teisininkų bei politikų nuomonės. Pašnekovai neslėpė nuostabos dėl akivaizdaus Medininkų žudynių bylos teismo proceso politinio sureikšminimo, principingai žalingo pačiai Teisingumo proceso idėjai bei teismo nuosprendžiui.

Advokatų prašymai teismui šitokioje situacijoje visapusiškai ištirti nusikaltimo ir pačios bylos tyrimo aplinkybes, pagaliau net ir išsiaiškinti liudytojų įslaptinimo pagrindus nėra nei naujas, nei pribloškiantis, o įprastai dažnas reiškinys civilizuotuose teismo procesuose. Tai pagaliau yra kiekvieno advokato pareiga baudžiamajame procese. Bet kokie prokurorų ar net galbūt ir teismo trukdymai šitokiems advokatų prašymams ar atsisakymai juos tenkinti –  negatyvus reiškinys, tolygus akivaizdžiam atsisakymui ištirti teisingam nuosprendžiui priimti būtinas aplinkybes.

Be to, tokia pozicija neišvengiamai sąlygoja ne vieną klausimą. Jei būtent šie du asmenys iš tiesų yra “slaptieji” liudytojai, kokia yra tikroji buvusiųjų Vilniaus OMON vado ir štabo viršininko patraukimo po 20-ies  metų įtariamaisiais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir Europos arešto orderių išdavimo jiems suimti priežastis bei tikslas?

Kodėl vienu atveju jie galėtų būti įslaptintais liudytojais, o kitu gi atveju –  įtariamaisiais? Ar leistina pasitikėti “liudytojais”, suinteresuotais išvengti asmeninės baudžiamosios atsakomybės ir persekiojimo? Visa tai suteikia pagrindą numanyti, jog šioje byloje pernelyg ir nepagrįstai sureikšmintas pats “anoniminių” liudytojų netikėto atsiradimo po 20 metų faktas. Ir juo manipuliuojama ne teisingumo vardan, nes priešingu atveju nereiktų stengtis ką nors nuslėpti.

Taigi advokatų dėmesys bylos tyrimo aplinkybėms ir V.Razvodovo bei B.Makutynovičiaus kelionėms į Lietuvą jau po žudynių, tyrimo metu, – ne iš piršto laužtas. Bent jau nesunkiai pateisinamas. Mat 1993 metų kovo 5 dieną dienraštyje “Respublika” pasirodė itin įdomus ir skandalingas Audriaus Lingio straipsnis “Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų…” Toje publikacijoje iškelta versija, jog į Lietuvą nekliudomi įvažiuoja, o paskui nekliudomi išvažiuoja asmenys, kuriuos galima įtarti dalyvavus 1991-aisias liepos pabaigoje užpuolant Medininkų muitinės postą.

Advokatas A.Marcinkevičius ir advokatė I.Botyrienė prašė, jog Vilniaus apygardos teismas šią publikaciją prijungtų prie bylos. Vien jau dėl to, kad po šio rašinio pasirodymo Lietuvos Seimo plenariniame posėdyje “Respublikos” dienraštyje išguldytus duomenis labai intensyviai svarstė mūsų parlamentarai, o tuometinė Generalinė prokuratūra nedelsiant atnaujino Medininkų žudynių bylos tyrimus.

Būtent šios aplinkybės ir leidžia K.Michailovo – Nikulino gynėjams kelti pagrįstas versijas, jog A.Lingio publikacijoje galimai esama daug tiesos. O ar šią publikaciją prie bylos medžiagos išdrįs prijungti Apeliacinis teismas, dar reikia palaukti rugsėjo 3-osios, kai po vasaros atostogų ši byla bus toliau oficialiai nagrinėjama teismo posėdžių salėje.

Tiesa, advokatas A.Marcinkevičius portalui Slaptai.lt yra pareiškęs, jog gynybai anoniminių liudytojų pavardės tikrai nereikalingos. Kadangi įslaptintųjų liudijimai – itin nekonkretūs. Anoniminiai liudytojai nepapasakojo nieko tokio, kas galėtų iš tiesų leist manyti, jog K.Michailovas – Nikulinas bent jau galėtų būti vienu iš Medininkų posto užpuolikų. Tad neaišku, kam jokių konkrečių duomenų nepateikusius liudytojus Lietuvai derėjo įslaptinti, kai tam nėra privalomų pagrindų?

Taip pat neišvengiamai kyla klausimas: jei būtent šie du asmenys išties yra “slapti” liudytojai, kokia yra tikroji priežastis Vladimirą Razvodovą (buv. Vilniaus OMON štabo viršininką) ir Boleslovą Makutynovičių (buv. Vilniaus OMON vadą) po 20-ies metų paskelbti įtariamaisiais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir išduoti Europos areštą jiems suimti?

Vienu atveju jie yra pagrindiniai įslaptinti prokuratūros liudytojai, o kitu gi atveju – liudininkai tampa įtariamaisiais?

Medininkų byla turi ir dar vieną, man regis, ne mažiau skandalingą momentą. Birželio 22-osios dienos posėdyje, komentuodami advokatų prašymus, mūsų prokurorai pareiškė negalį pateikti ikiteisminio tyrimo Nr. 09-2-047-91 medžiagos dokumentų ir daiktinių įrodymų detalių apyrašo.

Prokurorai prisipažino, jog “Generalinės prokuratūros žinioje yra minėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame Medininkų muitinės posto pareigūnų nužudymu įtariami Č.Mlynik, A.Laktionov ir A.Ryžov”. Tačiau, prokurorų teigimu, ikiteisminis tyrimas šioje byloje nėra baigtas, ieškoma įtariamųjų, atliekami kiti svarbūs procesiniai tyrimo veiksmai. Taigi atvirai pripažįstama, kad šis nusikaltimas nėra deramai ištirtas, todėl pati ši “byla dar yra ikitesiminio tyrimo stadijoje”.

Tik įsiklausykime į šiuos prokurorų žodžius. Kokias išvadas leidžia daryti šis prokurorų prisipažinimas? Ogi Medininkų žudynių byla vis dar neištirta. Joje mažų mažiausiai nebaigtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu kruopščiai patikrinti duomenys galėtų tapti teismo proceso, o vėliau ir nuosprendžio pagrindu. Tad kaip galima pačia griežčiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos – nuteisti K.Michailovą – Nikuliną, jei nėra užverstas paskutinis bylos puslapis?

Kokios garantijos, jog benarpliojant Č.Mlyniko, A.Laktionovo, A.Ryžovo, o dabar dar V.Razvodovo ir B.Makutynovičiaus veikas, nepaaiškės naujų, sensacingų, netikėtų faktų, kurie visas ligi šiol turėtas versijas kardinaliai apvers aukštyn kojomis?

Pavyzdžiui, paaiškės, jog dėl Medininkų žudynių kalti visiškai kiti asmenys, galbūt nieko bendro neturintys ir neturėję su jokiu OMONu? Sakykim, iš kitų tuometinių SSRS karinių struktūrų. Juk kaip bežiūrėsime, kaip besvarstysime, o tokia tikimybė – neatmestina. Ar gali teisinė valstybė nuteisti žmogų, jei dar net ne visi ikiteisminiai tyrimai užbaigti?

Tai greičiausiai ir yra pati didžiausia Medininkų žudynių bylos paslaptis.

Kitas Medininkų žudynių bylos posėdis numatytas rugsėjo 3 dieną. Tądien turėtų paaiškėti, kieno – kaltintojų ar gynėjų – prašymus linkusi tenkinti lietuviškoji Temidė. Jei Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmes omonininko advokatų prašymus, – vadinasi, Lietuva ir toliau bando manyti, jog teismui perduotoje byloje esama užtektinai duomenų, patvirtinančių buvusio omonininko kaltę. Jei Apeliacinio teismo teisėjai advokatų prašymus tenkins, bent jau palaimins didžiąją prašymų dalį, galime turėti vilties, jog į Medininkų žudynių bylą vis tik šį kartą bus pažvelgta atidžiau.   

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.07.10


Prisijunkite prie diskusijos