Lietuviškosios Temidės bandymai nutildyti principingai dirbančius advokatus


Print

Būta laikų, kai įtariai žiūrėdavau į advokatų pastangas ginant kaltinamuosius visuomeniškai svarbiose, rezonansinėse bylose. Suprask, už pinigus advokatai pasiruošę liaupsinti kad ir patį Velnią.

Šiandien ši nuostata keičiasi. Keičiasi kardinaliai. Ne teisėjų ir prokurorų labui.

Advokatų veikla ieškant kaltinamiesiems palankių, juos teisinančių aplinkybių jau nebeatrodo visuomeniškai nereikalinga, juolab – visuomeniškai kenksminga. Advokatų gildijai palankios nuostatos pradėjo formuotis atidžiai stebint čečėnų Gatajevų, neva žiauriai pasielgusių su savo globotiniais, ar terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės, neva ketinusios skristi į Maskvą ir ten susisprogdinti, teismo procesus. Beje, advokatų darbas, kai jie kliento interesus gina pasiraitoję rankoves, o ne atmestinai, ne formaliai, – įtemptas, sudėtingas, alinantis. Kai kada – net pavojingas. Ypač kai narpliojami politiškai aktualūs nutikimai. Pavyzdžiui, Medininkų žudynių byla.

Tačiau pasakojimą apie tai, kokį spaudimą teko atlaikyti buvusį Rygos OMON milicininką gynusiems advokatams, norėčiau pradėti nuo iškalbingo palyginimo. Štai “Lietuvos žiniose” kolegė Rasa Kalinauskaitė rašo (publikacija vadinasi “E.Kusaitės motinai – kliūtys liudijant”), esą Vilniaus Apygardos teismo teisėja Virginija Švedienė viename iš paskutiniųjų teismo posėdžių nuolat nutraukdavo parodymus davusią terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės motiną Virginiją Kusienę. Publikacijoje tvirtinama, kad toks teisėjos V.Švedienės elgesys yra skandalingas, kad šitaip elgdamasi teisėja rodo, esą teismo kolegija iš anksto nusiteikusi prieš E.Kusaitę. Net cituojami kai kurie teisėjos V.Švedienės posakiai: “Teismui neįdomu apie Arną. Pasakokite, kaip Eglė išvažiavo į Vokietiją”, “ačiū, nereikia. Arno asmenybė teismo nedomina. Ar supratote mano pastabą”, “nereikia apie pokalbius su D.Noreika”, “liudytoją įspėju – apie Noreiką nereikia pasakoti”.

Susimąstykime. Į teismo posėdį pakviestai liudytojai neleidžiama išdėstyti visų aplinkybių, kurios jai žinomos ir kurios jai atrodo svarbios! Teisėja demonstratyviai atsisako nuosekliai įsiklausyti į liudininkės parodymus, nes juos tendencingai selekcionuoja?

Šis Vilniaus Apygardos teismo teisėjos V.Švedienės elgesys – nepateisinamas. Manau, šiuo konkrečiu teisėjos elgesiu pirmiausiai turėtų susidomėti jos tiesioginis viršininkas – Vilniaus Apygardos teismo pirmininkas Artūras Šumskas. O paskui – ir visi kiti, įskaitant Teisingumo ministeriją bei Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą. Nes tokie lietuviškosios Temidės tarnų veiksmai leidžia įtarti egzistuojant netoleruotinas slaptas povandenines sroves.

Tačiau atvejis, kai teisėja V.Švedienė trukdė liudininkei išdėstyti visas turimas žinias, – lietuviškosios Temidės istorijoje ne pats skandalingiausias. Mano manymu, labiausiai iškalbingas yra Medininkų žudynių bylos tyrimas. Toje byloje trukdžių gynybai būta užtektinai daug. Kalbant atvirai – nors vežimu vežk.

Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino interesus ginančius advokatus Arūną Marcinkevičių ir Ingridą Botyrienę ne sykį bandyta nutildyti trukdant apklausti liudytojus. Liudytojams buvo liepiama neatsakyti į advokatų klausimus arba peršama mintis, esą jie jau gali nieko nebeprisiminti. Tiksliau tariant, advokatams ne kartą buvo subtiliai peršama mintis, esą būtų kur kas geriau, jei savo advokatišką priedermę jie atliktų formaliai. Kai advokatai parodė neketinantys tapti “miegančiais proceso statistais”, pradėta ieškoti kitokių tramdomųjų priemonių. Trukdyta ir atvirai, ir subtiliai. Mano supratimu, trukdė būtent tie, kurie teismo posėdžių salėje turėtų būti vienodai teisingi tiek kaltinančiai, tiek ginančiai pusei.

Pavyzdžiui, advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė bandė aiškintis, ką pravažiuodamas pro Medininkų postą tomis lemtingomis dienomis matė vienas liudininkas. Juk iš “Kamaz” kabinos jis galėjo matyti, kas dedasi Medininkų posto vagonėlyje. Langai vagonėlyje buvo be užuolaidų. Tačiau Medininkų žudynių bylą tyrę teisėjai kažkodėl advokatus nutraukė, pareikšdami, girdi, ši aplinkybė nėra svarbi. Kolegijos pirmininkė teisėja Sigita Bieliauskienė pareikalavo, kad advokatai kalbėtų apie “bylos esmę”. Belieka ironiškai nusistebėti: neleidžiama išsiaiškinti, ką liudininkas matė vagonėlyje, kuriame rasti Medininkų posto pareigūnų lavonai? Jei tai nėra “bylos esmė”, tai kas yra tikroji “bylos esmė”?

Medininkų žudynių bylos nagrinėjimo metu advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė siekė surinkti kuo daugiau informacijos apie to meto Vilniaus OMON pareigūnus, kitų rūšių sovietų kariškius. Žodžiu, apie tuos, kurie anuo metu atvirai ir aktyviai kenkė Lietuvos nepriklausomybei. Manot, leido? Teisėjai nuolat tvirtino, kad čia nagrinėjami ne Vilniaus omonininkų ir ne sovietų kariuomenės veiksmai, kad čia nei Vilniaus OMON pareigūnai, nei kiti asmenys niekuo nekaltinami. Tiesiogiai – taip. Bet žmogui, norinčiam kuo daugiau išsiaiškinti apie Medininkų žudynes, mano supratimu, labiau suprantama advokatų logika. Juk Vilniaus ir Rygos OMON padalinių funkcijos – identiškos. Jei jau tvirtinama, kad Medininkų posto pareigūnus sušaudė būtent rygiečiai, nejaugi lietuviškosios Temidės atstovams nesvarbu, ką apie šias skerdynes žinojo vilniečiai omonininkai? Taigi taip ir lieka neaišku, ar visi Vilniaus omonininkai nuodugniai apklausti, ar visų jų namuose atliktos kratos, kokie daiktai konfiskuoti kratų metu ir t.t.

Panašiai elgėsi Vilniaus Apygardos teismo kolegija ir tuomet, kai K.Michailovo – Nikulino advokatai norėjo deramai apklausti buvusius sovietinius draugovininkus. Mūsų teisėjai ir šiuo atveju pabrėždavo, esą čia nagrinėjami ne sovietinių draugovininkų veiksmai. Nors pas tuos draugovininkus buvo aptikti keli mūsų nužudytų pareigūnų ginklai. Kai advokatai bandė domėtis ne tik OMON, bet ir kitų to meto sovietinių karinių struktūrų galimomis sąsajomis su Medininkų tragedija 1991-ųjų liepos 31-ąją, teisėjai vėl juos nutraukdavo. Pretekstas – čia nagrinėjami tik Rygos OMON veiksmai. Tarsi jokios kitos sovietinės karinės struktūros mūsų pareigūnų žudynėse dalyvauti negalėjo.

Kas dabar suskaičiuos, kiek per pastaruosius keletą metų teisėja S.Bieliauskienė ir jos kolegos advokatui A.Marcinkevičiui pareiškė: “į šį gynybos klausimą liudininkui atsakyti nebūtina” arba “teismas atmeta šį advokato klausimą”, nes “liudytojas gali nebeprisiminti prabėgus tokiam dideliam laiko tarpui”. Labai keista, kad Medininkų bylą nagrinėjusiems teisėjams nerūpėjo tiek daug advokatų keliamų klausimų ir versijų. Sakykim, kas gi iš tiesų pirmasis pranešė aptikęs nužudytus pareigūnus. Nebandyta ir gilintis, kodėl apie aukas buvo pranešta būtent 5 valandą ryto, o ne 6.03 valandą ryto, kaip teigia prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas.

Skandalinga ir tai, kad teismas ilgainiui atsisakė apklausti šimtą prokurorų nurodytų liudininkų. Advokatams nebuvo deramai paaiškinta, kodėl nei iš šio, nei iš to atsisakoma net šimto liudininkų parodymų, kurie į liudininkų sąrašą proceso pradžioje buvo įtraukti ne gynybos, bet kaltintojų prašymu.

Advokatai norėjo apklausti net buvusį Baltarusijos vidaus reikalų ministrą. Mat į Vokietiją pabėgusio aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūno Olego Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” tvirtinama, jog tuometinis Baltarusijos VRM ministras Vladimiras Naumovas buvo prisipažinęs “gavęs automatų, iš kurių prieš mėnesį buvo sušaudyti Medininkų pareigūnai”. Lietuvos Temidės tarnų ši detalė nesudomino. Advokatų prašymas kreiptis į Baltarusijos valdžią atmestas kaip nereikalingas.

Atmesti ir advokatų prašymai apklausti to meto aukščiausio rango Lietuvos pareigūnus – tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką prof. Vytautą Landsbergį ir tuometinį krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių. Pasiteisinta tuo, kad šie politikai apie Medininkų įvykius nieko svarbaus nežino, nes nėra duomenų, jog jie tą naktį būtų buvę Medininkuose ar netoli Medininkų.

Vienintelis išlikęs gyvas liudininkas Tomas Šernas yra tvirtinęs, jog užpuolikai turėjo būtent senojo pavyzdžio automatus su medinėmis buožėmis. O prokurorų ir teisėjų nutartyse rašoma, kad užpuolikai buvo ginkluoti automatais, turinčiais sulankstomas geležines buožes. Kodėl šis nesutapimas atsirado – nesigilinta.

Teismo proceso metu teisėja S.Bieliauskienė ne sykį tvirtino, jog advokatai turės galimybę liudininkų apklausas pratęsti teisminio proceso pabaigoje. Bet tokia galimybė baigiantis teisminiam procesui nebuvo suteikta. Nors advokatai savo pageidavimų neatsisakė. Vadinasi, buvo tiesiog apgauti? Nejaugi iš tų trijų šimtų pageidavimų neatsirado nė keliolikos išties svarbių? Tuose prašymuose buvo keliami, mano įsitikinimu, itin svarbūs klausimai. Pavyzdžiui, kodėl ant žuvusiųjų kūnų nesama artimojo šūvio žymių, jei jie sušaudyti vagonėlyje, ar tikrai vagonėlyje stovėję stalai ir kėdės po egzekucijos nebuvo perkeliami.

Advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė siekė, kad teismo proceso metu būtų apklausti ir mūsų pareigūnai, tą naktį budėję poste Medininkai – 2. Dar tiksliau kalbant, gynyba norėjo išsiaiškinti, ką netoli pagrindinio Medininkų posto pasaloje slėpęsi mūsų pareigūnai matė ir girdėjo lemtingąją naktį. Teisėjams ši idėja nepasirodė esanti gyvybiškai svarbi. Teisėjai nepageidavo apklausti ir Medininkų miestelio bei gretimų apylinkių gyventojų, gal jie bus ką nors svarbaus pastebėję ar matę. Teisėjai atmetė ir prašymą apklausti liudininką, kuris žudynių išvakarėse motociklu sekė į Medininkus važiavusius sovietinius kariškius. Tas liudininkas apie savo sekimą buvo informavęs to meto Aukščiausiosios Tarybos budėtojus, rinkusius informaciją apie svetimos kariuomenės judėjimą bet kuria kryptimi. Tas liudininkas yra tvirtinęs, jog vieną kariškį atpažino. Bet teisėjai nesusidomėjo ir šia liudytojo kategoriškai tvirtinama aplinkybe. Teismas atmetė advokatų prašymą surasti šį faktą patvirtinančius arba paneigiančius duomenis.

Daug svarbių advokatų klausimų teisėjai atmetė ir tuomet, kai buvo apklausiami omonininkai Gudaniecas ir Bormontovas. Tadeušas Gudaniecas buvo Vilniaus OMON štabo viršininko Vladimiro Razvodovo vairuotojas, o Igoris Bormontovas – Vilniaus OMON vado Boleslovo Makutynovičiaus vairuotojas. Advokatai įsitikinę, jog šių omonininkų apklausos Vilniaus Apygardos teisme atliktos paviršutiniškai.

Skandalingai surengta ir anoniminio liudytojo apklausa. Ji organizuota  pažeidžiant visus reikalavimus. Gynybai nebuvo suteikta galimybė kontroliuoti proceso bent jau audio, nekalbant jau apie audiovizualines, priemonių pagalba. Apsiribota paaiškinimu, kad tądien nebuvo galimybių į pagalbą pasitelkti techninių priemonių. Bet nepaaiškinta, kodėl nebuvo galima posėdžio atidėti tam kartui, kai atsiras techninės galimybės. Taigi advokatai nėra įsitikinę, jog tąsyk neapklausinėjo … tuščios vietos. Be to, ir šiuo atveju gynybai neleista ilgai varginti anoniminio liudytojo. Kelios dešimtys klausimų, kuriuos advokatai laiko itin svarbiais, buvo atmesti. Žinoma, atmesti deramai nepaaiškinus, kodėl. Čia ir vėl pasinaudota tradiciniu pareiškimu – “klausimai nesusiję su bylos esme” arba „keliantys grėsmę liudytojo tapatybės slaptumui“.

O Vladislavo Pužajaus parodymai, gauti Lietuvos ambasadoje Maskvoje, iš viso ilgai buvo slepiami nuo advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės. Slėpti todėl, kad jie palankūs jų ginamam Rygos OMON milicininkui K.Michailovui – Nikulinui?

Tačiau skandalingiausia tai, kad nei mūsų prokurorai, nei teisėjai nebandė aiškintis, kiek iš viso tą naktį Medininkuose užpuolikai paleido šūvių ir kodėl apžiūrų metu rastų kulkų bei gilzių skaičius nesutampa su šautinių žaizdų ir šūvių žymių skaičiumi. Advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė tvirtina, jog “visų bylos duomenų visuma ir kiekvienas jų individualiai suteikia pagrindą kategoriškam teiginiui, jog Lietuvos policijos ir muitinės pareigūnai, išskyrus nukentėjusįjį T.Šerną ir nužudytą rinktinės “Aras” pareigūną A.Juozaką bei galimai S. Orlavičių, nušauti buvo ne gulintys ant grindų vagonėlyje, bet kitose vietose, nei teigiama teismo nuosprendyje perrašytoje valdstybės kaltinimo versijoje”.

Advokatai yra pažymėję: “Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis teismo medicininių ekspertizių aktų duomenimis, Lietuvos pareigūnų kūnuose iš viso buvo nustatyta 18-a šautinių sužalojimų, padarytų 7,62 mm kulkomis. Dar 4-ios tokio paties kalibro kulkos buvo rastos vagonėlio grindyse. Šie skaičiai leidžia teigti, kad užpuolimo metu užpuolikai paleido ne mažiau kaip 22 šūvius. Tuo tarpu įvykio vietoje apžiūrų metu rasta tik 13-a tūtelių, o 7,62 kalibro kulkų, – tik 11-a vienetų. Taigi trūksta 9-ių tūtelių ir 11-os kulkų. Kur jos dingo? Ką byloja šie nepaneigiami faktai? Advokatai spėja, jog mažiausiai du mūsų pareigūnai priešinosi užpuolikams, nes į juos buvo paleista po keturias kulkas, kai tuo tarpu į kitus – tik po vieną ar dvi kulkas.

Šiame procese įsidrąsinta paprasčiausiai tieisogiai nutraukti kiekvieną, bent kiek neparankų ir keliantį grėsmę valstybinio kaltinimo versijai, advokatų klausimą. Kolegijos pirmininkė ne kartą pakeltu tonu reikalavo advokatų paaiškinimo, kokias aplinkybes ir kodėl būtent tas, o ne kitas jie siekia išsisaiškinti. Kaip tas ar kitas klausimas yra siusijęs su kaltinamojo gynyba? Kokią gynybos versija galėtų patvirtinti ar paneigti liudytojas, atsakydamas į advokatų klausimus? Pagaliau net gi ir kokiais bylos duomenimis remiasi advokatai, keldami vienokius ar kitokius klausimus. Galima teigti, kad šitokia taktika buvo naudojama sąmoningai, tikintis „išmušti iš vėžių“ advokatus. Tai savo ruožtu atveria klausimą o kodėl gi šitaip bijota advokatų klausimų, jei viskas iš tiesų įrodyta?

Advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė įsitikinę, jog Vilniaus Apygardos teismo teisėjai pažeidė K.Michailovo – Nikulino teisę į teisingą ir nešališką teismą, nes atsisakė visapusiškai ištirti daugybę nusikaltimo aplinkybių. Tačiau lietuviškieji įstatymai surėdyti būtent taip, kad teisėjams nebūtina atsižvelgti į jokias gynėjų pastabas, prašymus, nušalinimus. O advokatams į teisėjų reiškiamus priekaištus atsižvelgti – būtina.

Tačiau stebint procesą Medininkų byloje, susidarė vienareikšmis įspūdis, jog kai kuriems Lietuviškosios Temidės tarnams daug labiau rūpėjo bet kokia kaina nutildyti principingai savo pareigas atliekančius advokatus, nei išsiaiškinti tikrąsias Medininkų žudynių aplinkybes ir nustatyti tikruosius kaltininkus.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius.

2011.06.16


Prisijunkite prie diskusijos