Ką byloja apeliacinis prokurorų skundas Medininkų žudynių byloje (2)


Print

O dabar dar sykį prisiminkime svarbiausius apkaltinamojo nuosprendžio momentus.

2003 metų kovo 12-ąją Vilniaus OMON štabo viršininko Vladimiro Razvodovo asmeninis vairuotojas Tadeušas Gudaniecas davė parodymus, kad žudynių išvakarėse, tiksliau tariant – vėlai vakare, jis asmeniškai vežė tris kažkokius nežinomus asmenis į Medininkų postą. T.Gudaniecas – tai tas pats Vilniaus specialiosios paskirties milicijos būrio vairuotojas, kuris tuo pačiu tvirtino, jog niekad niekada į Medininkus nevežė K.Michailovo – Nikulino. Maža to, T.Gudaniecas pabrėžė, jog Konstantino niekad nėra regėjęs akyse.

Be to, T.Gudaniecas neprisimena, kieno būtent nurodymu žudynių išvakarėse jis į Medininkus vežė tris omonininkus. Jis tik spėjąs, kad vežė Rygos OMON atstovus, nes jam taip neva kažkas pasakė. Bet ar tikrai jo keleiviai buvo būtent rygiečiai, jis, be abejo, negalįs guldyti galvos. Tiesiog jam taip buvo paaiškinta. Jis pats juk netikrino į Medininkus vežamų omonininkų pažymėjimų, su jais net nekalbėjo.

Svarbu prisiminti, jog vienas vienintelis išlikęs gyvas Medininkų posto pareigūnas Tomas Šernas, duodamas parodymus pirmųjų apklausų metu, tvirtino atpažinęs Rygos OMON milicininką Igorį Gorbanį. Tačiau pats I.Gorbanis tvirtina, jog lemtingąją naktį saldžiai miegojo Vilniaus OMON bazėje Valakupių pušynuose. Kas dar su juo liko tą naktį miegoti Vilniaus OMON bazėje, jis nesutiko papasakoti. Jo argumentas buvo toks: informuoju apie tai, ką pats veikiau, ką veikė kiti – tegul kiti ir porina.

Beje, I.Gorbanis – tai tas pats skandalingasis Latvijos OMON pareigūnas, kurį Lietuvos teisėsauga buvo trumpam sučiupusi, Latvijos teisėsaugos padedama. Sulaikyti – sulaikė. Bet netrukus paleido. Nors galėjo ar net privalėjo bausti vien dėl turėto ir pateikto suklastoto oficialaus Lietuvos Respublikos dokumento- vairuotojo pažymėjimo. Iškalbinga dar viena detalė: prabėgus vos kelioms dienoms po įsiplieskusio skandalo dėl I.Gorbanio paleidimo, įsiplieskusioms aistroms nuraminti, Lietuvos prokuratūra pradeda tvirtinti, esą netikėtai radusi itin svarbų įslaptintą liudytoją Nr. 11, tvirtinantį, jog žudynių išvakarėse Vilniaus OMON būstinėje štabo viršininko Vladimiro Razvodovo kabinete neva buvo surengtas trumpas pasitarimas.

Pasitarimo metu neva trys Rygos ir Vilniaus omonininkai buvo pasiųsti sprogdinti specialaus įtaiso priešais sovietų kariuomenės dalinį Antakalnio pradžioje, kiti gi trys Rygos ir mažiausiai du Vilniaus omonininkai pajudėjo Medininkų posto link. Remiantis įslaptinto liudytojo Nr. 11 parodymais sudaromas įvaizdis, kokie omonininkai galėjo važiuoti į Medininkus. Bet juk prielaidos ir lieka prielaidomis. Anoniminis liudytojas Nr. 11 nepasakė, kas konkrečiai išvažiavo ar galėjo važiuoti į Medininkus žudyti Lietuvos pareigūnų. Nemini jis ir K.Michailovo (Nikulino) pavardės.

Tada prokurorų iniciatyva dar sykį apklausiamas Vilniaus OMON štabo viršininko V. Razvodovo asmeninis vairuotojas T.Gudaniecas. Apklausa surengiama 2003 metų kovo 12 dieną. Šį sykį T.Gudaniecas tvirtina, kad vežė ne tik tris, spėjamus, Rygos OMON atstovus, bet ir dar kažkokį Pavlą ar Pavelą iš Nemenčinės. Keista, bet šį sykį, po 12-os metų, T.Gudaniecas jau prisiminė, jog „omonininkai“, kuriuos jis vežė Baltarusijos sienos link, dėvėjo baltus kedus.

Detalė apie baltus kedus – svarbi. Išlikęs gyvas Medininkų posto pareigūnas T.Šernas yra užsiminęs ir nesykį kartojęs, jog užpuolikai dėvėjo baltos spalvos kojines ir suvarstomus sportinius batelius. Be to, 2007-ųjų gegužės 29-ąją, po 15-os metų, T.Gudaniecas jau net prisimena frazę, kurią ištarė vienas iš atgal į bazę vežamų „omonininkų“. Toji frazė – tai priekaištai, kam gi reikėjo šaudyti iš pistoleto. Tiesa, T.Gudaniecas negali konkreičiai įvardinti nei to, kuris priekaištavo, nei to, kuriam priekaištauta.

Tada K.Michailovo – Nikulino advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė, dalyvaujant antstoliui, atlieka faktinių aplinkybių konstatavimo tyrimą. Tiksliau tariant, atlieka eksperimentą, kurio metu paaiškėjo, kokią valandą Lietuvoje konkrečiai nušvinta liepos 31-osios rytą. Šis advokatų atliktas eksperimentas labai svarbus. Kadangi byloja, jog T.Gudaniecas į Medininkų postą nuvežtus „omonininkus“ pargabeno atgal į Vilniaus bazę būtent dar iki pradėjus švisti. O tai reiškia, kad T.Gudanieco vežti vyrai niekaip negalėjo dalyvauti Medininkų žudynėse. Mat žudynės prasidėjo, remiantis T.Šerno per 20 metų nuosekliai kategoriško tvirtinimo žodžiais, ketvirtą valandą ryto, vos tik pradėjus švisti. Tad jei T.Gudaniecas iš Medininkų vyrus parvežė atgal į bazę T.Šernui baigus budėjimą, vadinasi, šūvius Medininkuose paleido kažkas kitas.

Advokatų atlikto eksperimento duomenys akivaizdžiai ir neabejotinai paneigia T.Šerno parodymams prieštaraujančius prokurorų tvirtinimus, esą postas buvo užpultas tarp 5 ir 5.45 valandos ryto. Jei T.Gudaniecas sako tiesą, jog į bazę jie sugrįžo vos tik pradėjus brėkšti (tuo tarpu, pačiuose pirmuosiuose parodymuose užfiksuoti T.Gudanieco žodžiai, jog iš Medininkų jie sugrįžo dar anksčiau), tai reiškia, jog prokuratūros nurodytas galimas posto užpuolimo laikas akivaizdžiai nesutampa su vienintelio žudynes išgyvenusio muitininko Tomo Šerno liudyjimu bei nesuteikia nei menkiausio pagrindo net prielaidai, o juolab bent kiek pagrįstam įsitikinimui, kad Medininkų pareigūnus iššaudė būtent T.Gudanieco atvežti vyrai. Laiko skirtumo atkarpa – įspūdinga. Mažų mažiausiai dvi valandos. O gal net ir daugiau…

Toliau – dar įdomiau. Vos tik K.Michailovo – Nikulino advokatai išsiaiškino, kada Lietuvoje švito 1991 liepos 31-ąją ir, įvertinę tragediją išgyvenusio T.Šerno parodymus, gautus duomenis palygino su prokurorų versija, kada, tikėtina, buvo užpultas postas, kaip Pilypas iš kanapių, po 17-os metų atsiranda įslaptintas liudytojas Nr. 12. Tas įslaptintas liudytojas prabyla, esą neva girdėjęs kažkieno, nežinia kieno pasakojimą, jog neva Rygos OMON pareigūnas Ryžovas neva priekaištavo K.Michailovui – Nikulinui, kam šis Medininkuose į darbą neva paleido pistoletą. Įslaptintas liudytojas Nr. 12 taip ir nesugebėjo prisiminti bei konkrečiai nurodyti, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam tai papasakojo.

Analizuojant apkaltinamąjį nuosprendį į akis krenta dar viena keista aplinkybė. 2011-aisiais metais buvo apklausti du, anksčiau už didelį rezonansą visuomenėje sukėlusį nusikaltimą teisti, buvę Lietuvos policijos operatyvinių tarnybų darbuotojai – Vidas Pukenis ir Gediminas Adiklis. 1992 vasario 14 jie abu surašė tarnybinę pažymą apie Rygos OMON “Delta” grupių personalinę sudėtį. Toji pažyma parengta, remiantis jų pačių žodžiais, po slapto susitikimo Rygoje su Latvijos OMON pareigūnu Aleksandru Kuzminu. Tačiau slaptoji operatyvinių darbuotojų pažyma Lietuvos prokurorų stalčiuje ne tik išgulėjo beveik 20 metų. Neužilgo po jos pateikimo prokurorams, ikiteisminis tyrimas Medininkų žudynių byloje buvo sustabdytas, nes devyneriomis dienomis anksčiu- vasario 5, tas pats A.Kuzminas Lietuvos prokuratūros vyriausiojo ypač svarbių bylų tardytojo A. Astaškos apklaustas liudytoju kategoriškai tvirtino priešingai, nei rašoma šioje pažymoje.

Neabejotina, jog būtent dėl šios priežąsties ir dėl to, jog ši pažyma neatitiko tokiems dokumentams keliamų, o taip pat ir baudžiamojo proceso reikalavimų, šių asmenų parodymai, kaip ir pati jų pažyma buvo visiškai beverčiai, todėl nereikalingi. Nepaisant to, apkaltinamąjį nuosprendį paskelbęs teismas remiasi šia pažyma, tarsi įrodymu, nors Lietuvos baudžiamojo proceso kodeksas neleidžia to daryti. Tai savo ruožtu negali nekelti klausimo: nuo kada ir kokiu pagrindu teisingumas Lietuvoje vykdomas „operatyvinių“ pažymų pagrindu?

Apie šią pažyma prisiminta jau tik Medininkų žudynių bylą baigiant nagrinėti teisme. Būtina pabrėžti, jog prokuratūra mūsų buvusių operatyvinių darbuotojų iki teismo net neapklausė, kaip net neapklausė ir to Latvijos OMON pareigūno, suteikusio neva vertingos informacijos apie “Delta” grupes. Mūsų prokuratūra, nepaisydama baudžiamojo proceso reikalavimų ir savaip juos interpretuodama, V. Pukenį ir D. Adiklį teikėsi apklausti jau baigiantis teismui. Taigi prabėgus daugiau nei 19-ai metų pradėjo aiškintis, kokia iš tiesų buvo Rygos OMON “Delta” grupių sudėtis, paskirtis ir uždaviniai 1991-aisiais. Nors K.Michailovas – Nikulinas, beje, niekad nėra slėpęs, jog tarnaudamas Rygos OMON struktūrose priklausė būtent vienai iš “Delta” grupių.

Tad ar buvo galima turint tik tokius įrodymus tvirtinti, esą K.Michailovas neabejotinai buvo vienas iš Medininkų posto užpuolikų? Juolab kad T.Gudaniecas prisiminė, esą jo vežti „omonininkai“ dėvėjo baltos spalvos sportinius batelius- kedus tik 2007-ųjų gegužės mėnesį, o T. Šernas kalbėjo apie baltas kojines. Tiksliau tariant – nuo įvykio praėjus beveik 16-ai metų. Pačių pirmųjų apklausų metu neprisiminė nei baltųjų kedų, nei priekaištų dėl šaudymo pistoletu, nei savo bendrakeleivio iš Vilniaus OMON. Prisiminė gerokai vėliau. Nors, logiškai svarstant, bėgant laikui atmintis turėtų silpnėti, o ne stiprėti.

Beje, teismo proceso metu paaiškėjo ir kita nemenkiau šokiruojanti aplinkybė, jog T.Gudaneco duoti parodymai prieštarauja dar 1991 liepos 31-ąją nusikaltimo vietoje nustatytiems faktams, o apklausiamas įvykio vietoje jis nieko negali tiksliai atsakyti ir paaiškinti į prokurorų klausimus. Teismui pateiktos vaizdajuostės su šio liudytojo apklausos nusikaltimo vietoje įrašo turinys net ir teisėjus vertė gūščioti pečiais ir kraipyti galvas. Tad ar nekyla loginis klausimas po kieno parodymais ir kodėl pasirašė T.Gudanecas?

Bet labiausiai šokiruoja aplinkybė, kad prokurorai S.Verseckas su R.Stankevičiumi tiesiogiai prisipažįsta vis dar atliekantys ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Kaltinamasis K.Michailovas – Nikulinas pirmosios instancijos teismo jau nuteistas. Bausmė – reali ir griežta. Pati griežsčiausia, kokia tik gali būti Lietuvoje. O prokurorai vis dar kažką tiria? Vadinasi, Medininkų žudynių byloje vis dar esama nenustatytų aplinkybių ir faktų? Bet kaip tada galima pasmerkti kalėjimui iki gyvos galvos žmogų, jeigu byloje dar esama baltųjų dėmių? O jei viską ištyrėte, viską nustatėte, tai kam tada, ponai prokurorai, reikalingas tolimesnis ikiteisminis tyrimas?

Jis greičiausiai reikalingas tiems, kurie norėtų savo dviejų dešimčių metų veiksmus ir jų rezultatus pridengti geležiniu argumentu – ikiteisminio tyrimo paslaptimi. Juk visa ikiteisminio tyrimo medžiaga šiuo metu pilna apimtimi nerodoma net teismui. Dėl šios priežąsties vargu ar įmanoma atmesti versiją ikiteisminis tyrimas tebetęsiamas vien tam, kad prokurorai proceso eigoje galėtų koreguoti savo veiksmus atsižvelgdami į teismo procese paaiškėjusias aplinkybes, siekiant neutralizuoti galvos skausmą keliančius K.Michailovo – Nikulino gynybos argumentus.

Turint omenyje, jog lietuviškoji Temidė prieš buvusį Rygos OMON milicininką K.Michailovą neturi nė vieno konkretaus įkalčio, toks prokurorų siekis būtų suprantamas. Tačiau egzistuoja ir dar viena versija. Medininkų žudynių bylos nagrinėjimu vis labiau domimasi tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek ir už jų ribų. Paprastai, pasibaigus visiems tyrimams ir teismams, bylos medžiaga tampa vieša. O tapusi vieša gali būti ir neabejotinai bus atidžiai narstoma įvairių sričių teisės, kriminalistikos bei istorijos specialistų, mokslininkų, politikų, žurnalistų, bei plačiosios visuomenės.

Štai tada gali paaiškėti, Lietuvos prokuratūros darbas ir jo apimtys, dvidešimt metų tiriant Medininkų posto užpuolimo aplinkybes, bei pasiektiems rezultatams išeikvotų biudžetinių lėšų mąstas. Tad kas galėtų atmesti versiją, jog būtent dėl šios priežąsties mūsų prokuratūra žūtbūtinai siekia išvengti galimų patikrinimų ir jų galimų pasėkmių?. Tuo tarpu, remiantis ikiteisminio tyrimo paslaptimi, atsiranda galimybė šioje byloje sukauptą medžiagą dar ilgai slėpti nuo visuomenės akių. Blogiausiu atveju – ja manipuliuoti, aiškinant tai ikiteisminio tyrimo paslapties saugojimu. Tai bene patikimiausias būdas išvengti dar vieno, eilinio skandalo.

Tačiau ikiteisminio tyrimo neįmanoma vilkinti kiek tik geidžia prokurorų širdis. Kiekvienas reiškinys turi pradžią ir pabaigą. Remiantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, ikiteisminis tyrimas nepradedamas, o pradėtas – nutraukiamas, jei suėjo senaties terminai. Įsigaliojus senaties terminams, byla taip pat tampa vieša.

Štai tada gali kilti klausimų bei išaiškėti tikrosios priežąstys, kodėl mūsų prokuratūra užsispyrusiai protegavo vienintelę vadinamąją Rygos OMON versiją. Kodėl buvo atmestos visos kitos, ne tik nemažiau realiai įmanomos, bet ir net pakankamai pagrįstos – KGB, Vilniaus OMON, Sovietų kariuomenės desantininkų, jūrų pėstininkų, motorizuotų šaulių, žalgybos, Vidaus kariuomenės specnazo ar kitokių SSRS žinybų specialiosios paskirties dalinių, sovietinių draugovininkų ir pagaliau kriminalinio pasaulio grupuočių atstovų – versijos bei kokiais dokumentais grindžiamas visų šių versijų nepagrįstumas Medininkų žudynių byloje? Deja, tokie dokumentai šioje byloje teismui nebuvo pateikti, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas primygtinai to reikalauja.

O šia byla, regis, išties bandoma manipuliuoti. Prisimenate, kaip prokurorai išsigando, kai K.Michailovo advokatai, proceso pradžioje paprašė teismo išsiaiškinti, ar nuo 2003 metų į Lietuvos teritoriją nebuvo įvažiavę buvę Vilniaus OMON vadovai Vladimiras Razvodovas ir Boleslovas Makutinovičius? Prokurorai tąsyk nedelsdami emocingai viešai apkaltino gynybą, esą ši siekia atskleisti įslaptintų liudytojų Nr. 11 ir Nr. 12 tapatybes. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog teismas, remdamasis prokurorų prašymu, neleido advokatams deramai apklausti įslaptinto liudytojo Nr. 12, o 11-ąjį įslaptintą liudytoją net buvo atsisakyta apklausti.

Teismas atmetė dešimtis klausimų, kurių pagalba advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė siekė išsiaiškinti, ar anoniminis liudytojas sako tiesą, ar tik tai, kas jam buvo pasufleruota. Įslaptinto liudytojo apklausos metu, nepaisant advokatų prašymų teisėjos Sigitos Bieliauskienės vadovaujama teismo kolegija net atsisakė bet kokios šio liudytojo apklausos kontrolės užtikrinimo, nors šiuo klausimu ne kartą buvo kategoriškai įpareigojančiai pasisakyta net ir Europos Žmogaus teisių teismo sprendimuose.

Didžiausią staigmeną padarė ir dar didesnį susidomėjimą sukelė pakankamai pagrįsta mintis, jog prokuratūros apeliaciniame skunde iš esmės, be užuolankų pripažįstama, jog buvęs Rygos OMON eilinis milicininkas K. Michailovas galimai nuteistas be pagrindo !

Taigi bus nepaprastai įdomu patirti, kaip Medininkų žudynių byla bus narpliojama apeliacinėje teismo instancijoje.

Pirmąją straipsnio dalį rasite šiuo adresu: http://www.slaptai.lt/politines-intrigos/5145-ka-byloja-apeliacinis-prokuroru-skundas-medininku-zudyniu-byloje-1.html.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.

2012.01.16


Prisijunkite prie diskusijos