Kaltinamasis aktas dėl Medininkų žudynių primena prastą rašinį


Print

Kiekvienas žurnalistas žino, jog rašant kritinio pobūdžio straipsnį be įrodymų išsiversti neįmanoma. Jeigu tekste tvirtinama, kad Petraitis ar Jonaitis nusižengė įstatymui, čia pat, greta, privalu pateikti duomenis, kuriais remiantis teigiama, esą publikacijos herojus ar herojai yra nusikaltėliai.

Jei neturi liudininkų parodymų, jei nėra filmuotos medžiagos, jei nėra ekspertų išvadų, jei nėra jokių daiktinių įrodymų, pavyzdžiui, pirštų atspaudų, – žmogaus viešai kaltinti padarius nusikaltimą negalima. Blogiausiu atveju būsi paduotas į teismą už šmeižimą, įžeidimą ar garbės bei orumo pažeminimą. Geriausiu atveju – paviršutiniškos, konkrečiais įrodymais neparemtos rašliavos nepraleis redaktorius, ir tądien liksi be uždarbio – honoraro.

Labai panašiomis taisyklėmis privalo vadovautis ir prokurorai, rašantys kaltinamuosius aktus. Tik prokurorų atsakomybė tokiais atvejais – kur kas didesnė nei žurnalisto, nes sprendžiami ne tik Žmogaus, bet ir istorinės Tiesos klausimai. Prokuratūros darbuotojai privalo būti tūkstantį kartų atidesni ir skrupulingesni už žurnalistus, korespondentus ar politikos apžvalgininkus. Atidesni privalo būti jau vien dėl to, kad egzistuoja griežtas, dviprasmybių nepripažįstantis Baudžiamojo proceso kodeksas. Šiame kodekse labai aiškiai pasakyta, kad kaltinamojo akto puslapiuose prokuroras privalo nurodyti ne tik nusikaltimus, kuriais kaltinamas asmuo, bet ir smulkiai išvardyti konkrečius įrodymus, kuriais remiantis žmogui inkriminuojama nusikalstama veika. Taigi kaltinamasis aktas privalo atitikti įstatymo keliamiems reikalavimams. Bet ar visuomet atitinka? Atitikimo lietuvių kalbos ir raštvedybos taisyklių reikalavimams čia nebeužtenka.

Atsiverskite Lietuvos Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Rolando Stankevičiaus kaltinamąjį aktą, kuriame teigiama, esą Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas dalyvavo žudant Medininkų posto pareigūnus. Kiekvienas žurnalistas, atidžiai perskaitęs tą oficialų 140-ies puslapių prokuroro R.Stankevičiaus pasirašytą dokumentą, susiėmęs už galvos sušuks iš nuostabos: o kur bent vienas įrodymas, pone prokurore? Juk BPK labai konkrečiai, aiškiai ir nedviprasmiškai teigia: kaltinamąjame akte privalo būti nurodyta ne tik tai, kuo žmogus kaltinamas, bet privalo būti išdėstyti ir kaltinimą pagrindžiantys įrodymai. Dar tiksliau tariant, kaltinamąjame akte privalo būti kiekvieną kaltinimo punktą pagrindžiantys įrodymai. Kiekvieną. Žodžiu, čia jau nėra  vietos nei spėlionėms, nei prielaidoms, nei versijoms. Be abejo, žurnalistas savo rašinyje gali vardinti netikėčiausias versijas. Prokuroras – ne.

Tačiau prokuroro R.Stankevičiaus kaltinamasis aktas dėl Medininkų žudynių primena būtent itin blogo žurnalisto rašinį, kuriame vietoj konkrečių faktų sudėtos … vien dviprasmybės ir gandai. Štai vienoje kaltinamojo akto vietoje prokuroras R.Stankevičius tvirtina, jog Konstantinas Michailovas – Nikulinas dirbo Rygos OMON būrio milicininku. Taip, įtariamasis tikrai tarnavo šioje struktūroje. Bet jau kitoje išvados vietoje prokuroras teigia, esą K.Michailovas, žudydamas Medininkų posto pareigūnus, veikė “to paties būrio vado Česlavo Mlyniko suburtoje organizuotoje grupėje”. Tad perskaičius šią pastraipą jau tampa nebeaišku, kas dalyvavo kruvinamame Medininkų nusikaltime: Rygos OMON ar kažkokia “suburta organizuota grupė”. Jei oficialiame dokumente kalbama apie “suburtą organizuotą grupę”, prokuroras, žinoma, privalėjo pateikti faktų, kurie įrodytų, jog tokia grupė buvo tikrai suburta, jog į ją tikrai įėjo K.Michailovas – Nikulinas, kad vienintelis grupės tikslas buvo Medininkų posto pareigūnų skerdynės. Tačiau įrodymų apie “suburtą organizuotą grupę” kaltinamąjame akte nėra nė vieno.

Skaitykite kaltinamąjį aktą skersai išilgai. Jame nerasite nė menkiausios užuominos, kuri patvirtintų, kada ir kodėl Č.Mlynikas sukūrė nusikalstamą grupę, kad joje kaltinamasis K.Michailovas turėjo konkrečias pareigas ir t.t. Pagaliau, jei iš tiesų Medininkų žudynes įvykdė kažkieno atsitiktinai suburta grupė, lieka nebeaišku, kodėl tada kaltinimas siejamas su visu Rygos OMONu? Juk konkrečiam prokurorui įkliuvus su kyšiu, niekam net mintis nekyla apkaltinti visą Lietuvos prokuratūrą kyšininkavimu?! Tad akivaizdu, jog šis prokuroro oficialiai pateiktas teiginys apie nusikalstamą grupę neatitinka BPK keliamų reikalavimų.

Prokuroro R.Stankevičiaus pasirašytame kaltinamąjame akte taip teigiama, kad K.Michailovas – Nikulinas “kartu su būrio milicininkais Aleksandru Laktionovu ir Aleksandru Ryžovu tyčia nužudė Medininkų pareigūnus”. Na, nesu aiškiaregys. Gal ir nužudė. Tą naktį Medininkuose manęs nebuvo. Tačiau juk kaltinamojo akto puslapiuose nėra nė menkiausių įrodymų, kad K.Michailovas vienas ar su kitais dviem bendrininkais būtų ką nors nusikalstamo veikęs prieš Lietuvą. Nė vieno. Liudininkų, kurie patvirtintų šį teiginį, – nėra. Medininkuose nerasta K.Michailovo pirštų atspaudų. Nerasta ir ginklų, iš kurių buvo nužudyti Medininkų pareigūnai. Ginklai, kuriais buvo nužudyti Medininkų pareigūnai, neaptikti K.Michailovo namuose ar jam priklausančiose kitokio pobūdžio patalpose ar bent jau Rygos OMON bazėje. Vienintelis gyvas išlikęs pareigūnas Tomas Šernas neatpažįsta K.Michailovo… Tad kodėl kaltinamąjame akte vis dėlto teigiama, jog “tyčia nužudė”?

Prokuroro R.Stankevičiaus kaltinamąjame akte sakoma, kad K.Michailovas “nužudė daugiau kaip du žmones”. Tačiau šio teiginio nelydi jokie įrodymai: nėra liudininkų, kurie būtų matę, kaip žudomi mažiausiai du asmenys, nėra liudininkų, kurie būtų matę, kaip K.Michailovas važiuoja į Medininkus, nėra liudininkų, kurie būtų girdėję, kaip K.Michailovas ruošėsi vykti į Medininkus. Nėra ir liudininkų, kurie patvirtintų, jog K.Michailovas planavo žudyti. Dar sykį privalu pabrėžti: Medininkuose Lietuvos teisėsauga neaptiko nė vieno K.Michailovo piršto atspaudo, neaptiko ir jo batų atspaudų, nerado ginklų, kuriais buvo nužudyti bent jau tie du konkrečiai neįvardinti nelaimėliai. Vadinasi, remiantis BPK reikalavimais ir Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiais, prokuroras R.Stankevičius negalėjo pateikti tokios išvados.

Kaltinamojo akto pirmuosiuose puslapiuose esama sakinio, esą Č.Mlynik 1991-ųjų liepos 30-ąją apie 21 – 23 valandą vakaro Vilniaus OMON bazėje (Valakupių 5) „parinko labai sunkaus nusikaltimo padarymui vykdytojus: A.Ryžovą, A.Laktionovą ir K.Michailovą“. Gal ir parinko. Tačiau leiskite paklausti, o kur įrodymai, kad jie visi trys tądien Vilniaus OMON bazėje planavo nužudyti Medininkų pareigūnus? Vadovaujantis sveiku protu, tokį prokuroro teiginį privalėtų lydėti liudininkų parodymai ar vaizdo, garso įrašai. Tokiu atveju labai praverstų bent vieno iš jų prisipažinimas. Bet nė vienas iš jų neprisipažįsta dalyvavęs planuojant Medininkų skerdynes ir niekas to nepaneigė. Taigi ir šį sykį kaltinamojo akto puslapiuose – vien prokurorų prielaidomis sąlygojami kaltinimai, neparemti jokiais konkrečiais įrodymais.

Atsiverskite dar vieną kaltinamojo akto puslapį. Omenyje turiu būtent tą vietą, kurioje tvirtinama, girdi, Č.Mlynikas įsakė nužudyti, o K.Michailovas – sutiko nužudyti. Kokie duomenys patvirtina, kad Č.Mlynikas įsakė nušauti, o K.Michailovas – sutiko šaudyti? Nei K.Michailovas, nei A.Ryžovas, nei A.Laktionovas nepatvirtina šio teiginio. O pašalinių liudininkų, kurie įrodinėtų omonininkams nepalankia kryptimi, prokurorai neturi. Kaip ir neturi jokių kitų įrodymų, jog toks įsakymas iš viso egzistavo. Vaizdžiai tariant, šį teiginį galima apversti aukštyn kojomis ir retoriškai paklausti: gal toks įsakymas egzistuoja tik mūsų prokurorų vaizduotėje?

Prokuroro R.Stankevičiaus kaltinamąjame akte esama tvirtinimo, girdi, “K.Michailovas, sutikdamas vykdyti šį įsakymą „susitarė su Č. Mlynik, A.Ryžov ir A.Laktionov, kad jis kartu su A.Laktionov ir A.Ryžov nužudys”. Kokie duomenys patvirtina, kad K.Michailovas sutiko vykdyti tokį kraupų įsakymą, kas leidžia neabejoti, kad K.Michailovas tikrai pasakė, jog nužudys? Jokie. Todėl čia galima spėlioti: arba iš tiesų pasakė, arba visa tai – tik laki detektyvinių romanų rašytojo fantazija.

Atsiverskime dar vieną kaltinamojo akto puslapį, kuriame sakoma, esą “vykdydamas šį susitarimą K.Michailovas turėjo tikslą kartu su A.Ryžovu ir A.Laktionovu nužudyti Medininkų posto pareigūnus”. Vadovaujantis BPK nuostatomis, įvardindamas K.Michailovo “tikslą nužudyti” prokuroras R.Stankevičius privalėjo pateikti duomenis, kuriais remiantis jis taip tvirtina. Deja, įrodymų, jog K.Michailovas iš tikrųjų turėjo tikslą nužudyti, – nepateikta.

Ypač keistai skamba sakinys, esą K.Michailovas automobiliu UAZ nuvyko prie Medininkų muitinės posto. Kuo remiantis sakoma, kad jis nuvyko, kuo remiantis sakoma, kad nuvyko būtent tuo automobiliu? Ar kas nors matė Rygos OMON milicininką K.Michailovą 1991-ųjų liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje Medininkuose? Galų gale kur tas automobilis, kuriuo neva į Medininkus važiavo K.Michailovas? Teisme liudijęs policijos akylai saugomas Vilniaus OMON štabo viršininko V. Razvodov vairuotojas Tadeušas Gudanecas neneigia, kad nusikaltimo išvakarėse į Medininkus jis vežė kažkokius vyryus. Tačiau jų tarpe K.Michailovo – Nikulino tikrai nebuvo. Beje, šis itin svarbus prokurorų liudytojas niekada nesakė vežęs ar bent matęs Konstantiną Michailovą.

Kaltinamąjame akte tvirtinama, jog A.Laktionovas, A.Ryžovas ir K.Michailovas užpuolė Medininkų posto pareigūnus. Ir šis teiginys neparemtas jokiais įrodymais. Įrodymais neparemtas ir tvirtinimas, esą “siekdamas įbauginti ir išvengti galimai ginkluoto pasipriešinimo K.Michailovas grasino Kazlauskui ir Janoniui tyrimo metu nenustatytu ir nesurastu 9 mm kalibro Makarovo pistoletu PM”. Kokie duomenys leidžia manyti, kad K.Michailovas tikrai grasino ir kad K.Michailovas grasino būtent pistoletu ir būtent Makarovo pistoletu PM? Jis gi nesurastas ir nenustatytas. Specialioji to meto literatūra mini daug įvairių tokiais šoviniais šaudžiusių ginklų sistemų ir modifikacijų.

Daug painiavos ir dėl sakinio, esą “K.Michailovas susitarė su A.Ryžovu ir A.Laktionovo nužudyti”. Tokiais atvejais negalimi jokie susitarimai. Prokuroras čia greičiausiai omenyje turėjo įsakymą nužudyti. Mat tarp susitarimo ir įsakymo – milžiniškas skirtumas. K.Michailovas tuo metu dirbo oficialioje sukarintoje struktūroje, kurioje, apart įsakymų, negali būti kitokio pobūdžio susitarimų. Tad jei Č.Mlynikas įsakė, tai jie – ne susitarė, bet vykdė įsakymą. Susitarimo vykdyti jie negalėjo. Jie galėjo vykdyti tik įsakymą. Nejaugi prokuroras R.Stankevičius nesuvokia, koks didelis skirtumas tarp žodžio “susitarimas” ir žodžio “įsakymas”? Pagaliau ar tokia formuluotė neatskleidžia, jog patys prokurorai iki šiol nežino, kokiu būdu ir kaip konkrečiai vyko Medininkų žudynių planavimas ir kas tą darė?

Kaltinamojo akto puslapiuose rasite ir daugiau kvapą gniaužiančių pareiškimų: “ne mažiau tris kartus šovė į automobilį, kuriame sėdėjo Janonis”, “nuginklavo”, “neteisėtai sulaikė”, “šovė ne mažiau 13-os šūvių į nukentėjusiuosius”. Tačiau atidžiai vartant oficialųjų aktą taip ir neaišku, kas iš omonininkų Medininkuose šaudė pirmasis, kas šaudė antrasis, kiek kuris paleido šūvių, kas kur stovėjo… Pagaliau nėra duomenų, kas ir ką konkrečiai nušovė, kiek kartų šovė ir kiek pataikė, nekalbant jau apie konkrečius šūvių rezultatus. Abstrakčios frazės čia – negalimos. Pavyzdžiui, teigiama, jog buvo paleista mažiausiai 13-a šūvių, kad mūsų muitininkai, “Aro” pareigūnai ir policininkai sušaudyti būtent vagonėlyje. Bet namelio grindyse rastos tik keturios skylės. Kur dar devynių šūvių žymės? Kai kurie lavonai, sprendžiant iš padarytų žaizdų, buvo nušauti ne vagonėlyje, o tik atitemti ten ir suguldyti.

Neaiškumų kilo ir dėl daiktų bei lavonų išsidėstymo vagonėlyje. Pirmasis išvydęs tą kraupų vaizdą liudininkas jau miręs. Tačiau būtent jis yra nubraižęs schemą, vaizduojančią, kur gulėjo lavonai ir kur stovėjo stalai. Prokuroras R.Stankevičius kažkodėl tvirtina, jog pirmojo liudytojo schema nėra tiksli, nes jis, matot, buvo labai susijaudinęs. O K.Michailovo advokatas Arūnas Marcinkevičius įsitikinęs, jog pati tiksliausia schema – tai ta, kurią nupaišė būtent pirmasis liudininkas. Sprendžiant iš pirmojo liudytojo brėžinių, stalai ir lavonai vėliau buvo kažkodėl stumdomi.

Tačiau pats skandalingiausias atvejis – dėl atsisakymo apklausti šimtą liudininkų. Kaltinamąjame akte, kuris Sigitos Bieliauskienės vadovaujamai Teismo kolegijai buvo pateiktas prieš keletą metų, sakoma, jog būtina apklausti iš viso 226 liudininkus. Su šia nuostata Teismo kolegija tąsyk sutiko. Dabar gi Teismo kolegija pati laužo savo ankstesnįjį nutarimą. Šiandien apklausti tik 122 liudininkai. Bet teisėja S.Bieliauskienė, neatšaukdama senesniojo nutarimo, vogčiomis pareiškia, esą liudytojų apklausa jau baigta. Taigi akivaizdu, kad prapuola ne vienas ir ne du liudininkai. Prapuola visas šimtas liudininkų, kurių parodymais remiantis buvo sukurtas prokuroro R.Stankevičiaus kaltinamasis aktas. Nejaugi šimtas liudininkų – tai dėmesio neverta smulkmena?

Svarbu ir tai, kad K.Michailovo advokatai dar pirmojo teismo posėdyje pareiškė, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK keliamų reikalavimų, nes akte nėra jokių svarbių įrodymų. Nebent svarbiu įrodymu laikytume aplinkybę, kad K.Michailovas kadaise tarnavo Rygos OMON struktūrose. Bet teisėja S.Bieliauskienė tąsyk tvirtino, kad kaltinamasis aktas vis tik atitinka BPK nuostatas. Nenoriu skaitytojams primygtinai piršti savo nuomonės, bet šiomis dienomis atidžiai perskaičiau prokuroro R.Stankevičiaus kaltinamąjį aktą ir jame neradau įrodymų, patvirtinančių arba bent leidžiančių įtarti, kad Medininkų poste tą naktį šaudė K.Michailovas. Teismo posėdžiuose taip pat neišgirdau nei vieno iš 122 teismo apklaustų liudininkų, kurie būtų kalbėję apie K. Michailovo dalyvavimą žudynėse ar bent jau apie jo buvimą Medininkų poste tą naktį. Žurnalistų žargonu tariant, tas prokuroro aktas labiau primena net ne prastą, paviršutinišką straipsnį, o detektyvinį romaną, kuriam pagal žanro savybes konkretūs įrodymai – visai nebūtini.

Visa tai kelia klausimus: ką gi visus šiuos metus nagrinėja teismas ir kodėl užsispyrusiai suimtu tebelaikomas Konstantinas Michailovas?

Gintaro Visocko nuotraukoje: prokuroras Rolandas Stankevičius, kurio surašytas kaltinamasis aktas dėl Medininkų žudynių – be būtiniausių įrodymų.

2011.01.17


Prisijunkite prie diskusijos