Kaunas – tikroji ar laikinoji Lietuvos sostinė? Visų valstybių piliečiai sostinę laiko savo miestu ir ten kaupia ne tik valdžios rūmus, bet ir visą savo dvasios spindesį. Sostinės veidas atspindi tautos mąstyseną. Kur užsienio turistas Lietuvoje turės ieškoti šio krašto charakteristikos ir tautai būdingų simbolių, jei ne sostinėje?
Deja, Lietuva į šitą sistemą negula, nors ir kiek bebūtų kalbama apie krašto europėjimą. Kai mūsų piliečiai ieško sau Europos ir emigruoja, jie nesuvokia, kad su savimi vežiojasi savo skursną po visą Europą. Kas ją turi savyje, neprivalo jos kur kitur ieškoti.
Pasiklausius Viniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalbų viešmenyse (televizijoje ar radijuje) susidaro vaizdas, kad jo mąstysena nepraaugusi seniūno pareigybių, nes jam Vilnius – tai geriausiu atveju vienas iš Lietuvos miestų ir nieko daugiau.
Labai nenoriai kalbu apie žmonių trūkumus viešai (kun. B.Lyris moko: „Kai kito silpnumas ir klaidos Tavęs nepiktina – Tu pasieki brandą“). Bet kai žmogus užima viešąjį postą, kitaip, matyt, ir negalima.
Vilniaus meras š.m. lapkričio 29 d. pakviestas į LTV ir žurnalisto Edmundo Jakilaičio užlauštas kalbėjo gan akiplėšiškai, net nesuvokdamas, ko jo iš tikrųjų laidos vedėjas klausinėja. Išmokęs savo maldelę ją ir pyškino.
Viena mano mokytoja kartodavo: „Pasakyk, koks tavo vardas, ir aš žinosiu, kas tavo tėvai“. Kas čia bendro su filosofija – paklaus ne vienas. Vardus rinkdami tėvai atskleidžia savo intelekto lygį. Jeigu suprastų, ką lotyniškai reiškia „claudus“ ir „claudius“ (šlubas, šlubis), neskubėtų savo vaikams rinkti Klaudijaus vardo.
Žavimės ir Remigijais (irkluotojais), Gitanomis, Konsuelomis ir pan. Ne, ne. Nesu nei rasistas, nei bala žino kas. Tik suprantu, kad šeimos intelektinė atmosfera labai dideliu sluogu gula vaiko sąmonę. Ir kol žmogus gyvena privatų gyvenimą, jokios reikšmės tas neturi. Bet kai eina į viešumą, ne visai tas pats, kas kaip mąsto.
Tarpukarį Lietuva gedėjo, netekusi savo senosios sostinės Vilniaus. Ją atgavusi nemoka tuo džiaugtis ir didžiuotis, nemoka išnaudoti jos poveikio visos tautos dvasiniam gyvenimui. Turėjome laikinąją sostinę Kauną, ir toji tradicija gula mūsų sąmonę, kad dar ir šiandien ne vieno valdininko sielą gniuždo.
Vyčio likimas geriausias to pavyzdys. Vytis, Lietuvos simbolis, kūrybinės dvasios polėkis, iškeliamas į laikinąją sostinę Kauną. Žinoma, dar gerai, kad ne į Sangrūdą. Drįstame pasakyti, kad Lietuvos partizanai aukojo gyvybę už Lietuvą ir kryžių, nes buvo tikintys, bet jiems ir Vytis spindėjo akyse, nes su kuo dar galėjo sieti Lietuvą, dėl kurios laisvės aukojosi.
Lietuvos sostinės nusostėjimas labai parankus kažkam, tik jau tikrai ne mūsų tautai.
2017.12.01; 05:00
