Algis Uzdila. Žemės aidai. EŽERŲ SAPNAI


Print

Dalis buvusios Jotvos teritorijos šiandien likę Lietuvoje, kita dalis, jos vardynui perėjus per vokiečiakalbių žmonių lūpas, atsidūrė Lenkijoje, dar kita priklauso Rusijos Federacijos administracijai.

Lengviausia būtų nagrinėti vardyną, kuris išlikęs Lietuvoje. Dar palyginti lengva atpažinti tų vardų žodžius, kuriuos ir šiandien kasdienėje kalboje vartoja Lenkijoje išlikusi lietuvių tautos dalis. Daug sunkiau skaityti ir suvokti prasmę to vardyno, kai, išnykus jotviams ir prūsams, lietuviai niekados tų žemių nevaldė.

Iš buvusių Jotvos žemių, kurios pateko į vokiečių administraciją – vadinamųjų Rytprūsių, šiandien dalis atsikliuvo Lenkijoje, kita dalis – Rusijos Federacijoje. Garbė lenkų kalbininkams (pokario metais Lenkijos geografinių vardų formavimo Atgautose Žemėse komisijai pirmininkavo žymus lenkų indoeuropeistas baltistas Janas Otrembskis {Jan Otrębski}), kad kiek pajėgdami dorai stengėsi sutvarkyti pritaikant lenkų kalbai baltiškąjį kalbinį palikimą. Čia galima rasti mokslui vertingos medžiagos. 

Lietuvių kultūros namai Punske. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo tarpu Rusijos Federacijoje (Kaliningrado sritis) su visu dvasiniu baltų palikimu pasielgta labai šiurkščiai – tarytum akėčiomis pereita per aimanuojančias dvasios žaizdas ir prisodinta dirbtinų, nieko bendra su istorija ar geografija neturinčių vardų. Šitaip degančiomis plėnimis buvo užberta visa Mažosios Lietuvos žemė, kad niekad vėjai čia neatidengtų senųjų kaulų ir kad atrodytų, jog krašto kurtis prasidėjusi tiktai nuo 1944 metų pabaigos, lygiai kaip apie Lietuvos istoriją kalbėti buvo mokoma tik nuo spalio revoliucijos. Apie tokios politikos sąžinę nėra ką ir kalbėti.

* **

Senosios Jotvos kraštas pasižymi retu grožiu. Kas teikia jam tiek vaizdumo? Geografas aiškintų, kad čia savo šokį sušokęs ledynas ar jo atskiri masyvai. Mitologas stengtųsi ieškoti kokių padavimų apie milžinus, kurie turėję smarkiai kovoti ir mėtytis neįtikėto dydžio luitais, pilstyti žemę milžiniškomis saujomis. Kas savo mąstymus remia istoriniais faktais, mėgintų įtikinti, kad kai kuriuos gynybinius piliakalnius bus kariai kepurėmis supylę. Vėlgi poetiškai sielai gali atrodyti, kad šičia Dievas bandė senovėje žmogui sukurti žadėtąjį rojų.

Šiaip ar taip, senoji Jotvos žemė yra pavydėtinai daili ir akiai patraukli. Ją įsimylima iš pirmo žvilgsnio. Kiek savo fantazijos parodė čia Kūrėjas, kol suklostė šitiek kalvų, o nė viena neatkartoja kitos išorinėmis linijomis. Tarp tų kalvų išraizgyti slėniai, kuriuose vakarais ir rytais rūkų patalai raivosi. Kiti sako, kad tai laumių išleisti plaukai lengvame vėjuje draikosi. Ir štai išsisklaidžius slapties dangai pamatai, kad šituose nesuskaičiuojamuose duburiuose žemė atsivėrusi savo mėlynomis akimis į tyrą dangų – Dievo būstinę – meilės žvilgsniu saulei šypsosi.

Kokių tik žmonės neporina legendų. Jos dar iš tų laikų, kada čia raiti jodydavę jotvingiai, ant savo eiklių žirgų vydavęsi apsunkusį kryžiuotį ir varydavę jį į dausas, iš kur daugiau nė vienas kaip gyvas nesugrįžęs. Bet buvę ir taip, kad kryžiuočių užplūsdavusios devynios galybės, ir jų vyčiai neįveikdavę, patys galvas paguldydavę. Ir tos galvos pavirsdavusios akmenimis, kad jų antrą kartą kas iešmais nebadytų. Žuvusius brolius apverkdavusios seselės ir jaunos našlelės. Iš tų ašarų ir susitelkdavę slėniuose tyrų tyriausio vandens ežerai. Jų pakrantėmis nakties mėnesienai išaušus dar ir dabar slampinėjančios undinės ir kritusių karžygių galvas skaičiuojančios. Ramią naktį galima išgirsti dar vis neišblėsusį mergelių aimanų tylų aidą.

O kiek čia upių ir upelių ar ir sraunių upokšnių. Visi jie neria, skuba, raitosi, vingiuoja, kiekvienas ieško savo kelio į paskirties vietą – į Baltiją, bet surasti jos niekaip nesuranda, pasiklysta Jotvos labirintuose ir stovi tyliai kažkuriame ežere pasilikę.

Visą šį gamtovaizdį dar gražiai praturtina kuokštais, guotais, alkais, miškeliais sužėlę medžiai, tai vėl, žiūrėk, kurion pakalnėn vėjo nublokšti pavieniai medžiai laja ar skara gaubiasi. Vieni pamerkę kojas vandeny, kiti kalvos šlaitu bekopią į kalną, treti jau ir viršūnėje įmirkusias skaras džiovinasi – vis dairosi ir krykščia, vis paukštį giesmininką ant šakos supa, jam lizdą palaiko, kol tas vaikelius išperės. 

Algis Uzdila

Grožis neišmatuojamas jokiais prietaisais, nebent tik širdimi suvokiamas, nes ir akis neaprepia visumos. Geriausiai šiuos kelius pažįsta tik vandens lašas, amžių amžiais besileidžiantis tais pačiais takais. Gurga ir gurga kalvų papėdėmis vis tą pačią savo pasaką sekdami, kaip narsiai čia kitados žmonės kovoję už teisę gyventi savo žemėje. Kitados ir žmonės šnekindavę savo ežerus ar ristas upes. Įsidėmėjo vandenys kalbą Dievo siųstų žmonių, įsidėmėjo ir amžių amžius kartoja tuos žodžius ainių ainiams. Ir visai jiems nesvarbu, kad šiandien jau daugelio tų žodžių žmonės nesupranta. Bet vandenys moka vieną ir tą pačią šneką, kurią išmokę buvo savo vaikystėje. Kaip laimingas elgeta, radęs skatiką, šaukia ir šaukia vis tą pačią žinią visiems praeiviams, taip ir vandens lašas, tekėdamas ta pačia vaga, kartoja žmonėms jam baltų į lūpas įdėtus žodžius: Leñkupė, Galdãpė, Angarãpė, Elka, Būgas, Visla ar Elkas, Mámrai, Snérdvai, Sėlmantas bei Šėlmantas

Vieni tų vardų (upių) Skaitytojui jau žinomi, kiti laukia, kad ir juose užkoduota minties paslaptis būtų atskleista.

DIDIEJI JOTVOS EŽERAI

Senajai Jotvai priklausė žemė, apie kurią čia kalbama, šiandien yra Lenkijos šiaurryčių dalyje. Vakarinė šio krašto dalis vadinama Varmija, rytinė – Mozūrija. Didžiausią Lenkijos ežerą aptinkame Mozūrijoje. Tai Snerdvai (lenk. Śniardwy), išsidėstęs Varmijos-Mozūrų vaivadijoje. Virš jūros lygio pakilęs 116 m. Jo paviršius užima 11.383,3 ha, ilgis siekia 22,1 km, plotis – 13,4 km, gylis – iki 23,4 m. Šiame regione yra ir antras pagal dydį Lenkijos ežeras Mamrai (lenk. Mamry), jį iš tikrųjų sudaro keli ežerai – Tikrieji arba Šiauriniai Mamrai (lenk. Mamry Właściwe arba Północne), Svencaitis (lenk. Święcajty), Darginas (lenk. Dargin), Labapė (lenk. Łabap), Duoba ar Duobis (lenk. Doba), Kisainas (lenk. Kisajno)… Visi jie ir daugelis kitų, kanalais sujungti sudaro didžiųjų ežerų kraštą, vadinamą Mozūrų ežerais. Čia klesti tarpùžemė laivyba.

Tardami šiuos vardus tarsi išgirstame senuosius baltų kalbos klodus, šiandien gal kiek ir primirštus, gal ne iki galo suprantamus. Bet lengvai suvokiame, kad mūsų protėvių čia gyventa, šeimininkauta, tvarkytasi, kurta ir garsiai kalbėta. Nors ir labai sudėtingi buvo šio krašto vyksniai, nors ir nuūždavo virš šių ežerų ne viena kalbinė audra, į šipulius laužydama čia skambėjusias gražiausias dainas ir niekindama pasakas apie milžinų kovą su mirtimi, tačiau, kaip pirmoji meilė palieka mums giliausią įspūdį ir niekad neišdyla, taip ir pirmieji vardai, gal iškraipyti, gal aplamdyti, žaizdas išsilaižydavę ir, kadangi giliai šaknis buvę suleidę į žemę ir žmonių sąmonę bei širdis, yra išlikę iki mūsų dienų.

Šiandien neturime jokių rašytinių šaltinių, kur būtų mūsų ar jotvingių kalba užrašyti šie vietovardžiai, todėl neretai galime tik spėlioti, kaip šiuos vietovardžius turėtume tarti, ar kaip juos tardavo čia gyvenę pirmtakai. Snerdvai ar Šniedvai? Kaip tą vardą tarė žmonės, kurie ežerą taip pavadino, sunku pasakyti, kadangi vargu ar bus aptiktas rašytinis šaltinis, kuriame šio ežero vardas  būtų užrašytas originalo forma. Žinia, kad vakariniai baltai (prūsai ir jotvingiai) vietoje mūsų dabartinių priebalsių š ir ž tarė s ir z, taigi, matyt, ir mums reiktų laikytis tos formos ir minėtąjį ežerą vadinti Snerdvais. Tik iš kur tuomet šiandienis lenkų ś žodžio pradžioje? Galėjo tasai s ir dėl pozicijos prieš minkštą ni išvirsti į ś. O jeigu būtų girdėję formą Šnerdvai, būtinai ją transponuotų į Szniardwy. Kaip kaimynai mokėjo, taip tardami mėgdžiojo baltus, bet nuo to ežero vardo reikšmė nesikeičia.

 Paieškokime mūsų kalboje giminingų žodžių, galinčių atskleisti mąstyseną tų žmonių, kurie šį vardą mums paliko.

Atsigrįžti reiktų į žodį šnerti ir jo giminaičius – šnerinti: šnarinti, šnerenti: šnarenti, šnarėti, šnarti… Jų reikšmės mums rodo kažkokį šlamesį. Šnarėti gali medžių lapai, spygliuotos šakos, vandeny augančios nendrės, Seinų krašte dar ir šnendrėmis vadinamos. Giminingi yra ir žodžiai: šnerkti “šniokščiant lyti”, šnerkšti „garsiai pro nosį pūsti“, šnerbšti – “garsiai traukti į plaučius orą; siurbti”, šnarpalius – “kas miegodamas šnarpščia”, šnarpšlys – “kas pro nosį šnarpščia”. Giminingas žodis ir šnarplės bei šnirplės – “nosies skylės”. O arklio nosiaskyles arba ir patį snukį dažniausiai žmonės vadina šnervėmis. Visas šitas sąvokas sieja garsas, kokį sukelia kažkokius virpančius daiktus judinantis oras ar vėjas. O tai jau daug ką pasako apie mus dominantį vietovardį. Matyt, įsidėmėtinas žmonėms buvo ežero šniokštimas ar šnarėjimas. Šiandien mes jį galėtume dar pavadinti Šniokštūnu. Tačiau ką reiškia tame vietovardyje išsilaikęs priebalsis d? Tą patį judrųjį d galime rasti ir kituose lygiagrečios reikšmės ir bendros kilmės žodžiuose, tarkime: smarvė ir smard. Taigi Snerdvai būtų šniokščiantis, ūžiantis ežeras.

Greta Mamrų ežero vardo minimame krašte yra ir kitų panašių tos pačios kilmės vietovardžių: Maurapė, Deimenos intakas Maura ar lenk. Mawra, vok. Maurin – ežeras prie Salfeldo (dabar Zalewas) miestelio, iš kur, pasak K. Būgos, ir miestas Morungen, t.y. dabartinis Mrągovas, vardą yra gavęs (“Rinktiniai raštai, 1 t., 469 p.).

Giminingas žodis ir maurai – “plūdenų ir dumblių sąžalynas”. Apmaurojęs – reiškia “apžėlęs”. Tos pačios šaknies ir veiksmamžodžiai murti, įmurti, išmurti, ir vedinys murinas – “šlapias, sušilęs, murzinas”. Visos šių žodžių reikšmės rodo į drėgmę, šlapią vietą arba kitą su jomis susijusį objektą.

Įdomus vis dėlto samplaikų maur ir mamr santykiavimas, kur u kaitaliojasi su m. Priminti galima, kad tą patį reiškinį turėsime žodžiuose, kurie mėgdžioja šuns lojimo garsą, būtent au ir am.

Nuo tikrųjų Mamrų į rytus plyti Svencaitis (lenk. Święcajty). Lenkų ś žodžio pradžioje galėjo atsirasti  dėl padėties (prieš minkštąjį w), panašiai kaip ir žodyje Snerdvai. Naujoviškiau gal ir mes jį vadintume Šventaičiu arba Švenčiaičiu. Kuo jis senovės baltams buvęs šventas, istorijai žinoti. Veikiausiai čia buvusios šventosios maldų ir religinių apeigų vietos. Ežero plotis siekia 874,2 ha, gylis – 28 m.

Darginis (lenk. Dargin) yra centrinė Mamrų ežero dalis. Plotu apima jis 3.033,5 ha, gylis siekia 37,6 m. Nemažai tos pačios šaknies vietovardžių yra paplitę ir Lietuvoje: Dargaičiai (kaimai Joniškio, Šiaulių, Tauragės ir Plungės rajonuose), Dargaitėliai (kaimas Jurbarko rajone), Dargaliai (kaimas Šilalės rajone), Dargaudžiai (kaimas Šiaulių rajone), Dargėnai (kaimas Radviliškio rajone), Dargiai (kaimai Jurbarko, Rokiškio, Šilalės, Joniškio, Mažeikių rajonuose), Darginiai (kaimas Joniškio rajone), Dargiškė (kaimas Šilutės rajone), Dargiškės (kaimas Telšių rajone), Dargupiai (kaimas Prienų rajone), Dargužiai (kaimai Jonavos, Kėdainių, Klaipėdos, Pakruojo, Radviliškio, Varėnos rajonuose), Dargužiškiai (kaimas Telšių rajone), Dargvainiai (kaimas Telšių rajone).

Šaknį darg- aptinkame prūsiškuose asmenvardžiuose Darge, Dargute, Darguse, Dargel, Dargil ir kt. Šią šaknį turinčio būdvardžio reikšmė yra: “tvirtas, stiprus, išlaikantis” ir pan. Rusų kalbos atitinkančio būdvardžio dorog ir lenkų drogi reikšmės išvirto į “brangus” (V. Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 1 t. 179-180 p.). Iš čia išeitų, kad Darginis yra Mamrų ežero stiprioji, pagrindinė, atsparinė dalis.

Į vakarus nuo Darginio tyvuliuoja Duoba ar Duobis (lenk. Jezioro Dobskie) ežeras. Jo paviršius – 1799 ha, gylis siekia iki 22,5 m. Šio vardo galimų formų šaknis rodo, kad ežeras žmonių dėmesį buvo atkreipęs savo duoba, dauba, duobe ar panašumu į jas.

Duobą (Duobį) su Darginiu jungia Labapė (lenk. Łabap). Tai platus sąsiauris, gavęs savarankiško ežero vardą. Šį žodį sudaro dvi šaknys: lab- ir ap-. Antrąjį dėmenį pažįstame iš upėvardžio Galdapė ar Angarapė. Jotvingiai ir prūsai taip vadindavo upę. Ir mūsų Šešupė (žr.) jų lūpose turėjusi skambėti Sesapė. Šaknį lab- reikėtų sieti su būdvardžiu labas, laba, kitaip sakant “geras, gera”. Labapė ir būtų “Laboji (geroji) upė”. Kodėl ši ežero dalis priminė mūsų protėviams upę? Lenkų tyrinėtojas Andrzej Wakar savo darbe “Bałwany chwaląc bez zakonu żył” (261 p.) teigia, kad XVI a. šių ežerų vandeų lygmuo buvo pakeltas per husarų ieties aukštį (kokius 2-3 metrus). Tada ir susijungė visi čia minimo Mamrų vandens masyvo ežerai. Tuomet atsirado ir Labapės ežeras, jungiantis du didžiuosius vandens telkinius. Prieš tai čia buvusi tik upė. Kodėl laboji? Matyt, žmonės šiuose ežeruose buvo gerai įvaldę laivybą. Upė leidusi plaukioti po du ežerus, ir galėjusi jiems rodytis esanti laboji arba geroji.

Kisainas (lenk. Kisajno) yra piečiausia Mamrų ežero dalis. Jame pabiręs nemažų salų archipelagas. Paviršius apima apie 2.018,9 ha, gylis siekia 25 m.

Formaliai žiūrint į šį gražų vardą būtų galima sukurti kelias jo kilmės teorijas.

Visai panašu, kad šis vandenvardis sudarytas iš dviejų žodžių, kurių šaknys yra ki- ir sain-. Jeigu taip, trūksta žinių atsakyti, ką galėjusi reikšti pirmoji šaknis, tačiau antrąją galima sieti su mums jau žinomų ežerų vardais  Sainas ir Sainelis (lenk. Sajno ir Sajenek). Tai būtų ta pati šaknis, kaip (žr.) Seinos upės ar Seino ežero bei Seinų miesto, ir reikėtų jį tapatinti su veiksmažodžiu sieti. Gal minėtasis salynas ir lėmė tokį ežero vardą, kad visi šie apie salas plytintys vandenys vieni su kitais siejosi?

Tačiau galima taip pat galvoti: Kis-ain-as yra priesagos -ain- vedinys iš šaknies kis-. Prūsų kalboje kisses reikšia “kailiniai”. Prof. Vytautas Mažiulis mano, kad toks kailinių vardas yra išvestas iš veiksmažodžio, reiškiančio kižėjimą, skrebėjimą, čežėjimą, krebždėjimą, knibždėjimą ir pan., palyginkite lietuvių skrebės ar skrebučiai – “padėvėti kailiniai”. Tuomet Kisainą reiktų suprasti kaip kažkokį krebždantį ežerą – krebždūną.

Būtų galima bandyti ir dar kitaip šį vardą etimologizuoti, nors tai būtų gal dar painesnis išvedžiojimas, bet, kas žino, ar ne pats patikimiausias? Kisaino vardą galima būtų skaidyti į šaknį kis- ir priesagą -ain-. Mat žodis -kis-, kaip ir daugelis kitų žodžių, gali turėti ir kitų reikšmių. Vytautas Mažiulis randa prūsų kalbos žodį kīsman (Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 2 t. 200-204 p.), reiškiantį “metą” – t.y. ne ištisinį laiką, o konkretų laiko tarpą, “kartą”, ir tą žodį skaidydamas dėmenimis gauna šaknį kīs- ar jos kitą formą *kēs-. Atstatytas prūsų daiktavardis *kēsmas reiškia “metą, kartą”, atėjusį iš “įdrėskimo, įrėžimo” prasmės. Dėl pačios darybos lygina jį su liet. bažmas “būrys, daugybė”, arba ei(s)mas – “ėjimas”. Šaknis kīs- ar kēs- fonetiškai atliepia ir slavų kalbų žodžiui čas – “laikas, valanda” – t. y. laiko atkarpa, atrėžtas laiko tarpas. Autoriaus sudėtingu aiškinimu pr. kēs-mas – “įdrėskimas, įbrėžimas” yra giminingas ir su liet. kas-ti “ardyti, draskyti (žemę)”, bei sl. kos-it’ – “rėžti, pjauti”. Ir liet. kasą reiktų suprasti kaip draskomus plaukus. Tuomet prie šaknies kīs- pridėjus priesagą -ain- ir gautume Kisaino vardą, reiškiantį galbūt salų suplėšytą ežerą – mūsiškiau tariant Draskainą. Šiandien jį mes galbūt pavadintume Driskiumi. Tik ar prūsai vartojo priesagą -ain-?

Vytauto Mažiulio Prūsų kalbos etimologijos žodyno 1 t. 188 p. randame žodį deynayno, reiškiantį ryto žvaigždę. Prūsų dein-an “diena” reiškė ir rytą, ir visą dieną iki vakaro. Dein-ain-o – mūsiškai *dienainė yra ryto žvaigždė, kurią mes vadiname aušrine. Taigi šitaip suvokti Kisaino prasmę būtų bene logiškiausia – tai salų sudraskytas, suplėšytas vanduo.

Prūsų kalba neišliko gyva iki mūsų dienų. Apie ją žinome tik tiek, kiek yra išlaikę keli rašytiniai dalykėliai. O mokslininkai težino tik vieną – ką teigi, būk malonus pagrįsti. Man nemokslininkui labiau prieinama yra nuojauta. Jei koks kalbinis faktas nėra paliudytas dokumento, tai dar nereiškia, kad to fakto nėra buvę. Negalima tvirtinti tik to, ką kiti faktai paneigia. Be tos nuojautos ir mokslas darosi be širdies. Juk dauguma istorijos faktų interpretavimo yra grįsta nuojauta. Imkime ir pasižiūrėkime, kaip tas iš pirmo žvilgsnio niekuo mums nepažįstamas ir svetimiausias kis- šaknies žodis iš tikrųjų yra mums artimas.

Žinome, kad vakariniai baltai neturėdavo priebalsio š, toje vietoje tardavo s. Turime žodį kiš-ti, kurį prūsas ištartų kis-ti. Taigi ir mes turime tą pačią šaknį kis- : kiš-. O kai kišame peilį į audeklą, ar tuo pačiu neplėšome? O ar tas kis- šaknies žodis negalėjęs reikšti ir mūsiškos kiš- reikšmės? Ar tos salos nesikiša iš ežero vandens? Ar iš tikrųjų prūsai taip labai buvo nuo mūsų nutolę, kad jų nepajėgūs būtume suprasti? O gal kartais mes tik nežymiai žodžių prasmes esame supainioję? Jeigu toks mąstymas būtų teisingas, tuomet Kisainas ir rodytų kyšančių salų ežerą – Kiš-ain-ą “Kišūną ar Kyšūną”.

SMULKESNIŲ JOTVOS EŽERŲ SPIEČIAI

Družnas (lenk. Drużno arba Druzno). Ežero vardas, matyt, gerokai perdirbtas, bet visvien įžvelgiamas panašumas su (žr.) V.Mažiulio Prūsų kalbos etimologinis žodynas 1 t. 227 p. nurodyta šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti”. Lenkų kalboje išlikuisi dvigubas šaknies priebalsis ž ir z rodo vardo sulietuvintą ir dar prūsišką formą.

Družnas – lėkštas, užankantis Vislos Žulavų deltoje esantis ežeras, išsidėstęs Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity ir valsčiuje. Tai Vislos marių dalis, atkirsta upės sąnašomis.

Per Družną veda vandens kelias, sudarantis Elbingo kanalo tęsinį. Čia yra įkurtas „Družno ežero“ draustinis – vandens ir pelkių paukščių (ančių, kragų, kirų, žuvėdrų bei smulkių žvirblinių paukščių) peryklos.

Kinkaimas (lenk. Jezioro Kinkajmskie). Tai dvikamienis žodis, kurį sudaro šaknys kin- ir kaim-. Pirmosios šaknies reikšmė nėra aiški, antroji rodo kin- šaknies žodžiu vadinamą kaimą. Vytautas Mažiulis savo žodyno 1 t. 284 p. pateikia pr. žodį – priešdėlėtą veiksmažodį erkinina “išvaduoja”. Tuomet kinina reikštų “vaduoja”. Tasai kinina giminingas su mūsų kinko ir kankina. Iškinkyti ir reikštų išvaduoti nuo kančios ar paleisti iš jungo. Gal tuomet Kinkaimo ežero vardas rodo buvus čia laisvų žmonių kaimą, turėjusį ir nuosavą ežerą? Tik kodėl šiame varde išlaikyta antro dėmens forma kaim-, o ne būdingesnė šiam kraštui keim-? Mat lenkai vokiškai rašytus žodžius dažniausiai traskribuoja paraidžiui, o čia buvęs kažkas, kas vokiškai užrašytą Kinkeim užrašęs fonetiškai. Todėl ir turime žodį Kinkaimas.

Įdomus yra šalia Olštino esantis lenkų vadinamas ežeras UkielŪkelis. Čia įžvelgiama šaknis, gimininga su daiktavardžiu ūkis. Kazimieras Būga pirmykštę formą *unkti sieja su veiksmažodžiu jungti “priprasti” ar “pripratinti” žr. RR I t. 642 p. (juk sakome, prijungo), ir įžvelgia giminystę su sl. daiktavardžio na-uka šaknimi. Išeitų, kad pirmykštė ūkio reikšmė buvo “ta vieta, kurioje kas nors buvę jaukinama, junkiama, pratinama”. Ežeras vardą galėjęs gauti nuo ūkelio, kuriame galėję būti tramdomi ar dirbti pratinami laukiniai žvėrys. Ežero vardas ir lenkų kalboje išlaikė mažybinę baltiškąją priesagą -el-, kuri, matyt, nebuvo siejama su ežero, bet su šalimais esančio ūkio mažumu.

Krutynis (lenk. Jezioro Krutyńskie) ežeras vardą gauna nuo ištekančios upės (žr.) Krutynės.

Ežeras Lazdūnai (lenk. Łazduny) galėjęs būti lazdynais ar kitokiais plonastiebiais medžiais apaugęs ežeras. Panašių vietovardžių yra ir Lietuvoje (Lazdija – per Lazdijus tekanti upė, Lazdynai – Vilniaus miesto rajonas, Lazdininkai – kaimas Kretingos rajone, Lazdinis – ežeras Zarasų rajone, Lazdinių ežeras – Švenčionių rajone, Lazduonėnai – kaimas Šilutės rajone, Lazduoniai – kaimas Kauno rajone) ir Prūsų Lietuvoje (Lazdynėliai – kaimas, kuriame gimė poetas Kristijonas Donelaitis).

Ežeras Niegotinis (lenk. Niegocin), matyt, žmonių sąmonėje įstrigęs kaip ežeras, sutapęs su žudynėmis. Jo vardas sietinas su lietuvių veiksmamžodžiu niegti – “slaptai žudyti”. Vandenvardyje išlikusi veikiausiai kartotinės reikšmės priesaga -o- (niegoti – “daug kartų niegti, žudyti”), plg. veiksmažodžius telžti – “sunkiai bristi, klampoti” ir telžioti “braidžioti”, arba giesti ir giedoti. Antroji priesag -in- jau rodo tik būdvardinę reikšmę, plg būdvardį medinis arba šalia Punsko esantį ežerą Meldinis.

Mozūrų ežeryne yra du nevienodo dydžio, tačiau tokios pačios kilmės vardus turintys ežerai – Jegocin ir Jegocinek. Šių vardų šaknį veikiausiai galima sieti su veiksmažodžiu jėgti – “jėgti, išjėgti, pajėgti, turėti jėgų, įstengti, įveikti”. Tai ir būtų bene Didysis Jėgotinis ir Mažasis Jėgotinis. Koks buvęs semantinis ryšys tarp ežerų ir veiksmažodžio jėgti, nėra visiškai aišku.

Lenkų vadinamas ežeras Górkło veikiausiai gali būti sietinas su daiktavardžiu gurklys. Taigi jo vardas ir turėtų būti Gurklys. Už tokį vardą matyt jis turi būti dėkingas savo formai.

Vardo baltiškumu dėmesį patraukia ir lenkiškai vadinamas ežeras Łuknajno. Jis veikiausiai sietinas su daiktavardžiu luknė ar lugnė (“toks vandens augalas”). Lietuviškai reiktų jį vadinti Luknainu, kaip Kisainas, ar Sventainas. Matyt čia gausiai augusios luknės.

* * *

Šioje temoje svarstėme tik didžiųjų ežerų vardyną. Kadangi gamta nepašykštėjo šiam kraštui žydrųjų duburių, tai ir pasirinktoji tema veik neišsemiama. Dauguma ežerų turi išlaikę senuosius baltiškus vardus, todėl šis vardynas ir turi mokslinę vertę. Tik vienas kitas vandens telkinys prarado senąjį vardą ir buvo pervardytas naujaip, tuo jis prarado ir savo tiriamąją vertę, nes šitaip nutrūko ryšys su anksčiau čia šimtmečiais gyvenusiais žmonėmis, jų kalba ir mąstysena.

Nėra taip paprasta sukaupti viso minėtojo vardyno kartoteką. Čia pamėginta tik sužadinti skaitytojų apetitą pasidomėti ta dvasia, kuri dar plūduriuoja buvusios Prūsijos ir Jotvos vandenyse.

Sventainas (lenk. Świętajno) – ežero vardas gali būti sietinas su būdvardžiu šventas. Galbūt čia būta šventosios giraitės ar maldyklos. Šis vardas labai primena ežero Svencaitis (lenk. Święcajty) vardą. O priesaga -ain- yra ta pati, kaip ir jau nagrinėto Kisaino, Sventaino ar Luknaino varduose.

Didžiųjų ežerų krašte yra vienas ežeras, kurį lenkai vadina Wejsunek. Sunku žinoti, kaip jį vadinę senovės prūsai, kurie ir davė šiam objektui vardą. Mums priimtina šio vardo forma Veisūnas, sietinas su veiksmažodžiu veisti (veikiausiai žuvis). Lenkiškoji priesaga -ek rodo mažybinę formą. Tačiau baltams mažybinė forma vandenų vardams nėra būdinga ir sutinkama itin retai. Neries kairiojo intako vardas Vilnelė yra Vilnios perdarinys pagal lenkų formą Wilejka. Toksai ežero vardas liudija buvus čia aukštą ūkininkavimo formą, jei buvo ežeras, kuriame dirbtiniu būdu auginamos buvę žuvys.

Vadangas – (lenk. Wadąg) ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, į šiaurryčius nuo Olštino. Iš jo išteka (žiūr.) Vadangos upė, kuri ir suteikia ežerui vardą. Ežero plotas 494 ha, gylis siekia 35 m.

Veisiasi čia žuvys šamai, kurių ilgis siekia 2 metrus ir sveria iki 40 kg. Trečias pagal dydį šamas Lenkijoje buvo sugautas kaip tik šiame ežere. Čia laikosi ir kitos švarius vandenis mėgstančios žuvys: lydekos, karšiai, starkiai, unguriai. Tačiau maudytis šis ežeras netinka.

Vulpinis (lenk. Wulpinskie Jezioro, Tomaszkowskie, Dorotowskie, Wulpynk, vok. Wulpensee) –  kiek į pietvakarius nuo Olštino esantis ežeras.

Prie ežero įsikūrę kaimai: Dorotowo, Tomaszkowo, todėl naujai ežeras vadinamas dar ir šių kaimų vardais. Virš jūros lygmens pakilęs 105,8 m. Paviršius 706,7 ha. Salų paviršius 23,6 ha. Maksimalus gylis 54,6 m., vidutinis gylis 10,5 m. Maksimalus ilgis 8320 m, maksimalus plotis 2330 m. Krantų ilgis 29 800 m.

Ežerą sudaro dvi dalys, besijungiančios apie 100 m pločio sąsmauka. Rytinėje ežero dalyje esama lapuočių mišku apaugusių aštuonių salų ir salelių. Salų baltiškų vardų neišlikę. Vieno pusiasalio vardas Klampa, viena iš įlankų lenkiškai vadinama Pełnoga (gal Pelnagė?). Iš Vulpinio išteka Gilva (lik Giłwa).

Ežero vardo kilmė nėra aiški.

LIETUVIŲ GYVĄ ATMINTĮ SIEKIANTYS EŽERŲ VARDAI

Akmýnė 1 (lenk. Okmin) – į šiaurvakarius nuo Suvalkų esantis ežeras. Vardas yra giminingas su žodžiu akmuo. Panašaus mąstymo yra ir (žr.) Stabingio vardas, tik šis, matyt, gerokai jaunesnis, nes bus jau lietuvių taip pavadintas.

Akuõtis 2 (lenk. Akuotis) – ežeras Pelelių kaime, Punsko valsčiuje, pasak žodyno akuotis – “kas su akuotais”, pvz., miežiai. Bet kuo čia dėtas ežeras? Akuoti – reiškia “dengti, lipdyti medaus pilnas korio akis”. Tai gal akuotis todėl, kad anka? Bet ežeras labai dar žvalus ir gyvas. Akuotė reiškia gėlųjų vandenų karpių šeimos žuvį, kitaip dar sakoma kuoja, mekšras. Tai gal čia akuotės veisėsi? Bet jų esama daug kur ir kituose ežeruose. Antra akuotės reikšmė – “atakusi aguonos galvutė”. Bet Akuotis niekuomet nebuvo užakęs, todėl jo vardo ir taip aiškinti nėra tikslinga. Turime dar žodį akà – “eketė”. Žvejai sakydavo: Per aką žeberklu lydeką nudūrė. Žiūrint į ši laukuose atsivėrusį nedidelį ežerėlį bene labiausiai ir matome jame atsivėrusią aką. Gal todėl jį ir ėmė žmonės vadinti Akuočiu.

Alnas 4 [(lenk. Hołny) Seinų valsčiuje ežeras ir iš jo atsiveriantis sraunus upelis Alnà] – alnėti, almėti – gurgėti. Matyt sruvi ir greita upė bus suteikusi ir ežerui vardą. Iš kur lenkų kalboje žodžio pradžioje atsiradęs priebalsis h? Tai bus parazitinis priebalsis, atėjęs per hipernormalizmą. Kadangi lietuviai neturi priebalsio h ir žodžio pradžioje kitose kalbose esamą jį išleidžia, tiesiog netaria, todėl išprususiam lenkakalbiui atrodė, kad ir žodyje Alnas bus pradžioje “buvęs” išleistas h priebalsis, todėl jį ir “susigrąžino”. Tokių hipernormalizmų kalbose taikosi nemažai.

Ánčia 1 (lenk. Hańcza) – Čia kalbama apie Suvalkų kraštovaizdžio parke (Supraslės valsčiuje) esantį Ančios ežerą, kuris yra siauras ir labai ilgas, vardą gavęs nuo ištekančios Ančios upės. Ančios ežeras yra žinomas tuo, kad tai Lenkijos giliausias ežeras. Šaltiniai paduoda, kad giliausioje vietoje jo dugnas paniręs per 108,5 m. Tačiau matuojant hidroakustiniu lotu surasta ir 113 m gylių. Ir nežinia, ar viskas, kadangi matavimus nutraukė audra. Todėl tikslinantys tyrimai bus tęsiami 2009 metų pavasarį. Ežero paviršius – 304 ha. Tai oligotropinis rininis ežeras, apimtas specialia draustinio programos apsauga. Jo vanduo labai skaidrus – dugnas dažniausiai žvyruotas. Gausu čia duobių, griovų, tarpeklių. Įžvelgti galima iki 12 metrų gilyn. Čia veisiasi retos žuvys – lydekos, vėgėlės, sykai, selavos, margieji upėtakiai. Tai vienas gražiausių Europos ežerų.

Bebrutis 2 (lenk. Bebrutis) tai mažas ežerėlis šalia Šlynakiemio kaimo. Trumpa srovė jungia jį su Juodelio ežeru.

Bérznykas 1 (lenk. Jezioro Berźniki) – matyt beržais apaugęs ežeras. Vakarų baltai netarė priebalsio ž, jo vietoje tardavo z. Taigi beržą vadindavo berzu. Berznykas rodo beržais apaugusią vietą, šiuo atveju ežerą. Iš kur lenkų kalboje šakny atsirado ź, kur kartais buvo rašomas ż? Veikiausiai pasigauta iš romantikų istorikų, kurie buvo bandę vadinti jį Beržininku ar Beržninku. Tokia vietovardžio forma išlaiko seno žodžio turinį, tačiau iškraipo jo perteikiamą dvasią. Prieš tokį vietovardžių darkymą griežtai buvo nusistatęs K. Būga.

Bokšỹs 4 (lenk. Boksze) – netoli Smalėnų Punsko pusėn plytintis ežeras. Jo kraštai, kaip ir daugelio kitų ežerų, nėra lygūs, bet viena įlanka ypatingai toli išsistūmusi. Atrodo, lyg Viešpats Dievas būtų jį savo pirštu bakštelėjęs ir išstūmęs jo šoną. Tą bakšt pasigriebę žmonės ir suteikė ežerui vardą. Turime ir kitą giminingą daiktavardį – tai bokštas. Irgi lyg kas būtų bakštelėjęs pastatą ir išstūmęs jo dalį į priekį – aukštyn. Kodėl lenkų kalba ežero vardas užfiksuotas daugiskaitine forma? Mat prie ežero įsikūręs kaimas yra vadinamas daugiskaitos formą – Bokšiai. Lenkakalbiai ežerą tapatindami su kaimu ir ėmė vadinti jį daugiskaitiškai. Iš kur vardo šakny atsirado balsis o, jeigu vardą gavo nuo ištiktuko bakšt ar veiksmažodžio bakšnoti? Balsių kaita šaknyse plačiai žinomas reiškinys. Tai tas pat, kaip ir blaška : blokšti, arba blaško : bloškikas.

Brìzgelis 1 (lk. Bryzgiel) – Vygrių ežerų komplekso viena iš pagrindinių dalių. Savo forma jo vandenys išsilieję “S” raidę primenančiomis linijomis.

Dėl vardo kilmės nauji vietos gyventojai pasakoja, neva čia įsikūrusi Brizgelių šeima ir užsiėmusi amatais. Nuo jų pavardės ir pasilikęs Brizgelio vardas. O jau ką reiškusi to žmogaus pavardė, tuo nieks nesidomėjęs. Taigi žodžio etimologija ir toliau liekanti neaiški, bet pirmasis žmogaus smalsumas lyg ir yra patenkintas. Tačiau iš tikrųjų šis vardas, kaip ir dauguma aplinkinių regiono ežerų senųjų vardų, yra jotvių palikimas. Jis gali būti tapatintinas su veiksmažodžiu brigzti “pašytis”. Ir iš tiesų jo krantai labai pašyti ir vaizdingi. Gausu čia pusiasalių ir salų. Pastarųjų plotas apima 70 ha. Krantų ilgis siekia 60 km ir dažniausiai apžėlęs spygliuočiais miškais. Viename pusiasalyje buvo įsikūręs kamendulų vienuolynas, kur 1999 metais ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II ir motorlaiviu plaukiojo po Brizgelį bei kitus Vygrių ežerus. Sąsmaukomis ir tėkmėmis Brizgelis jungiasi su 16 kitų ežerų. Per šį ežerą teka ir Juodoji Ančia. Šiaurinėje dalyje įsilieja ir Vėtrolūžos upelis. Vakarinius, pietinius ir rytinius krantus siekia Augustavo giria, nusidriekusi gilyn už Lenkijos ribų net iki Druskininkų ir Gardino.

Nors ežero vardas turi mažybinę priesagą –elis, tačiau yra kirčiuojamas šaknies skiemenyje. Tai būtų mūsų krašte ir vietovardžiuose, ir gyvojoje kalboje pažįstamas pejoratyvinis kirtis, lygiai kaip kaimas (žr.) Skùsteliai ar daiktavardis vaĩkelis “padykęs vaikas”.

1975 metais Vygrių ežerų kompleksas buvo įrašytas į Tarptautinės gamtos apsaugos unijos (IUNC) vertingiausių pasaulio akvenų lapą (“Aqua” projektas). 

Daubys (lenk. Jezioro Dauby arba Dubno, vok. Duben See) – Ilavos kanalo sistemoje esantis negilus ežeras. Dauba (vok. Wagarthfliess) lenkai vadina ir upelį, jungiantį Vaigarto (lenk. Wajgart) ežerą su Daubio ežeru.

Krantų linija siekia 4500 m ilgį. Iš jo išteka Elblongo kanalas, plotas siekė 72,83 ha. Čia veisiasi starkiai, lydekos, karšiai, unguriai.

Dausìnis 2 (lenk. Dowcień “Dausų šešėliai”) – šalia Vygrių esantis akvenas. Jo autentiško lietuviško vardo neišsaugojome, tačiau pirmasis dėmuo Dow– yra baltiškas: Dau– ar Daus-. Lietuvos konsulas Seinuose Vidmantas Povilionis mano, kad reiktų jį vadinti Dausiniu. Į tą pusę kreiptų ir lenkų Dowcień “dausų šešėliai”. Į lenkų kalbą ežerą žmonės išsivertė dar tuomet, kada gyvas buvo lietuviškas vardas. Tai rodytų, kad dalis senųjų baltų ežerų buvę siejami su religinėmis apeigomis ir mirusiųjų pasauliu. Todėl šiame krašte (Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje) gausu tos kilmės vardą turinčių ežerų.

Dubẽlis 2 (lenk. Dubialis arba Dubelek) – ežeras Dvarčėnų kaime. Jo paviršius – apie 2 ha.

Dubelùkas 2 – tai Stabingio ežero atšaka. Su Stabingiu juos jungia vandenys, vadinami Sąsmauka. Šis ežerėlis įsirėžęs į Žagarių kaimo laukus, o patį Stabingį supa jau tik Stabingio kaimo laukai. Dar yra čia vidury miško Raistežeris (lenk. Rajst) – jo vardą nusako pelkėtą, raisto supamą vietovę, ir kaimo krašte Drūčežeris (lenk. Druć) – dzūkų drūtas “stiprus”.

Dusẽlis 2 (tarmiškai Dusãlis, lenk. Dusajek Większy) – ežeras Žagarių kaime. Jo plotas – 17 ha Atsistojus Žagarių kaimo vidury nuo esančios kalvos, kur atsišakoja kelias į Aradnykus, atsiveria net keturi ežerai: šiaurėje Galadusis, pietuose Stabingis, į rytų pusę suspindi Dusalis (prie Petro Dapkevičiaus laukų), ir šalia Žagarių bažnytėlės  pamatysime Dusaluką arba dar kitaip vadinamą Dusaitį, kurio plotas siekia 1,5 ha. Lenkai jį vadina Dusajek Mały. Trys iš šių ežerų ir netoliese esantis Dusnyčios kaimas turi bendrą kilmę – šaknį dus- (žr. Galadusis).

Galãdusis 1 (lenk. Gaładuś) – didžiausias iš šios šaknies minėtų keturių (Duselis, Dusaitis, Dusalukas, Galadusis) ežerų ir antras pagal dydį Suvalkų krašte – 585 ha paviršiaus. Jo ilgis siekia 10,5 km ir uodegos dalis kerta valstybinę sieną, pereidama į Lietuvos teritoriją. Maksimalus plotis – apie 2 km, gylis – 55 m. Vanduo kristolinis ir čia veisiasi retos žuvys. Už 140 zl. gavus leidimą galima žvejoti į valias, kuo piktinasi atvykstantys turistai. (Priminsiu, kad Seinuose gyvenantis Algirdas Skripka tokį leidimą gavęs ir Lietuvoje Lazdijų rajono visuose ežeruose teisę žvejoti už 14 litų.) Galadusis tai tarytum Dusios gale esantis ežeras. Toks vardo variantas, matyt, susijęs su naujesnių laikų sukurta ežero atsiradimo legenda, mano Žagarių kaimo gyventojas Petras Dapkevičius. Toji legenda buvo išspausdinta 1972 m. “Varsnų” 3-4 nr., kurią iš Stasio Marcinkevičiaus užrašė Jonas Stoskeliūnas.

Pro Beviršių kaimą teka upelis Uidė. Ja iš Dusios atitekėjęs Galadusis ir vadinamas Žagarių marčia. Mat Midė buvusi nėščia, ir mama Dusia ją prakeikusi ir išleidusi į Žagarius marčiosna. Žagariuose pagimdė sūnų Dusalį, kurį paleido tarp aukštų kalvų ir taip pasakė: “Iš rytų pusės tesaugo tave kalnai ir žalios pušys, o nuo vakarinių vėjų pridengsiu tave savo kūnu. Todėl už gerą širdį amžiais mane girdyk!” Ir per amžius jis ją girdo. Į Dusalį nieks neįteka, o iš Dusalio vanduo teka į Dusią (Galadusį). Žagariokai šį ežerą vadina tiesiog Dusia. XVI amžiaus duomenimis išleistame žemėlapyje lenkiškai ežero vardas užrašytas Duś patvirtintų, kad žagariškiai šį ežerą vadina tuo pačiu vardu, kaip ir Lietuvos Dusią.

Kaip matome, Žagariai turtingi dusių. Visi tie vardai kildinami iš žodžio šaknies dus- (dus-ė-ti, dus-ti, dūs-auti, atsi-dus-ti… giminingi su dvas-ti, dvasi-a ar dausa “išsižiojėlis (kuris greit iškeliausiąs iš šio pasaulio)”, dausas “rojų, mirusių pasauį”). O Lietuvos teritorijoje be minėtosios Dusios Lazdijų rajone yra dar daugiau tos šaknies vardus turinčių ežerų: Duselė Alytaus rajone, Dùsetas Zarasų rajone, Dusynas prie Anykščių, upė  Dusmena Alytaus rajone, Varėnės kairysis intakas, ir iš vandenvardžių gavusių vietovardžių: Dūseĩkiai – kaimas Telšių rajone, Dusélninkai – kaimas Alytaus rajone, Dusinėnai – kaimas Vilniaus rajone, Dusmenys – kaimas Trakų rajone bei Dusnyčios kaimas Seinų apskrity.

Dėl ežero vardo kirčiavimo: Algirdo Skripkos, gimusio ir augusio bei gyvenusio prie Galadusio, liudijimu visuose Lenkijos pusės kaimuose (Dusnyčia, Žagariai, Radžiūčiai, Jonaraistis, Burbiškės ir Barisauka) visi sutartinai vienu balsu sako Galãdusis. Kaip sakoma Lietuvos pusėje, Algirdas Skripka nėra įsidėmėjęs. Tačiau Marijos Razmukaitės ir Vytauto Vitkausko “Vietovardžių kirčiavimo žodynas” šio ežero vardą kirčiuoja galūnėje ir rašo Galadusỹs. Šią formą vienintelis iš mano sutiktų pašnekovų teigia ir Žagarių kaimo gyventojas Petras Dapkevičius. Bet tai apsiskaiatęs žmogus ir jo žodžiai remiasi literatūra. Tarybų Lietuvos enciklopedija pateikia abi kirčiavimo formas, tačiau pirmenybę teikia kirčiasvimui galūnėje. Kadangi Lietuvos teritorijoje šio ežero atitekusi tik maža dalis, o dar žmonės iš pasienio ruožo buvo sovietų iškeldinti, reik manyti, kad teiktinesnis yra pirmas vardo variantas, būtent Galãdusis.

Gelandà (lenk. Jezioro Giełądzkie) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, apie 12 km nuo apskrities miesto Mrongovo.

Gremzdas (lenk. Jezioro Gremzdy) – ežeras apie septynis kilometrus į rytus nuo Vygrių ežero ir apie du kilometrus nuo Vygrių nacionalinio parko rytinės ribos. Vardo kilmė baltiška, tačiau neaiški. Greičiausiai giminingi yra daugiareikšmiai žodžiai grimzti, grimzlė, gremzlė, gramzdyti.

Gremzdelis (lenk. Jezioro Gremzdel) – mažesnis už Gremzdą ežeras Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje, esantis tarp Czarna Buchta ir Jegliniec vietovių. Priesaga –el– rodo, kad tai mažasis (žr.) Gremzdas.

Giluišis (lenk. Giełujsze) ežeras išsidėstęs prie pat Lietuvos sienos esančiame Giluišių kaime nuo Punsko į šiaurę. Kaimas siekiasi su Giluišgiriu. Visi tie vardai kilę nuo Giluišio ežero vardo “gilaus ežero”. Panašų vardą turi netoli Merkinės Lietuvoje esantis ežeras Gilšė. Miško varde išlikusi šaknis giria rodo buvus čia didelio miško masyvo. Giluišgiris garsėja Barsukalniu arba Barsukakalniu, kuriame augęs medis su stebuklinga koplytėle.

Júodelis 1 (lenk. Jodel) – Suvalkijoje tuo vardu esama kelių ežerų. Taip vadinama Vygrių ežero dalis, ežeras Beceilų valsčiuje, sąsmauka sujungtas su Šėlmantu ežeras Šipliškių valsčiuje, viena Šiurpilio ežero dalis ir šalia Šlynakiemio kaimo esantis ežeras. Su Šiurpilio Juodeliu ir kitais apie Šiurpilio piliakalnį esančiais ežerais sutapusi Jotvos laikus menanti gražiausia baltiškoji legenda – Eglė, žalčių karalienė. Prie Juodelio ežero gyvenusi Eglė su žveju tėvu ir devyniais broliais bei dviem vyresnėm seserimis. Čia vieną vasaros vakarą maudžiusis, čia jai pasipiršęs žaltys Žilvinas, čia ji ištekėjusi ir gyvenusi kitame prie Šiurpilio kalno esančiame ežere, kurio vanduo žalias, o prie trečio ežero, kurio vanduo pavasariais dėl gyvių tampa raudonas, devyni broliai dalgiais užkapoję Žilviną. Tuo ežeru Eglei ir atplaukusi kruvina banga. Čia Eglė savo tris sūnus ir dukrelę pavertusi medžiais ir pati apsigaubusi žalia skara.

Čia, pagal vietos žmonių jau lenkiškai sekamą legendą, Eglę mėginęs iš burtų dar Šiurpos bernas vaduoti. Jis atsigulęs apypietės ir praganęs  savo jaučius. Jų ieškodamas sutikęs tamsiai žaliu rūbu moterį, kuri žadėjusi bernui grąžinti jaučius, jeigu tas ją neatsigrįžęs dvylika kartų nunešiąs nuo kalno iki ežero kranto. Bet dvyliktą kartą bernas neištvėręs baugulio atsigrįžęs, ir balantis Eglės rūbas vėl pasidarė tamsus. Juodelio vanduo, gal dėl jo gylio, rodosi juodesnis už kitus vandenis. Čia, Šiurpilio piliakalny stovėjusi jotvių pilis, kurią daug kartų puldavę kryžiuočiai ir rusių kunigaikštis. 1283 metais pilį apgulę kryžiuočiai jos taip ir nepaėmę rengėsi grįžti namo, tačiau atsiradę alkanų išdavikų, kurie parodė slaptą kelią (taip gerai pilis buvo vandens saugoma), naktį išžudė sargybinius, užklupę pilies gyventojus miegančius išžudė, pilį sudegino. Nuo tų metų pilis jau neatsigavo. Kaip vadinosi pilies gyvenvietė, duomenų neišlikę. Istoriniuose šaltiniuose tik toji žemė vadinama Krėsmena. O Šiurpiliu kalną praminę vietos gyventojai, matydami tą baisią tragediją, kokia čia įvyko. Šiandien Šiurpilio ežeras vardą gavęs nuo piliakalnio vardo.

Dėl kirčiuotos šaknies palygink minėtąjį Vygrių ežerą Brìzgelis.

Kampuõtis 2 (lenk. Kompoć) – tarp Agurkių ir Kampuočių kaimų esantis kampuotas ežeras, davęs ir Kampuočių kaimui vardą. Kampuočio ežere pastebėti kampai. Todėl ir tokį vardą jis gavęs. Nuo ežero ir kampuočių kaimas gavęs vardą.

Karnitas (lenk. Jezioro Karnickie) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, apie 27 km į šiaurvakarius nuo Ostrudos.  Vardą gavęs iš senųjų prūsų kalboje buvusio žodžio, kurį išlaikė ir lietuvių kalba – karna “karklo, gluosnio, liepos plėšiama apatinė žievė, vartojama pynimo darbams”.

Kilpinis (lenk. Jezioro Kielpińskie) – ežeras, esantis Varšuvos dauboje, Vislos senupėje, nutolęs per 2 km nuo Lomiankų. Yra panašu, kad vardas išlaikęs giminystės ryšius su liet. žodžiu kilpa. Mat toje vietoje upė iš tiesų dariusi kilpą.

Šį ežerą retkarčiais maitina bevardžiai srautai, kurie vasarą išdžiūsta. Kilpinio ežeras yra pavyzdys gerai išsilaikiusios upės senvagės. Ežeras yra ilgas (apie 700 m) ir siauras, apsuptas juosta vandens augalijos ir bestuburių faunos, dėl ko turi savybę apsivalyti ir tinkamas moksliniams tyrinėjimams.

Nuo 1988 metų čia įkurtas vandens draustinis.

Klevaitis (lenk. Klewajtis) – ežeras Seinų valsčiuje, dabartiniame Klevų kaime. Vardą gavęs nuo klevais apaugusių medžių. Vardo mažybinė priesaga –ait– rodo jo mažumą lyginant su Klevio (žr.) ežeru.

Klevis (lenk. Klewis) – ežeras Seinų valsčiuje, dabartiniame Klevų kaime. Vardą gavęs nuo klevais apaugusių medžių. Tai didysis kaimo ežeras.

Kolnas (lenk. Jezioro Kolno) – ežeras Palenkės vaivadijoje. Jo paviršius 269,26 ha, ilgis 2315 m. Maksimalus plotis 1700 m. Maksimalus gylis 2 m. Tūris siekia 1360 tūkst. m3.

Ežero dubuo yra apskritas, lengvai įlinkęs, primena kulną. Krantai pelkėti, sunkiai prieinami, apaugę meldais ir nendrėmis bei plačialapiais švendrais.

Tai pratakus ežeras. Jo lygmuo buvo nuleistas apie 80 cm, kai aplinkinės balos buvo sumelioruotos bei pagilinta Kolniczankos (naujas vardas nuo Kolno ežero) vaga. Tarp ajerų ir meldų aptinkami vabzdžiaėdžiai vandens augalai aldrūnės.

Ežero vardą galima sieti su jo turima kulno forma, prūsų kalboje žinomas žodis kalopeilis “lenktas kapojamas peilis” (V. Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”), tačiau tikėtina, kad jis vardą gavęs nuo jotvingių žodžio kal, reiškiančio mulą ar purvą (taip teigia Lenkų Vikipedija).

Mars 2 (lenk. Pomorze) – ežeras Seinų apskrity, Kuklių valsčiuje. Paviršius 295,4 ha; maksimalus gylis – 23,5 m, vidutinis gylis – 8,6 m; ilgis – 4950 m; maksimalus plotis – 1200 m. Ežero krantus apaugęs Augustavo girios šilas. Dugnas žvyruotas, tinka maudytis ir poilsiauti, tinka ir vandens sportams bei buriavimui. Vardą gavęs greičiausiai nuo to, kad apylinkėse tai dydžiu išsiskiriantis ir marias primenantis ežeras. Iš jo ištekanti upė turi Marės  vardą (lenk. Marycha) – lenkų literatūroje šiandien tą patį vardą turinti ši upė per visą savo ilgį, o lietuvių atminty išsaugoti keli sudedamieji jos vardai: Šalčia, Bokša, Seina, Marė).

Meldinis (lenk. Meldinis) – mažas ežerėlis Šlynakiemio (žr.) kaime. Meldinio vardą ežeras gavo nuo jame augančių meldų. Šie augalai sudarė išskirtinį vandens telkinio bruožą, kadangi meldai mūsų krašte ne kiekviename ežere auga.

Nètas ežeras 2 (lenk. Necko nuo Jezioro Neckie, iš kurio išteka upė Netà) – Augustavo ežeras. Ežerui vardą matyt bus suteikusi (kaip ir daugeliui kitų baltiškų ežerų vardų) iš jo ištekanti upė (žr. Netà).

Orija (Lt) – ežeras šalia Kalvarijos.

Pabandis 2 (lenk. Pobondzie) – ežeras Suvalkų apskrity. Paviršius 0,5 km². Matmenys: ilgis 1,25, plotis iki 0,7 km. Gylis: vidutinis – 3,6 m, maksimalus – 10 m. Vandens plokšmė – 141,9 m v.j.l. Per ežerą teka Šešupė. Vardas galbūt giminingas su daiktavardžiu banda “plokščias kepalas”.

Proraslis (lenk. Przerośl) ežeras Suvalkų krašte. Koordinatės: 54°16’52″N 22°36’05″E. Gylis 28,2 m. Ežero paviršius apie 65 ha, ilgis 2,2 km, plotis 0,52 km. Kranto linijos ilgis siekia 5,4 km.

Proraslio vardas giminingas su Raslio ežero ir miesto bei Raspūdo ežero ir Raspūdos upės vardais. Lietuvoje tos šaknies vardą turi Raseinių miestas. Tačiau iki galo vardo kilmė nėra aiški.

Punià 4 (lenk. Punia) – Punsko ežeras. Vardas matyt atkeltinis nuo Panemunių Punios. Lietuvoje Punios miestelis stovi strateginėje vietoje ant Nemuno kranto. Ten vyko mūšiai su kryžiuočiais. Todėl ir vardas sietinas su veiksmažodžiu punyti “mušti, pešti”.

Raspūdas 1 (lenk. Rospuda) – netoli Augustavo esantis ežeras, vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Raspūdõs. Ežero paviršius – 334 ha; maksimalus gylis – 38,9 m; vidutinis gylis – 14,5 m; ilgis – 5800 m; maksimalus plotis – 750 m. Jo krantai skardūs ir smėlėti su gausybe daubų ir miškelių. Švariame vandenyje veisiasi karšiai, ešeriai ir lydekos.

Redikainis (lenk. Redykajny) – ežeras prie Olštino. Priesaga –ain– rodo vardo baltiškumą. Šaknies reikšmė neaiški – gal asmenvardinės kilmės?

Saĩnas 2 (lenk. Sajno) – prie Augustavo esantis ežeras. Paviršius siekia 522,5 ha; maksimalus gylis – 28 m; vidutinis gylis – 10 m; ilgis – 7100 m; maksimalus plotis – 1100 m. Vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Sajos (lk. Sajownica).

Samãnis 1 (lenk. Samanis)lenkų Vikipedija rašo, kad ežero vardas yra lietuviškas. Mums jis siejasi su samanomis. Paviršius apie 10 ha, gylis – 28 m. Čia laikosi net vėžiai, ungurai, vijūnai, lydekos, karpiai. Dėl krantų formos ir ežero gylio čia labai mažai uodų.

Seĩnas 4 (lenk. Jezioro Sejny) – Ežerui vardą suteikė iš jo ištekanti upė (žr.) Seinà. Lietuvių kalbai ir apskritai baltams tatai yra būdinga, plg. Bokšys – ežeras ir Bokšà – upė, Alnas – ežeras ir Alnà – upė ir pan. Kodėl upės lėmusios vandenų vardą, ne ežerai? Todėl kad upė – gyvas vanduo – labiau ta nuo tos skyrėsi ir lengviau buvę jas apibūdinti. Taigi ežerai ir liko upių šešėlyje ir jų globoje.

Séivis 1 (lenk. Sejwy ) – ežeras Punsko valsčiuje. Vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Seivõs.

Seivio ar Seivos vardai yra tos pačios šaknies sei-:sie-, kaip ir Seinossieti “jungti”. Jis iš tiesų atlieka čia esančių vandenų jungiklio vaidmenį – sieja jis Valinčių ir Trakiškių vandenis su Šaltėnų vandenimis.

Apie Seivį rašė Juozas Vaina [“Voruta” nr. 14 (248), 1996.04.6-12 d., 7 p.]: “Ežero pakraščiuose ir dabar auga nendrės, iš kurių audėjos darydavosi šaudyklėms šeivas, nes jos gana patvarios ir lengvos. Kadangi … jotvingiai netardavę š, o s, tai ir pačios nendrės galėjo vadintis saivomis ar seivomis. Tokią mano mintį lyg ir papildo netoli nuo Seivio esantis Šlynakiemio ežeras, vardu Meldzinis, kuriame auga meldai.”

Bet akylusis “Aušros” ir “Vorutos” skaitytojas Petras Dapkevičius iš Žagarių kaimo laiške rašo:

…p. Vainos įterptas aprašymas ežero Meldzinis, kuriame auga meldai. Tai lyg sutapatinama su nendrėmis. O meldai tai kartu pulkais augantys greta nendrių, bet tai visai kiti augalai. Iš jų jaunystėje darydavau plaustus plaukti, kadangi daugiau jų surišus į “pundą” ir po savimi pasidėjus netgi nemokančiam plaukti buvo galima laikytis ant vandens. Dabar vaikai tam tikslui vartoja pripūstas ratų kameras ir netgi jau nežino, kam buvo reikalingi meldai. O gyvenantiems toliau nuo ežerų galima netgi nežinoti skirtumų tarp nendrių ir meldų.”

Pirmą kartą apie Seivus užsimenama 1530 metais.

Netoliese bėga Šipliškių-Seinų kalias, skirianatis Bokšį nuo Seivio.

Vandens talpmė primena stačiakampį. Prie pietų krašto išnyra medžiais apaugusi sala. Čia įžiūrimos kažkokios būklės. Galbūt kitados čia dvaro stovėta. Šiek tiek į vakarus yra kita salaitė. Trečia sala yra nuo Vaitakiemio pusės. Šalia jos išnyra didžiulis riedulys.

Iš Seivio buvo kitados nutiestas keturių kilometrų ilgio vandentiekis, aprūpinantis į Trakiškes atvykusius garvežius vandeniu. Jį vadinta rusišku vardu vodokačkė.

Selmantas D. (lenk. Selmant W.) – be galo turistiniu požiūriu patrauklus yra už 4 km į rytus nuo Elko (53°50’N 22°28’E) ežeras Selmantas Didysis. Jo paviršius lygus 1273 ha, maksimalus plotis 3,5 km, gylis siekia iki 22 m. Jį sudaro du sparnai, kurių bendras ilgis siekia 11,6 km. Krantų ilgis prašoka 35 km.  Į šį ežerą įteka upė Legà (lenk. Lega), o jį perplaukusi patenka į Raigardo ežerą (lenk. Jezioro Rajgrodzkie).

Ežero vardas aiškiai siejamas su asmenvardžiu. Jame atpažįstamas ir lietuviams žinoamas vardas – Selmantas (žr. Šelmantas). Lenkų kalboje antroji šaknis mant- verčiama į  ment-, palygink Algimantas > Algiment.

Skanda (lenk. Skanda) – ežeras šalia Olštino. Vardo šaknis siejama su veiksmažodžių skęsti:skandinti.

Skertangas (lenk. Skiertąg, vok. Scherting See) – 0,75 km² paviršiaus ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Šiaurryčiuose prigludęs prie Morongo miesto. Ežero vardo kilmė nėra aiški.

Stabìngis 2 (lenk. Sztabinki) – yra ilgas ir siauras. Krantai akmeningi. Iš čia ir vardas. Stabis jotvių lūpose reiškęs akmenį. Lietuvių kalboje tasai žodis šiandien jau apnykęs, bet jo reikšmė išlikusi tokiuose žodžiuose, kaip: ištiktas stabo (suakmenėjęs), stabligė, nustebo (sustingo), sustabarėti (sumedėti).

Strengẽlis (lenk. Stręgiel) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė nėra aiški. Ežero rytų pakrašty įsikūręs Strengelaičio (lenk. Stręgielek) kaimas, o vakariniame krante vietovė (žr.) Ogonki. Strengelio plotas apima 409 ha, ilgis siekia 3,7 km, plotis 1,8 km, gylis 12,5 m. Pakrantė vingri. Pietryčių daly viena įlanka vadinama Strengeláičiu (lenk. Stręgielek). Arčiau ežero pietinio krašto yra 3 ha paviršiaus sala. Per Strengelio ežerą prateka Sapinos upė ir neša vandenis į (žr.) Svencaičio ežerą.

Sukelis (lenk. Sukiel) – ežeras šalia Olštino. Priesaga –el– rodo vardo baltiškumą. Vardo reikšmė neaiški.

Šaipìškių ežeras 2 (lenk. Jezioro Szejpiszki) – ežeras Palenkės vaivadijoje, Seinų apskrity. Paviršius apima apie 72 ha. Maksimalus gylis siekia apie 21,5 m, vidutinis gylis – 7,3 m.

Vardas yra giminingas su veiksmažodžiu šaipytis “darytis plyšiams, skilti” arba “juoktis, pašiepti”. Tokį ežero vardą norėtųsi sieti su krašto reljefu, kurio grožis pavydėtinas,  su krantų grimasomis, bet veikiau galėjęs taip būti pramintas nuo Šaipiškių kaimo vardo, o kaimą galėjęs įkurti žmogus pavarde Šaipa ar Šaipys. Šitaip manyti verstų priesaga –išk-, rodanti kieno gyventą vietą. Tokią prielaidą norisi daryti dar ir dėl to, kad ežeras neturi savarankiško vardo, o yra lokalizuojamas nurodomu kaimu. Lenkiškas vardas yra, matyt, hipernormalizmo pavyzdys. Kadangi dzūkai dvibalsį ei varčia dvibalsiu ai (leidžia > laidza), taigi “vertėjas” šitai žinodamas tiesiog persistengė ir tarmiškumą “atstatė”, mat žodis šaipytis yra kaip tik bendrinės lietuvių kalbos faktas.

Šėlmantas (lenk. Szelment D., Szelment M.) – ežeras Suvalkų apskrity. Nors jis yra arti mūsų kalbinio arealo, prie pat Beceilų, nusidriekęs pakele važiuojant Suvalkų link, tačiau neteko girdėti, kaip jį kas būtų vadinęs lietuviškai. Jo vardą galima sieti su kitu panašiai skambančiu ežero vardu – (žr.) Sėlmantu (šalia Elko). Visi ženklai rodytų, kad šie ežerai pavadinti to pačio istorinio asmens vardu. Tiktai Šėlmantas buvo atsidūręs lietuvių kalbos apsupty ir jotvišką s iškeitė į š. Tuo tarpu Sėlmantas perėjęs per vokiečių ir lenkų kalbas išlaikė autentišką formą.

Trumpalis (lenk. Jezioro Trompole) – ežeras Punsko valsčiuje, Trumpalio kaime, netoli Giluišių (žr.) kaimo ir ežero. Ežeras ir dalis kaimo likę Lietuvoje. Jo varde išlaikyta dzūkiška priesagos –el– forma, kurią dzūkai verčia į –al-, plg. Dusalis. Kai kam gali rodytis, kad šio ežero lenkiškas vardas turi kažką bendro su lenk. pole “lauku”. Bet tai dėl blogo fonetinio vertimo turime tik atsitiktinį šaknų sutapimą. Vardas Trumpalis rodo trumpą ežerą, kaip Giluišis – gilų.

Trumpališkis (lenk. Jezioro Trumpaliszki) – tai kitas ežeraitis, gavęs vardą su ta pačia šaknimi, kaip ir Trumpalis. Žmonių sąmonėje jis tarytum giminiuotųsi su Trumpaliu. Tačiau priesaga –išk– verčia sieti jį su Trumpališkio pavarde.

Trumpalaitis (lenk. Trumpalajtis) – tai dar vienas Trumpalio ežero giminaitis. Jo varde matome tą pačią būdvardžio trumpas šaknį.

Ūla Lt. – ežeras Varėnos rajone, 2 km į pietus nuo Rudnios. Plotas 15 ha. Ežeras trikampis. Ilgis iš vakarų į rytus 0,7 km, plotis 0,4 km. Per ežerą teka upė  (žr.) Ūla. Dugnas smėlėtas. Rytiniame krante rasta neolito gyvenvietės liekanų. (Tarybų Lietuvos enciklopedija)

Vadanga (lenk. Wodąg) – ežeras šalia Olštino. Vardo kilmė neaiški.

Varpūnas (lenk. Jezioro Warpuńskie, vok. Warpuhnen) – kaimas Lenkijoje, Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Sorkvitų valsčiuje. Ežeras taip vadinamas nuo (žr.) Varpūnų kaimo.

Kaimas įsikūrė 1373 metais, Kryžiuočių magistrui Winrichui von Kniprodei suteikus turto paveldėjimo dokumentą prūsui Sanglobei ir jo keturiems sūnums ir padovanojus 120 valakų sklypą. Sūnaus Varpūno valdos tai šiandieniai Varpūnai. 1437 m. Varpūnai išstatydavo vieną karinę tarnybą (riterių būrį). 1818 metais Varpūnų mokyklą lankė  43 vaikai, du iš jų buvo vokiečių tautybės.

Varpus 2 (lenk. Warpuskie) – vardo kilmė neaiški.

Výgriai 1 (lenk. Wigry) – tai kelių ežerų kompleksas, todėl vadinamas daugiskaitos forma. Paviršius siekia apie 22 km2, pagrindinio telkinio ilgis – 20 km, giliausia vieta – 73 metrai (tai antras po Ančos – siekiančios 113 m gylį – Lenkijos ežeras), krantų ilgis (įskaitant ir salų krantų ilgį) – apie 75 km. Gylį, ilgį, plotį, tūrį galima sumatuoti metrais ar kilometrais, o kuo išmatuoti grožį?

Vardas siejasi su būdvardžiu vingrus. Kraštotyrininkas Antoni Patla knygoje Piękno Ziemi Suwalskiej rašė: “(…) Tas ežeras turi dar “kažką”, ko normalus vadovas neaprepia ir nėra pajėgus aprėpti. Tas „kažkas“ išraizgytas yra subtiliu veliumu plytinčioje ežero panoramoje, žaismas spalvų, kokių neaptinkame tapytojo paletėje, pliuškena ir šniokščia garsais, kokių nepajėgia išgauti joks muzikos instrumentas. (…) Kas nori pažinti Vygrius, turi su jais bičiuliuotis draugingai ir ilgai (…).“ Intymiai su Vygriais bičiuliavosi gal tiktai Viktoras Vinikaitis, kilęs iš Naujasodės kaimo ir nuėjęs graudų bei ilgą savo gyvenimo kelią, kol pagaliau čia užbaigė visus savo vargus ir džiaugsmus.

Dėl vardo kilmės lenkakalbiaivietos gyventojai pasakoja legendą, kuri skelbia, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš karo žygio po kryžiuočių kraštą, išvydęs nepaprasto grožio ežerą, sustojo trumpam pailsėti. Staiga iš tankių nendrių išniro luotas, skobtas iš vieno rąsto, kuriame sėdėjo keturi barzdoti vyriškiai. Kunigaikščio paklausti: “Kas būsite”, kartodavę vis tą patį: „vyrai“, „vyrai“, tarytum būtų tik tą vieną lietuvišką žodį mokėję. Tie legendiniai vyriškiai buvę paskutiniai jotviai. Jų seneliai, 1283 m. dalyvavę Komanto vadovaujamame sankylyje prieš kryžiuočius, pasislėpė didžiausioje ežero saloje. Kunigaikštis Vytautas, nežinodamas ežero vardo, ėmė jį vadinti Vyru, o vėliau žmonės perkreipė į Vygrius. Taip ir atsiradęs Vygrių vardas. O toje saloje kunigaikštis įsakęs pastatyti medžiotojų namus.

Vilkabalė 1 (lenk. Wilkobole) – ežeras. Dėl vardo kilmės abejonių nekyla. Tokio pobūdžio vietovardžių turime ir daugiau: Krankliabalė, Apšakalnis, Barsukalnis

Zelvà 2 (lenk. Zelwa) – miškais apaugęs ežeras. Varde išsaugota jotviška žodžio forma. Vakarų baltai netarė priebalsio ž, vietoj jo sakydavo z. Zelva (žr. Berznykas) yra žaliasis ežeras. Mes turime išsaugota žalsvo grybo vardą – žalvė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.10; 06:00