Turime neabejotinai viltingą žinią: JAV greičiausiai dar šiemet Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuos karinius dalinius, apginkluotus moderniausiais tankais bei toliašaudžiais pabūklais.
Nuolatinės amerikiečių karinės bazės Baltijos valstybėse – puikus sprendimas. Kuo daugiau tose bazėse bus tankų, tuo ramiau miegosime ir mes, ir visa Europos Sąjunga. Tuo įtikinamesnis bus 5-asis NATO straipsnis. O Vladimiras Putinas bus priverstas tapti … padoresniu, sąžiningesniu.
Kremlius suprato amerikiečių kalbą: Vašingtonas nebejuokauja. Putino šalininkai siunta, kad amerikiečiai nustojo kliautis diktatoriaus gera valia bei melais. Putinas nenori ir negali būti nei padoresnis, nei sąžiningesnis. Jį galima tik priverst elgtis padoriau bei sąžiningiau. Putinas ir agresija – du panašūs žodžiai. Tiesiog sinonimai. Putinas ir padorumas – antonimai.
Būtent todėl mums nederėtų bijoti Putino pykčio. Jei Putinas pyksta – mes pasirinkome teisingą kelią. Mes galime jaustis ramūs tik tuomet, kai Putinas pyksta, nes teisingus mūsų pasirinkimus išduoda būtent Putino nepasitenkinimas. Mes galime bijoti nebent Putino džiugesio. Jei Putinas mus giria, mums pritaria – vadinasi, elgiamės neteisingai. Deja, šiandien vadovautis tenka tokia logika.
Štai kodėl Lietuva negali išsiversti be amerikiečių karinės bazės. Kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis pajėgus suvokti: kai Rusija pamiršta, kas yra padorumas, sąžiningumas ir garbė, Baltijos valstybėms kaip duona kasdieninė reikalingi amerikietiški tankai „Abrams“. Ne vokiški, prancūziški, itališki ar ispaniški, o būtent amerikietiški tankai, nes vokiečiams, prancūzams, italams ir ispanams ne itin rūpi rytinių NATO valstybių savijauta. Šios egoistiškai nusiteikusios šalys dažnai linkusios peikti Amerikos įtaką, bet, kaip byloja jų visuomenės nuomonių apklausos, trokšte trokšta, jog Vašingtonas, kilus konfliktui, jas gintų ir nagais, ir dantimis. O kad Amerika gintų tris Baltijos valstybes, Berlynui, Romai, Madridui ir Paryžiui – nusispjauti.
Ir vis dėlto nesuvokiančių Amerikos svarbos turime net Lietuvoje. Vieni nesuvokia tyčia, kiti – dėl neišmanymo, nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių… Prie kurių priskirtinas režisierius Rimas Tuminas? Taigi: agresyvumo neslepiančiai Rusijai palankius pareiškimus laidantis režisierius, kaip bebūtų liūdna ir pikta, vėl pažėrė Kremliaus diktatoriui malonių įžvalgų – samprotavo neva apie „kietos rankos“ neišvengiamumą Rusijoje.
Savo primityviais, menininkui garbės nedarinčiais pareiškimais režisierius įžeidė ne tik Lietuvą. Įžeidė ir kraujuje paskandintą Čečėniją, ir Padniestrę praradusią Moldovą, ir savo žemių netekusią Gruziją. Įžeidė ir Krymo netekusią bei Donbaso ir Luhansko beveik nekontroliuojančią Ukrainą. Žvelgiant dar giliau, įžeidė ir Azerbaidžaną, nes Kalnų Karabachą iš šios musulmoniškos šalies atėmė ne tiek Armėnija, kiek karinės Rusijos pajėgos. O žvelgiant labai giliai, tai įžeidė ir rusų tautą, kuriai reikia ne kietumo, bet padorumo.
Lietuvio režisieriaus sąžinę slegia rimta nuodėmė, kurią sunku nuplauti. Viena situacija – kai proputiniškus lozungus skelbia keletas mažai raštingų, galbūt net nuoširdžiai nesusigaudančių karoblių. Visai kas kita, kai Putiną pateisina intelektualas. Pasiteisinimai, esą dirbdamas Rusijoje režisierius kitaip negalėjo kalbėti, nes nepritariančiųjų V.Putino politikai laukia Boriso Nemcovo likimas, – neįtikinami. Pavyzdžiui, aktorius Regimantas Adomaitis portale lrytas.lt prisipažino, jog dabartinėje Rusijoje jis negalėtų dirbti. Išties – ar principingi Lietuvos piliečiai, įskaitant ne tik menininkus, bet ir verslininkus, gali plušėti Rusijoje nejausdami nė menkiausio diskomforto?
Štai sykį verslininkas Gediminas Žiemelis viešai komentavo, jog savuosius verslus Rusijoje jis, pasirodo, pradėjo gerokai anksčiau nei Rusija pradėjo smaugti Ukrainą. Kad iki Ukrainos smaugimo buvo ne mažiau kruvini Moldovos, Čečėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos puolimai, kuriuos taip pat reikia turėti mintyse, verslininkas neužsiminė.
Žodžiu, būtų nuostabu, jei režisierius Tuminas viešai pareikštų: kol neišsinešdinsite iš Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ir Azerbaidžano, tol Maskvos ar Sankt Peterburgo teatruose nestatysiu jokių spektaklių. Nei Gorkio, nei Čechovo. Tik toks galėtų būti talentingo menininko atsakymas Putinui.
Bet mūsų režisierius meilikauja būtent tam, kurio rankos – kruvinos. Todėl antituminiški pareiškimai – neišvengiami. Ir gerai, kad antituminiškų pareiškimų – daug. Ir gerai, kad esama lietuvių, kurie nūnai nebenorės kelti kojos nė į vieną Tumino pastatytą spektaklį.
Aštrausiai kalbėjo, man regis, Delfi.lt apžvalgininkas Rimvydas Valatka savo pirmadieniniuose komentaruose. Jis retoriškai klausė, kas šiandien gali būti blogiau už Putiną ir Tuminą. Apžvalgininkas Valatka pastebi, jog „Rusija visada Lietuvoje turėjo savo agentų“, dosniai apmokamų Judo sidabriniais. Apžvalgininkas Valatka taikliai Tuminą lygina su Putino pastumdėliais aktoriais Žeraru Depardjė ir Styvenu Sigalu.
Žodžiu, Tumino elgesys nepateisinamas. Nebent jis mums ir mūsų sąjungininkams slapta teiktų konfidencialios informacijos apie padėtį Maskvoje. Ar tokia versija įmanoma? Teoriškai – įmanoma. Bet apie tokias kombinacijas mūsų saugumas greičiausiai tik svajoja, nes Rusija visada Lietuvoje turėjo gerai apmokamų agentų, o Lietuva savo žmonių Rusijos platybėse – beveik niekada. Maskvoje sulaikyto neva Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos agento Aristido Tamošaičio atvejis nepaneigia, bet patvirtina šią taisyklę: Lietuva per silpna turėti informatorių Rusijoje.
Juk po JAV slaptųjų tarnybų darbuotojo Edvardo Snoudeno išdavysčių savo agentus saugumo sumetimais priverstos iš Rusijos masiškai atšaukti net Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos. Kur jau ten Lietuvai konkuruoti su amerikiečių ir britų „džeimsais bondais“!
Tad laukiu nesulaukiu dienos, kada mūsų žemėje įsikurs galingais, moderniais ginklais aprūpinta amerikiečių karinė bazė. Ir neturiu nė mažiausios vilties, jog režisierius Tuminas mums kada nors nuoširdžiai papasakotų apie gyvenimą diktatoriaus valdomoje Rusijoje.
Nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
2015.06.17; 06:19
