Sekmadieniniai pamąstymai. Tikrai kvaili dalykai


Print

Iki šiol negaliu pamiršti „sensacingojo“ interviu, kuriame poetas Donaldas Kajokas bando suprasti Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį. Tokius lietuviškus prisipažinimus sunku pamiršti. Įsirėžia giliai į atmintį, nes sukelia niūrių, slogių minčių.

Žinoma, „Lietuvos ryte“ pasirodžiusiame tekste nėra nieko nusikalstamo. Net meno, kultūros, plunksnos žmonės šiandien priversti skambiai, intriguojančiai, šokiruojančiai svarstyti. Kaip kitaip atkreipsi į save dėmesį. Visi dabar vaikosi sensacijų: kuo triukšmingiau, tuo geriau. Jei kalbėsi kultūringai, tyliai – niekas neišgirs, niekas nepastebės…

Todėl poeto retorišką klausimą, kaip jis elgtųsi atsidūręs Rusijos prezidento vietoje, traktuočiau kaip pigų, meno žmonėms nederantį triuką. Juolab kad poetas pats prisipažįsta sakantis „labai kvailą dalyką“. Gal poetui įtakos padarė Rusijoje dirbančio režsisieriaus Rimo Tumino ditirambai, skirti Rusijos prezidentui V.Putinui?

Rašydamas šį komentarą nuolat savęs klausiau: gal teisingiau numoti ranka į tokio pobūdžio menininkų pasakymus – tiesiog jų nepastebėti? Na, leptelėjo nesusimąstydamas, na, lrytas.lt nesusimąstydamas paskelbė. Tikriausiai ignoravimas būtų pati išmintingiausia taktika. Ir vis dėlto nuoširdžiai nesuvokiu, kaip žinomam lietuvių poetui gali apsiverst liežuvis tvirtinti, jog, tapęs Kremliaus šeimininku, jis elgtųsi visai taip pat kaip tikrasis V.Putinas.

Kietumas – kiekvieno gero prezidento bruožas. Net ir pačių demokratiškiausių valstybių vadovai negali būti silpni, mat tarp demokratijos ir chaoso – vos vienas žingsnis. Tačiau svarbu, kur, kaip ir kodėl prezidentas mosuoja „geležiniu kumščiu“. Jei „geležiniu kumščiu“ diegiamos skausmingos, bet reikalingos reformos, – pažanga. Jei „geležinio kumščio“ pagalba rūpinamasi tik asmenine gerove bei asmeniniu saugumu, – turime nusikaltimą.

Suskaičiuokime, kiek blogų ir kiek gerų darbų padaryta Rusijoje atėjus į valdžią V.Putinui. Pirmiausia pažvelkime į gerųjų V.Putino darbų sąrašą. Jis – tuštutėlis. Milijardai dolerių, kurie buvo sukaupti prekiaujant nafta ir dujomis, nukreipti į šalies politines, ekonomines ir kultūrines reformas? Rusijai reikėjo tos kvailos, idiotiškos, korumpuotos olimpiados? O gal prie gerųjų V.Putino darbų norima priskirti Rusijos armijos modernizavimą, bandymą Vakarus šantažuoti rusišku branduoliniu ginklu?

Blogųjų V.Putino darbų sąrašas – labai ilgas. Susprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, kad turėtų pretekstą pradėti antrąją karinę kampaniją prieš nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją; pažeidė Rusijos Konstituciją, ieškodamas galimybių trečią kartą tapti šalies prezidentu; neskubėjo rūpintis avariją ištikusio povandeninio atominio laivo „Kursk“ jūreivių likimu; vardan politinių tikslų nusispjovė į teatre įkaitais paimtų žmonių Dubrovkoje likimus; vardan politinių dividendų paaukojo į nelaisvę patekusių Beslano moksleivių ir mokytojų gyvybes; nužudė į Didžiąją Britaniją pabėgusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Aleksandrą Litvinenką; nušovė į Vakarus nepasitraukusią žurnalistę Aną Politkovskają; leido nužudyti Rusijos opozicijos atstovą Borisą Nemcovą; užpuolė Gruziją; užpuolė Ukrainą; šantažuodamas dujų kainomis smukdė Lietuvos ekonomiką; numušė virš Ukrainos skridusį civilinės aviacijos lėktuvą, bet bėdą vertė besiginantiems ukrainiečiams…

Kas galėtų paneigti, jog V.Putinas dėl šių bėdų – niekuo dėtas? Bet žinomas lietuvių poetas įtakingame lietuviškame leidinyje teigia, esą atsidūręs V.Putino kailyje elgtųsi beveik taip pat kaip tikrasis V.Putinas. Bent jau šių eilučių autoriui baugu girdėti tokius prisipažinimus.

Juolab kad net buvę V.Putino bendražygiai tvirtina, jog šis prezidentas „akivaizdžiai perlenkė lazdą“. Susiraskime buvusio V.Putino patarėjo Andrėjaus Illarionovo, nūnai dirbančio Amerikoje Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, svarstymus, kokiu keliu būtų žingsniavusi Rusija, jei į prezidento krėslą būtų atsisėdęs ne V.Putinas, o neseniai Anapilin iškeliavęs sovietinės nomenklatūros auklėtinis, sovietinės žvalgybos veteranas Jevgenijus Primakovas. Šis politinis SSRS ir Rusijos veikėjas kadaise irgi pretendavo tapti Kremliaus valdovu – buvo rimtas V.Putino konkurentas.

Be abejo, sudėtinga, o gal net neįmanoma įsivaizduoti, kaip tu pasielgtumei, atsidūręs kito kailyje. Ir vis dėlto leidiniui svoboda.org duotame interviu buvęs V.Putino patarėjas A.Illarionovas spėja, jog, nepaisant pažiūrų panašumo, J.Primakovas būtų elgęsis nuosaikiau nei V.Putinas. Nugaros atsukimas Vakarams – neišvengiamas. Konfliktai su Vakarais – neišvengiami. Mat J.Primakovas niekad nebuvo Vakarų draugas ir niekad nesižavėjo vakarietiškomis žmogaus teisėmis. Lengva numatyti, jog V.Putino ir J.Primakovo pažiūros buvo labai panašios: pilnos imperinių ambicijų.

Tačiau į karines avantiūras prieš Gruziją ir Ukrainą, pasak į Vakarus pasitraukusio eksperto A.Illarionovo, ponas J.Primakovas nebūtų vėlęsis.

Taigi net sovietinės žvalgybos veteranas J.Primakovas, rusų analitikų akimis žvelgiant, taip aršiai nežvangintų ginklais nei žvangina V.Putinas.

XXX

Beje, pastarosiomis dienomis stebina ne tik poetas D.Kajokas. Nustebino ir Vilniaus savivaldybėje plušantis britas Markas Adamas Haroldas. Kad socialiniame tinkle ištarė Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą įžeidžiančius žodžius, – šokiravo. Kad ne iškart atsiprašė, o pradėjęs atsiprašinėti pirmiausiai atsiprašė ne lietuvių, o savo merginos, – taip pat iškalbinga detalė.

Tačiau britą galima suprasti. Jam iki šiol nerūpėjo Lietuva ir vargu ar kada nors Lietuva rūpės labiau nei Didžioji Britanija. Bet suvokdamas tikrąsias brito abejingumo Lietuvai priežastis nesuprantu lietuvių atlaidumo priežasčių. Mes piktinamės kiekvienu po straipsniu atsirandančiu komentaru, kur gausu įžeidžiančių, užgauliojančių palyginimų bei epitetų. Reikalaujame, kad necenzūrinius žodžius vartojęs komentaro autorius ar to komentaro skubiai nepašalinęs leidinys atsakytų solidžia pinigine bauda. Lyg ir logiška, lyg ir teisiška.

Bet jei mes baudžiame tūkstantinėmis baudomis viešą ar privatų asmenį įžeidusį komentatorių arba komentaro operatyviai nepašalinusį internetinį portalą, kokią piniginę baudą turėtume skirti ponui Markui Adamui Haroldui? Logiškai svarstant, valstybę ir lietuvius įžeidęs britas turėtų sulaukti ne tik milijoninės baudos, bet ir kalėjimo, nes jis tikrai įžeidė ne vieną, ne keletą ir net ne keliolika lietuvių.

Ir vis dėlto šis britas tikriausiai nesulauks nė simbolinės vieno euro baudos. Štai toks lietuviškas teisingumas šių eilučių autoriui nesuprantamas: viešai įžeidinėti privačių ir viešų asmenų negalima, o Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą įžeidinėk kiek tik geidžia širdis.

XXX

Šiandien stebina ir kai kurių lietuvių svarstymai, kas gi slepiasi po poeto Justino Marcinkevičiaus aureole. Omenyje turiu kad ir delfi.lt portale pasirodžiusią naujausią publikaciją „Nutylima Just. Marcinkevičiaus pusė: kas slėpėsi po „tautos dainiaus“ aureole“.

Tokie svarstymai ir reikalingi, ir naudingi. Verkiant reikia objektyvios sovietinės literatūros antologijos. Tik kas ją parašys – filosofė Nerija Putinaitė? Ar pajėgsime sudėlioti teisingus akcentus, jei tą antalogiją rašys lietuviškumo nevertinatys tyrinėtojai? Mano supratimu, šventvagiška tvirtinti, esą Just. Marcinkevičius buvo sovietinės propagandos formuotojas, esą jo kūryba – miražas. Didesnių keistenybių nesugalvosi. Primityvu priekaištauti poetui, girdi, tavo herojai – bejėgės aukos, negalinčios nei apsiginti, nei apginti. Apie kokį bejėgiškumą kalbama, jei Just. Marcinkevičiaus poemos, eilėraščiai ir dramos kėlė lietuvišką dvasią, ragino puoselėti lietuviškas tradicijas, skatino domėtis Lietuvos istorija bei visomis išgalėmis priešintis rusifikacijai?

Kas gi smerktino, jei poetui kartais tekdavo atsižvelgti į sovietinės ideologijos reikalavimus. Ciniška iš sovietmečiu gyvenusio poeto reikalauti, kad šis anuomet būtų rašęs tarsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios Akto. Tokiais atvejais labai svarbios proporcijos. Privalomos duoklės sovietinei santvarkai lėkštė kur kas mažesnė už tą, kurioje sveriami nuopelnai lietuviškumui. Galų gale parodykite man poetą, kuris sovietmečiu Lietuvos interesus gynė drąsiau, atkakliau, kryptingiau ir sėkmingiau nei Just. Marcinkevičius?

Dabar kažkodėl tapo madinga žeminti, niekinti, šaipytis – tai daktaras Jonas Basanavičius 19-ame amžiuje nepajėgė kritiškai pažvelgti į savąsias koncepcijas 21-ojo amžiaus kosmopolitų, liberalų ir globalistų akimis, tai poetas Just. Marcinkeičius gūdžiais brežneviniais laikais buvo per mažai karingas…

Jau net nebesusigaudome, kaip privalu žvelgti į poetės Salomėjos Neries ar rašytojo Petro Cvirkos kūrybą. Tiesiog kalbėdami apie jų literatūrinį talentą privalome nepamiršti 1940-ųjų nuodėmių, o prisimindami 1940-ųjų išdavystę privalome nepamiršti puikių eilėraščių ir puikių apsakymų. Tarsi viskas aišku ir paprasta.

Bet Lietuvoje karts nuo karto atsiranda jėgų, kurios linkusios primesti mums nepilnavertiškumo kompleksus. Tarsi išties neturėtume į ką lygiuotis. Nebent – į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Man regis, šios jėgos dabar stiprėja, įžūlėja.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.07.05; 11:48


Prisijunkite prie diskusijos