Politinio prieglobsčio niuansai ir europietiškos intrigos


Print

Išgirdęs, jog politinio prieglobsčio Lietuvoje greičiausiai prašys Rusijos žurnalistas Andrejus Nekrasovas, įsivaizdavau kitą žmogų. Maniau, jog Lietuvos pagalbos siekia būtent dokumentinius filmus apie Rusijos agresiją prieš Gruziją rengęs Andrėjus Nekrasovas.

Su Rusijos nusikalstamą politiką Gruzijoje nušvietusiu režisieriumi iš Sankt Peterburgo prieš keletą metų Vilniuje teko šnekučiuotis, imti interviu. Būtent tas Andrejus Nekrasovas buvo palikęs patikimo žmogaus įspūdį. Už dokumentiniuose filmuose išdėstytą Gruzijai palankią poziciją Kremlius išties galėjo persekioti autorių. Juolab kad dokumentinėse juostose buvo nedviprasmiškai įvardinta kaltoji pusė, be to, filmai buvo parodyti Vakarų Europoje…

Bet paaiškėjo, jog Lietuvos užtarimo prašo ne Rusijos nusikaltimus Gruzijoje fiksavęs teatrologas iš Sankt Peterburgo. Pasirodo, Lietuvos pagalbos siekė visai kitas žmogus. Politinio prieglobsčio prašytojas – žymiai jaunesnis Andrėjus Nekrasovas iš Rusijos provincijos.

Atidžiau susipažinti su tikruoju užuovėjos mūsų šalyje prašančiu rusu pavyko tik rugpjūčio 17-ąją peržiūrėjus LRT žurnalistės Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Iškart norėčiau pabrėžti, jog šios diskusijų laidos parengtas pokalbis su politinio prieglobsčio siekiančiu rusu nesukėlė įtarimų. Lietuva neturėtų atstumti jauno vaikino. Lietuvai derėtų ištiesti pagalbos ranką politiniais motyvais persekiojamiems Rusijos žmonėms. Taip elgtis privalome vadovaudamiesi ne tik humanistiniais, bet ir pragmatiniais sumetimais – mums reikia turėti kuo daugiau draugų, bičiulių. Taip pat – ir Rusijoje.

Ir vis dėlto budrumas – būtinas. Politinio prieglobsčio suteikimas – atsakinga procedūra. Neteisingai pasielgus sulauksime skaudžių politinių padarinių. Kaip ir pilietybė, taip ir politinis prieglobstis turėtų būti suteikiamas tikrai ne visiems prašytojams.

Be to, labai svarbūs budrumo aspektai. Būtina išmokt atskirt tuos, kuriems tikrai reikia mūsų paramos, nuo tų, kurie geriausiu atveju tėra „nuotykių ieškotojai“. Kadaise, kai dar Gruzijai vadovavo prezidentas Michailas Saakašvilis, kalbinau Lietuvoje reziduojantį Gruzijos ambasadorių. Vienas iš mano pateiktų klausimų – kaip jis patartų Lietuvai pasielgti su nuolatinio leidimo gyventi anuomet prašiusiais gruzinais. Ambasadorius ragino būti atsargiems. Jo teigimu, į Lietuvą kartu su nelaimėliais bando patekti ir Rusijos slaptųjų tarnybų užverbuotų gruzinų, kurių tikslai – priešiški tiek Gruzijai, tiek Lietuvai. Vaizdžiai tariant, tikrasis tokių nuo karo neva bėgančių gruzinų uždavinys – kompromituoti Gruziją ir Gruzijai padedančią Lietuvą.

Minėtoje „Teisėje žinoti“ būtent apie pavojinguosius politinio prieglobsčio suteikimo aspektus nekalbėta. Laidoje dalyvavę politikai europarlamentaras Petras Auštrevičius ir buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ponas Žygimantas Pavilionis blogųjų pavyzdžių neanalizavo. Užsiminta tik apie baltarusiškąjį atvejį, kai dėl Lietuvos klaidų į kalėjimą Baltarusijoje buvo pasodintas baltarusių opozicionierius Alesius Beliackis. Tiesa, pareikšta viltis, jog Lietuva jau išmoko nedaryti tokio pobūdžio klaidų – kai pagarbos verti opozicionieriai dėl mūsų patiklumo, žioplumo ar biurokratiškumo atsiduria už grotų.

Bet kaip išmokt politinio prieglobsčio nesuteikt priešiškų interesų turintiems pasiuntiniams? Kaip išvengti dvigubų standartų? Juk būta dienų, kai Lietuva atstūmė nuo Rusijos persekiojimo bėgančius čečėnus – nepriklausomybininkus. Atstūmė daug čečėnų, kuriems, deportuotiems atgal į Rusiją, grėsė mirtinas pavojus. Atstūmė tik todėl, kad taip reikalavo Kremlius. Negalėčiau tvirtinti, jog anuomet galėjome pasielgti drąsiau, ryžtingiau. Tačiau tada nesistebėkime, kai mums prikaišiojamas nenuoseklumas, dvigubų standartų politika bei dviveidiškumas.

Nūnai irgi daroma klaidų. Daug kalbama apie galimybę jungtis prie Europos Sąjungos ne tik Moldovai, Gruzijai ir Ukrainai, bet ir kitoms, dar toliau į Rytus nutolusioms šalims. Bet ar kartais nepersistengiame, pamiršdami tokias sąvokas kaip „atsakomybė“? Jei kviečiame prisijungti prie europietiškos šeimos, tai turėtume imtis bent minimalios atsakomybės už tuos, kuriuos skatiname prisijungti. Padorus šeimininkas garantuoja į svečius ateinančiųjų saugumą.

Deja, Europa elgiasi būtent taip: entuziastingai kviečia prisijungti, tačiau nesirūpina saugumu. O juk turėtų būti atvirkščiai: pirma apginkime į bėdą patekusias šalis, ir tik po to svajokime apie Rytų partnerystės programos taikymą naujoms kandidatėms. Ar nematome, kaip Europos Sąjunga vangiai ir daugiausia žodžiais gina į didelę bėdą patekusias Moldovą, Gruziją, Ukrainą? Ar neakivaizdu, kad Europos Sąjunga be JAV karinės ir finansinės paramos nepajėgi garantuoti nei savo paties, nei tuo labiau kandidačių saugumo? Todėl europietiški skatinimai jungtis prie Briuselio ir Strasbūro kuo daugiau naujų šalių – mažumėlę ciniški. Vaizdžiai tariant, prieš ką nors priimdama ar ką nors skatindama prisijungti, Europa pirmiausia savo planus turėtų derinti su oficialiuoju Vašingtonu. Kad ir kaip nemalonu Berlynui ir Paryžiui, ES plėtros sėkmė priklauso ne tiek nuo Prancūzijos ar Vokietijos norų, kiek nuo JAV karinės galios. Pats metas pripažinti: kol Rusija žvangina ginklais, ES plėtros sėkmės raktas – Vašingtone, Baltuosiuose rūmuose.

Nustebino politiko Petro Auštrevičiaus pozicija dėl Armėnijos ir Azerbaidžano. Man regis, ponas P.Auštrevičius minėtoje R.Miliūtės laidoje „Teisė žinoti“ buvo linkęs į Europą temti … Rusijos karines bazes įsileidusią, Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano su rusų kariškių pagalba atplėšusią Armėniją. O Azerbaidžaną, kuris iš savo kaimynių nėra atėmęs nė pėdos žemės ir su visais kaimynais siekia draugiškai gyventi, savo humanitariniais bei sportiniais renginiais nuoširdžiai, nesavanaudiškai trokšta sudominti Europą, – peikė kaip nedemokratišką valstybę.

Ko siekiama brėžiant proarmeniškus – antiazerbaidžanietiškus palyginimus? Atstumti įtakingą, draugauti su Europa norinčią valstybę vien dėl to, kad ji – musulmoniška? Nejaugi demokratijos Azerbaidžane mažiau nei Armėnijoje? Tik pamanyk, tarptautines sporto žaidynes, tarptautinius humanitarinius forumus, seminarus, diskusijas rengiantis, rusų karinių bazių neturintis Azerbaidžanas – blogesnis už kaimynines valstybes puldinėjančią Armėniją?

Kam gi dar neaišku, kad be Rusijos kariuomenės pagalbos Armėnija nepajėgtų taip įžūliai elgtis – okupuoti 20 proc. Azerbaidžano teritorijos? Kam knieti į Europą integruoti nuo Rusijos visiškai priklausančią Armėniją – rusiškąjį „Trojos arklį“, o nepriklausomą, Europai simpatijas jaučiantį Azerbaidžaną – atstumti, pažeminti, įskaudinti?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.08.20; 22:36


Prisijunkite prie diskusijos