Kas gi trukdo taikai Ukrainoje? Ko iš tiesų siekia Rusijos prezidentas ir kaip toli jis gali eiti? Kokia rizika Baltarusijai kyla iš „rusiškojo pasaulio“, kurį Kremlius aktyviai stato šalia mūsų sienų? Į šiuos ir kitus internetinio laikraščio Naviny.by klausimus atsako buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, ne kartą per Ukrainos krizę pademonstravęs nuovokumą apie tikruosius Maskvos ketinimus.
– Andrejau Nikolajevičiau, ar turi perspektyvų Minsko derybos dėl situacijos Ukrainoje, prasidėjusios aukščiausio lygio viršūnių pasitarimu rugpjūčio 26 dieną?
– Žiūrint ką laikysime perspektyva. Aš galiu labai tvirtai pasakyti, kad taikiai sureguliuoti konfliktą, sukeltą Rusijos agresijos prieš Ukrainą, tokiu formatu neįmanoma. Tokie klausimai tokiose derybos nesprendžiami. Bet jei kalbėsime apie pasikeitimą karo belaisviais, žmonių aprūpinimą Donbase vandeniu, elektra, maisto produktais, tai tikriausiai šiose derybos galima tokius klausimus išspręsti.
– O kokių reikia derybų, kad būtų pasiektas taikus susitarimas, jeigu jis apskritai gali būti pasiektas?
– Tokioms deryboms dar ne metas. Dalykas tas, kad Rusijos kariuomenė yra Ukrainos teritorijoje, ir įvedama dar ir dar. Kol tai daroma, jokio pastovaus taikaus sureguliavimo negali būti. Tam pirmiausia reikia, kad Rusija išreikštų ir parodytų esanti pasirengusi išvesti ir savo, ir smogikų kariuomenę, liautųsi tiekti jiems ginkluotę, karinę techniką, finansavimą ir apskritai nutrauktų Rusijos ir Ukrainos karą. Kol kas nėra jokių požymių, kad Putinas būtų priėmęs tokį sprendimą, kad net galvotų apie tai. Priešingai, jo pareiškimai liudija visiškai priešingai. Jokių požymių, kad būtų pasirengęs taikos deryboms, Putinas nerodo.
– Kaip Jūs prognozuojate įvykių raidą Ukrainos rytuose artimiausioje perspektyvoje?
– Būtina peržiūrėti pačią veiksmų taktiką ir strategiją, nes dabar koviniai veiksmai vyks ne prieš separatistus, gausiai dalyvaujant Rusijos smogikams ir ginkluotosioms pajėgoms, o prieš Rusijos reguliariąją armiją, negausiai dalyvaujant smogikams. Tai iš principo kitoks karinių veiksmų pobūdis. Tai didelio masto dviejų reguliariųjų kariuomenių susidūrimas, naudojant praktiškai visą konvencinio karo arsenalą, norėtųsi tikėtis, nepritaikius masinio naikinimo ginklo. Bet tokiu atveju, jeigu kariniai veiksmai atsinaujins, o mano nuomone tai atsitiks artimiausiu metu, tai karinių veiksmų mastai žymiai padidės.
– Jūs ilgą laiką buvote Putino patarėju. Kaip manote, ko jis iš tikrųjų siekė? Ir ar toli su savo norais gali nueiti?
– Yra keletas etapų ir keletas tikslų. Pirmas, bandomasis šios strategijos etapas, buvo įvykdytas prieš šešerius metus per Rusijos intervenciją į Gruziją, parodęs tokios rūšies veiksmų galimybes ir apribojimus.
Dabar vykdomas antras etapas, kurį daugelis Kremliaus propagandistų vadina įžanginiu skyrium į naujo pasaulinio karo pradžią. Šio etapo uždavinys – užtikrinti kontrolę Ukrainoje. Jei to nepavyks, tai numatoma likviduoti Ukrainą kaip nepriklausomą ir šiuolaikišką valstybę. Todėl ir koviniai, ir kitokie Kremliaus veiksmai dabar nukreipti į Ukrainos likvidavimą arba, tuo grasinant, siekiant pajungti ją, ir pajungti ne tik dabartinę Ukrainos vadovybę, bet ir sukurti struktūrinius instrumentus šaliai kontroliuoti.
Kaip reikalauja Putinas, tam reikia, kad separatistai dalyvautų Ukrainos gyvenime. Reikia federalizuoti Ukrainą, suteikti ypatingą autonominį vadinamosios „Naujosios Rusijos“ statusą, legalizuoti teroristų karinius padalinius Ukrainos rytuose, sukurti ten nepriklausomą nuo Kijevo prokuratūrą, nepriklausomas specialiąsias tarnybas. Kitaip sakant, sukurti Ukrainos rytuose de facto nepriklausomą valstybę, deklaruojant, kad „Naujoji Rusija“ tebėra Ukrainos teritorija. Tai Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos versija, taip gerai ištobulinta per ankstesnius dešimtmečius.
Per kitą etapą planuojama toliau vykdyti strategiją, kurią Putinas vadina „didžiausios pasaulyje išsklaidytos tautos suvienijimu“. Jo nuomone tokia yra rusų tauta. Bet jai priklauso ne tik etniniai rusai, bet ir rusakalbiai, o taip pat ir terminu „tėvynainiai“ apibrėžiami visi žmonės, kada nors gyvenę (arba jų ainiai) Sovietų sąjungos ir Rusijos imperijos teritorijoje. Kadangi tai gana ambicingas tikslas, pradiniame etape planuojama suvienyti rusus Ukrainoje, Baltarusijoje, Šiaurės Kazachstane, Baltijos šalių rytiniuose regionuose, Gruzijoje, o taip pat Moldovos Padniestrėje.
Ir, pagaliau, strateginis tikslas – karas prieš angliškai kalbantį pasaulį. Jo tikslas – suskaidyti Vakarų saugumo aljansą į dvi dalis: angliškai kalbantį pasaulį (JAV. Didžioji Britanija, Kanada, Australija, Nyderlandai, dalis Skandinavijos) ir pafrontės valstybes (Lenkija, Baltijos šalys, Rumunija, Ukraina ir, žinoma, Gruzija). Be to, reikės susitarimo su kita Vakarų gynybinės sąjungos dalimi, vadinamąja žemynine Europa, kuriai vadovauja Vokietija.
– Jūs nupiešėte visiškai apokalipsišką scenarijų. Manote, kad Putinui pakaks avantiūrizmo, kad sukeltų trečiąjį pasaulinį karą?
– Žinoma, kiekvienas šitas etapas kelia nuostabą ir natūralų jausmą, kad mes turim reikalą su kažkuo visiška nerealaus. Bet jeigu prieš metus kas nors mūsų būtų paklausęs, ar įmanomas Rusijos karas prieš Ukrainą, tai 99 procentai normalių piliečių būtų sakę „ne“. Jei kas nors būtų paklausęs prieš septynerius metus, ar galimas Rusijos karas prieš Gruziją, žmonės taip pat būtų atsakę neigiamai.
Tai, su kuo mes turėjom reikalų prieš šešerius metus ir ką turim dabar, yra vienos šalies nuoseklios evoliucijos ir kitos šalies pozicijų užleidimo ir nepasirengimo atsakyti rezultatas. Kuo ilgiau JAV ir Europa laikosi susitaikymo politikos, tuo reikšmingesnis darosi agresoriaus apetitas. Jeigu prieš šešerius metus visiškos kontrolės įvedimas visoje Pietų Osetijoje ir Abchazijoje buvo laikomas pergale ir atrodė, jog tuo viskas ir baigsis, tai prieš šešis mėnesius analogiška istorija atsitiko su Krymu.
Tai atrodė neįtikėtinas žingsnis, po kurio viskas sustos. O dabar Krymo jau niekas ir nebeprisimena, į jį žiūrima kaip į smulkų epizodą. Dabar kalbama apie rytų Ukrainą, pietų Ukrainą, koridorius iš Rusijos į Krymą arba iš Krymo į Padniestrę.
Mes turime sukaupti psichologinės drąsos ir blaiviai pažvelgti į tuos planus, kurie paskelbti ir išspausdinti, kuriuos primygtinai perša Kremliaus propagandistai ir planuotojai. Jie iš tikrųjų kalba apie naują pasaulinį karą, apie kovą ir anglosaksų pasaulio ir pafrontės valstybių sutriuškinimą, apie pačios didžiausios išsklaidytos tautos suvienijimą, apie tai, kokios šalys eilėje yra pirmosios.
Pavyzdžiui, straipsnyje „Rusiškojo pasaulio ribos“ žurnale „Rossija v globalnoj politike“ („Rusija globalioje politikoje“) Igoris Zeveliovas tiesiai šviesiai nurodo Baltarusiją, Kazachstaną, Baltijos šalis. Tai ne mano žodžiai ar prasimanymai. Tai planai, kurie, mums, nustebusiems ir šokiruotiems, nebėra paprasčiausios smarkiai sergančių žmonių fantazijos, o tampa vykdomos politikos dalimi.
– Taip globaliai viskam išsidėsčius, kokias, Jūsų nuomone, perspektyvas ir vietą turi Baltarusija? Ko jai laukti ar nuogąstauti?
– Aš paprasčiausiai pacituosiu dalį to straipsnio, gal Jūsų skaitytojams tai bus įdomu: „Etniškai nuspalvintos nacionalistinės programos tikslas yra atkurti geografinį atitikimą tarp valstybės ir tautos ir sukurti naują politinį darinį rusų ir dalies kitų rytų slavų tautų gyvenamoje teritorijoje. Tai reikštų Rusijos, Baltarusijos. dalies Ukrainos ir šiaurės Kazachstano sujungimą“.
Turint omenyje šį ir kitus panašius tekstus, akivaizdu, kad eilėje į „susijungimą“, į anšliusą Baltarusija yra pirmoji. Ir klausimas ne tas, ar tokia politika bus vykdoma, ar ne, o tas, kada ji bus pradėta vykdyti ir kokiomis aplinkybėmis. Yra pagrindo manyti, kad palankiausios sąlygos tokiems veiksmams vykdyti bus, pavyzdžiui, prezidento rinkimai Baltarusijoje, dabartinio Baltarusijos prezidento pasitraukimas dėl natūralių ar kitokių priežasčių, Baltarusijos valdžios sprendimas pasitraukti iš Eurazijos sąjungos, arba, tarkim, jeigu Baltarusijos valdžia arba jūsų naujos politinės jėgos pareikš ir pradės judėti artyn prie Europos Sąjungos tiek ekonomikoje, tiek ir saugumo sferoje.
Nuotraukoje: buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrėjus Illarionovas.
Šaltinis: naviny.by
2014.09.11; 04:47
