Antilietuviški antausiai ir akibrokštai


Print

Prieš keletą mėnesių, o konkrečiai – Kovo 11-ąją, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, pasigedome rusų tautinės mažumos atstovų dalyvavimo oficialiuose valstybės renginiuose. Dauguma Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų iškilmingai žygiavo Vilniaus Gedimino prospektu, tokiu savo elgesiu bent simboliškai pagerbdamos svarbiausią ir reikšmingiausią mūsų tautos šventę. Pavyzdžiui, Kovo 11-ąją Vilniaus gatvėmis žygiavo latviai, estai, žydai, graikai, armėnai, čečėnai, azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, baltarusiai… O štai rusų organizacijų atstovų ir jų vėliavos Gedimino prospekte tądien nematėme. Šis Lietuvos rusakalbių akibrokštas anuomet nebuvo bent kiek griežčiau įvertintas. Suprask, tai – tik atsitiktinumas ar tiesiog techninis – buitinis nesusipratimas. Girdi, įžvelgti čia Kremliaus intrigų ar nepagarbos Lietuvos valstybingumui nederėtų.

Žinoma, skubotų vertinimų būtina vengti. Ne veltui liaudies išmintis byloja: “paskubėsi – svietą prajuokinsi”. Tačiau netrukus po Kovo 11-osios iškilmių Lietuvoje rusų kalba leidžiamame laikraštyje “Litovskij kurjer” pasirodė publikacija “Rusų Lietuvoje nėra?”, kuri tarsi ir paaiškina, kodėl rusakalbių nebuvo Kovo 11-osios eitynėse. Į klausimą, kodėl šventinėje Kovo 11-osios kolonoje Vilniuje nesiplaikstė nė viena Rusijos vėliava, keli “Litovskij kurjer” kalbinti rusų tautybės žmonės, sprendžiant iš publikacijos konteksto – ne eiliniai, atsakė kategoriškai: “Argi tai – šventė. Mums – ne”, “politinėse intrigose mes nežaidžiame”, “tai – farsas, ir mums žygiuoti greta – gėda”. Tąsyk niekas irgi neatkreipė dėmesio į šią publikaciją. Esą laikraštis čia niekuo dėtas. Leidinio žurnalistai tiesiog atspindi žmonių nuotaikas.

Gal ir taip. Bet kovo 18-ąją kitame rusų kalba leidžiamame leidinyje “Ekspres nedelia” pasirodė Jurijaus Dolinskio komentaras, kuriame kritikuojamas Lietuvos sprendimas į Kovo 11-osios iškilmes pasikviesti imperinę Kremliaus politiką kritikuojantį britų žurnalistą, politologą Edvardą Luką bei buvusį Rusijos disidentą Sergėjų Kovaliovą, taip pat negailintį kritikos imperines užmačias brandinantiems Rusijos vadovams. Sakysite, ir vėl atsitiktinumas?

Dažnai pasikartojantys atsitiktinumai byloja apie dėsningumus. Apie negražius dėsningumus. Mat po šių antilietuviškų akibrokštų buvo viešai surengta ir mums svetima, nepriimtina sovietinių veteranų eisena, ir džiaugsmingai paminėtos Rusijos dienos, beje, paminėtos tarsi specialiai birželio mėnesį, kada Lietuva pagerbia sovietinės okupacijos ir masinių tremčių aukas.

Antilietuviški antausiai skaldomi ir toliau. Šių metų birželio 18 – 20 dienomis Klaipėdoje intensyviai dirbo Rusijos tautiečių konferencija. Oficialus tikslas – aptarti per pastaruosius du dešimtmečius nueitą Lietuvos rusų bendruomenės kelią. Tačiau plušėta ne Lietuvos labui. Uostamiestyje tądien vyravusios tendencijos nerimą kelti turėtų kiekvienam Lietuvos piliečiui bei valdžios atstovui, kuriam dar rūpi reali šalies nepriklausomybė bei stabilumas. 

Nepagarbą Lietuvai, Lietuvos ignoravimą bei Lietuvos menkinimą buvo galima įželgti vos ne kiekviename tos konferencijos žingsnyje. Ar matėte jų pakvietimą, raginantį atvykti į “respublikanskaja konferencija rossijskih sootecestvennikov”? Spalvotame, meniškai apipavidalintame pakvietime apie Lietuvą neužsiminta nė žodeliu. Teparašyta, jog Rusijos tautiečių konferencija rengiama Klaipėdoje. Tarsi Klaipėda būtų rusiškas miestas. Tarsi Klaipėdos kraštas būtų Rusijos gubernija, turinti tokį pat statusą kaip Pskovo ar Novgorodo gubernijos.

Beje, tas klaipėdietiškas pakvietimas savo subtiliai pateiktomis šovinistinėmis tendencijomis labai priminė ir birželio 13-osios pakvietimą į Vilniuje rengtą “Rusijos dienos” šventę. Be abejo, jokios rusiškos šventės neturėtų būti organizuojamos Lietuvoje birželio viduryje. Birželio mėnuo Lietuvai – Okupacijos, Gedulo ir Vilties diena. Tad jau vien dėl šios priežasties būtent rusiškų linksmybių nei Vilniuje, nei Klaipėdoje neturėtų būti. Antra, kvietimas į “Rusijos dieną”, kaip ir į Klaipėdos konferenciją, sukonstruotas vėlgi itin “išradingai”. Suprask, Rusijos diena organizuojama Vilniuje, Vingio parke, jos organizatoriai – Lietuvos rusų nevyriausybinės organizacijos, remiamos Rusijos Federacijos ambasados… O žodžio “Lietuva” tame kvietime – ir vėl nė kvapo. Tad ir čia galima įžvelgti didžiarusišką šovinizmą: “renkime Lietuvos sostinėje savo šventes, bet kad Vilnius – ne Rusijos provincija, tiesiog pamirškime paminėti”…

Klaipėdietiškoje konferencijoje taip pat buvo bandoma priimti rezoliuciją, raginančią iš Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininko pareigų pašalinti Mahirą Gamzajevą. Kuo gi Klaipėdoje posėdžiavusiems rusams, akylai prižiūrimiems Rusijos ambasados Lietuvoje nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Vladimiro Čchikvadzės ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos departamento vadovo Sergėjaus Nikolajevo, neįtiko TBT pirmininkas M.Gamzajevas? Pasirodo, Lietuvos rusakalbiai labai įsižeidė, kai TBT pirmininkas M.Gamzajevas susitikime su šalies premjeru Andriumi Kubiliumi šių metų balandžio 30-ąją pateikė pasiūlymą: Lietuvai nebūtina turėti lenkiškų bei rusiškų mokyklų. TBT vadovo M.Gamzajevo įsitikinimu, tokia padėtis trukdo lenkų ir rusų bendruomenėms deramai integruotis į Lietuvos visuomenę. Ar šiuose žodžiuose nėra tiesos?

Lietuvos TBT pirmininkas M.Gamzajevas, beje, savo ištikimybę Lietuvai įrodęs konkrečiais darbais dar Atgimimo pradžioje bei gūdžiomis 1991-ųjų sausio ir rugpjūčio dienomis, pasakė akivaizdžią tiesą. Visose demokratinėse, civilizuotose šalyse tautinės mažumos valstybinėse mokyklose bei valstybiniuose universitetuose mokosi ne gimtąja, o tos šalies, kurioje gyvena, kalba. Tokių privilegijų, kokias turi lenkai ir rusai Lietuvoje, nėra niekur kitur pasaulyje. Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar Danijoje gyvenantys rusai ir lenkai mokosi ne rusų ir lenkų kalbomis, bet angliškai, vokiškai, daniškai. Ir ten gyvenantiems lenkams bei rusams nekyla prieštaringų minčių, esą Vašingtonas, Berlynas ar Kopenhaga galbūt juos diskriminuoja. Jei vis dėlto norima turėti mokyklų ar universitetų gimtąja kalba, tautinės mažumos tose šalyse gali nekliudomos steigti privačias mokymosi įstaigas. Bet tautinėms mažumoms ten nė mintis nekyla reikalauti milžiniškų finansinių įplaukų iš valstybės biudžeto.

Tuo tarpu lenkai ir rusai Lietuvoje siekia turėti išskirtinių teisių bei privilegijų. Atvirai kalbant, dėl demonstratyvaus pataikavimo lenkams ir rusams Lietuva netiesiogiai diskriminuoja kitas savo tautines mažumas. Juk mokyklomis savo gimtąja kalba Lietuvoje džiaugtųsi ir ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, estai, armėnai, graikai, moldavai… Jei Lietuva siekia būti šventesnė už patį Popiežių, tada steikime mokyklas visoms tautinėms mažumoms, ne tik lenkams ir rusams. Pragmatiškas TBT vadovo M.Gamzajevo pasiūlymas atsisakyti lenkiškų ir rusiškų mokyklų kaip sovietinio relikto tikrai vertas dėmesio bei palaikymo.

Deja, aktyviai skatinami Rusijos emisarų Klaipėdoje posėdžiavę rusai jau intensyviai kuria planus, kaip M.Gamzajevą išstumti iš TBT vadovo pareigų. Prieš TBT pirmininką M.Gamzajevą nukreiptos rezoliucijos projekto tonas – itin piktas, įžūlus, užgaulus. Esą tas pasiūlymas dėl mokyklų panaikinimo tėra “asmeninė M.Gamzajevo nuomonė”, esą toks požiūris tėra “siauras konservatyvus ir nacionalistinis”, esą tokiai minčiai “nepritaria Lietuvos tautinės bendrijos”. Pareiškimo projekte taip pat klausiama, kaip “tokie žmonės kaip M.Gamzajevas iš viso gali vadovauti Tautinių bendrijų tarybai”. O juk į tarybą jis buvo išrinktas demokratiškai, balsų dauguma, be to, tautinių bendrijų veikloje jis nėra naujokas. Tautinių bendrijų kūrimo reikalams jis atidavė daugiau nei dvidešimt metų. Skirtingai nei kai kurie rusų atstovai, azerbaidžanietis M.Gamzajevas nuo pat pirmųjų dienų aktyviai rėmė Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos pastangas, kai tokias idėjas remti dar buvo pavojinga.

Kad Rusijos tautiečių konferencijoje Klaipėdoje itin aktyviai dalyvavo Rusijos ambasados Lietuvoje ir Rusijos URM vadovai, leidžia manyti, jog šiandieninis Kremlius nėra patenkintas Lietuvos rusų laikysena. Be abejo, Kremlius siekia, jog Lietuvos rusakalbiai savo nelojalumu nė kiek nenusileistų Estijos ir Latvijos rusakalbiams, kurie, pavyzdžiui, itin aršiai smerkė raudonojo partizano Vasilijaus Kononovo teismą Rygoje ar sovietinio kario paminklo iškėlimą iš Talino centro. Prieš TBT pirmininką M.Gamzajevą nukreipta rezoliucija – tai dar vienas klastingas Kremlius žingsnis, dar vienas antilietuviškas antausis. Juo greičiausiai bandoma išsiaiškinti Lietuvos visuomenės reakciją: ar lietuviai gins jų interesus ginantį M.Gamzajevą. Todėl Lietuvos politikai, Lietuvos žiniasklaida ir Lietuvoje gyvenatys estai, latviai, azerbaidžaniečiai, armėnai, bulgarai, graikai, totoriai, libaniečiai, žodžiu, visos tautinės mažumos, – turėtų vieningai pasipriešinti destruktyviems antilietuviškiems išpuoliams. Kremliui šiandien itin neparanku, kad Lietuvos tautinėms mažumoms vadovautų principingas, drąsus ir, svarbiausia, Lietuvai, o ne Rusijai lojalus žmogus.

O kol kuriamos intrigos dėl TBT pirmininko M.Gamzajevo pašalinimo, Lietuvos rusakalbiai jau siekia, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė nepasirašytų įstatymo, numatančio teisinę atsakomybę už sovietų ar fašistų rengtų agresijų neigimą. Mat keli Lietuvos rusų sąjungai priklausantys uostamiesčio savivaldybės tarybos nariai Viačeslavas Titovas ir Jurijus Šeršniovas jau atvirai neigia 1940 metų birželio mėnesį įvykdytą Lietuvos okupaciją. Lietuvos tapimą Sovietų Sąjungos nare jie traktuoja kaip veiksmą, kuris “atitinka visas 1940-ųjų tarptautinės teisės normas”. Tiesa, Lietuvos rusų sąjungos pirmininkas Sergejus Dmitrijevas dar vengia atvirai ir aiškiai prabilti, ar tai yra visos partijos pozicija, ar tik – dviejų jos narių nuomonė. Komentuodamas tų Rusų sąjungos narių kreipimąsi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Dainius Žalimas pabrėžė, jog “tokius pat argumentus kartais išsako ir Rusijos užsienio reikalų ministerija”. Teisininko įsitikinimu, tai byloja, jog V. Titovas ir J. Šeršniovas, darydami šiuos pareiškimus, yra lojalūs tikrai ne Lietuvai, bet visai kitai valstybei. Tuo tarpu Rusų sąjunga esą galėtų pakeisti pavadinimą ir pasivadinti Penktąja Rusijos kolona.

Taiklūs ir teisingi D.Žalimo pastebėjimai. Tiesa, panašų klausimą būtų galima pateikti ne tik ponams V.Titovui ar J.Šeršniovui, bet ir, sakykim, šiandieninei premjero A.Kubiliaus visuomeninei patarėjai Tatjanai Michniovai. Savo tylėjimu ji tarsi ir pritarė minčiai, esą Lietuva 1940-aisiais pati, savo noru, prisijungė prie SSRS. Kita vertus, ši moteris – viena iš tų (kartu su Jelena Berežok), kurios kritikavo M.Gamzajevo pasiūlymą atsisakyti sovietinio relikto – lenkiškų ir rusiškų mokyklų. Ši moteris kartu su kitų rusų tautinių bendrijų atstovų Tautinių Bendrijų Taryboje yra iš tų, kurios aktyviai dalyvavo Klaipėdos konferencijoje. Nepaisant šios aplinkybės premjeras A.Kubilius ją vis dar traktuoja kaip savo pagalbininkę. Įdomu, kokių patarimų ji gali pateikti mūsų vadovams?

Kol ši publikacija buvo ruošiama spaudai, kai kuriuose rusų kalba leidžiamuose internetiniuose portaluose birželio 28-ąją  pasirodė dar keletas publikacijų, kuriose kritikuojama begėdė Lietuva, “visur ir visada skriaudžianti rusų tautybės žmones”, bei vėl užsipuolamas M.Gamzajevas, nuolat primenantis, kad tautinės mažumos Lietuvoje turi ne tik teises, bet ir pareigas. Štai Rusijos tėvynainių asociacijos  Lietuvoje prezidentui Valentinui Meščeriakovui ypač nepatinka TMT pirmininko M.Gamzajevo pastaba, jog Lietuva, neturėdama realios etninės politikos, šį labai svarbų barą atiduoda priešams į rankas. Ši M.Gamzajevo pastaba V.Meščeriakovui nepatinka būtent todėl, kad nedraugais įvardinami tie, kurie netrukus dirbs Vilniuje statomuose Maskvos namuose… Naudojantis proga būtina pabrėžti, jog V.Meščeriakovas – būtent tas rusas, kuris save viešai vadina “imperijos žmogumi” ir mano, kad dėl 1991-ųjų sausio 13-osios aukų kaltas Sąjūdis, bet ne sovietiniai tankai.

Žodžiu, Lietuvoje dedasi keisti dalykai. Lietuvos rusai demonstratyviai nedalyvauja šių metų Kovo 11-osios iškilmėse, užtat demonstratyviai susirenka į akivaizdžiai antilietuviškas konferencijas, kurpia akivaizdžiai antilietuviškas rezoliucijas. O Lietuvos valstybė apsimeta, kad nieko nemato, nepastebi, negirdi.

2010.07.08


Prisijunkite prie diskusijos