Lietuvoje – pats vidurvasaris. Lietuvos sostinė – ištuštėjusi. Kas tik gali – skuba atostogauti. Važiuoja į sodybas prie ežerų, skuba į prestižinius užsienio kurortus. Politinis gyvenimas Lietuvoje – tarsi aprimęs. Juolab kad ir mūsų Seimo nariai baigė posėdžiauti, pavasarinėje sesijoje per daug aršiai nesusipešę. Jei nenutiks ko nors netikėtai pavojingo, parlamentiniai ginčai, regis, nutilo iki pat rudeninės sesijos.
Tačiau ramybė – apgaulinga. Atidžiau pasižvalgius po Lietuvą ir kaimynines šalis nesunku pastebėti, jog tikroji politika atostogų neturi. Ir niekad laisvadienių neturės. Nes atostogaujanti politika – mirusi politika. Net ir per vasaros karščius negalima sėdėti sudėjus rankų. Kitaip tave išstums, apgaus, pamirš. Net jei ir atrodo, jog politika atostogauja, tai greičiausiai reiškia tik tai, kad intensyviai ruošiamasi naujiems politiniams kivirčams.
Niekas politinių žingsnių geriau neapibūdina kaip lyginimas iš pirmo žvilgsnio sunkiai palyginamus reiškinius. Štai rusiškas televizijos kanalas RTVi ir vėl parodė įdomų interviu. Omenyje turiu pokalbį su Tarptautinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vadovu Genadijimi Mirskiu. Šnekėtasi visų šalių piliečiams aktualia tema – apie politinį prisitaikėliškumą. Sovietmečiu valdžiai nepataikavęs ponas G.Mirskis giliai svarstė, kaip šiandien derėtų elgtis Rusijos piliečiams, matantiems valdžios savivalę ir piktnaudžiavimus.
Išties – koks turėtų būti rusų požiūris į dabartinę Kremliaus politiką? Reiklus, principingas, aštrus ar pasyvus, abejingas? Ar šiandien, kai nebėra nei Stalino, nei Brežnevo represijų, vis tik galima leisti sau nepastebėti bent jau akivaizdžiausių, labiausiai akis badančių valdžios neteisybių?
Ekonomikos ir tarptautinių santykių žinovas neišguldė vienareikšmio atsakymo. Remdamasis unikalia gyvenimiška patirtimi G.Mirskis pateikė iškalbingų pavyzdžių, kai naudos tiek valstybei, tiek visuomenei atnešdavo ir komformizmas. Gamtoje negali būti tik dviejų spalvų – vien juodos ir baltos. Kai kurie rusai stojo į Komunistų partiją dar ir dėl to, kad turėtų realias galimybes kovoti su į Centro Komitetą sulindusiais niekšais, menkystomis bei savanaudžiais. Ir į KGB kai kas veržėsi nuoširdžiai norėdamas įnešti į šią struktūrą padorumo, pažangumo, galų gale – sveiko proto.
Ir tokia koncepcija, pasirodo, turi realų pagrindą.. Pasak G.Mirskio, jei į komunistų partiją ar KGB nebūtų ėję ir dori, sąžiningi žmonės, tai Michailo Gorbačiovo pertvarka 1990 – 1991-aisiais metais greičiausiai būtų pareikalavusi žymiai daugiau kraujo ir mirčių.
Taigi Rusijos piliečiai nūnai turi galimybę rinktis. Net jei jų galimybė rinktis – minimali, tai vis tik galimybė rinktis – egzistuoja. Žodžiu, kompromisai su sąžine, kokie buvo pateisinami gūdžiais Stalino, Chruščiovo ar Brežnevo laikais, – šiandien neįmanomi. Žinoma, jei tik save laikai padoriu žmogumi. Pono G.Mirskio įsitikinimu, visuomet egzistavo ribos, kurių peržengti nevalia nė vienam save gerbiančiam piliečiui. Bet šiandien reikalavimai save padoriu piliečiu laikančiam asmeniui – kur kas griežtesni.
Įdomus buvo ir pono G.Mirskio pastebėjimas, jog kiekviena nesąžininga valdžia laikosi vien abejingųjų, kurie daro tik tai, ką jiems liepia viršininkas, dėka. Taip, be blogiukų jokia nesąžininga valdžia neišsilaikytų. Tačiau aktyviųjų blogiukų tėra mažuma. Kaip ir tų, kurie ieško tiesos ir teisybės, kurie nepaklūsta savivalei ir savanaudiškumui. Viską lemia minios abejingųjų ir prisitaikėlių.
Apie tai bylojo ir RTVi atlikta apklausa: dauguma į laidą paskambinusiųjų tvirtino, jog net 86 proc. į mitingus už Vladimirą Putiną atėjo ne dėl to, kad žavėtųsi trečią sykį išrinkto prezidento veikla, o tik dėl to, jog jiems taip buvo liepta. Priešingu atveju jie galį, tik pamanyk, prarasti tarnybas biudžetinėse įstaigose.
O koks prisitaikėliškumo laipsnis Lietuvoje? Didelis. Pavyzdžiui, ką byloja Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovybės sprendimas kolegą Evaldą Jurkevičių iš pačios rinkiminio sąrašo pabaigos ženkliai kilstelėti į sąrašo pradžią? Už ką jam tariamas didelis ačiū? Atsidėkojama už tai, kad jo vadovaujama laikinoji Seimo komisija leido iš Neringos Venckienės atimti teisinę neliečiamybę? O gal principinga, skrupulinga komisija privalėjo pasielgti priešingai? Juk antstolė su visa palyda pirmiausiai įsiveržė į teisinės neliečiamybės statusą turėjusios teisėjos N.Venckienės namus, ir tik po to, jau gerokai vėliau, iš teisėjos tas statusas buvo atimtas. Žodžiu, pirma – įsilaužė, o paskui jau savo veiksmams suteikė ir teisinį pagrindą.
Šios “smulkmenos” parlamentaras E.Jurkevičius, be abejo, nepastebėjo. Kaip nepastebėjo ir kitos akivaizdžios “smulkmenos”. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius viešai ištarė itin nepagarbų žodį apie N.Venckienę, pavadindamas ją “pūliniu”. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vadovas galimai padarė spaudimą visoms teisinėms institucijoms, nagrinėjančioms ar dar nagrinėsiančioms skandalingąją pedofilijos bylą.
Man regis, parlamentaro E.Jukevičiaus vadovaujama Seimo komisija privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog dabar N.Venckienei greičiausiai bus labai keblu apsiginti bet kokio lygio teismuose. Juk visa Lietuva žino išankstinę Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko nuomonę! Ir vis tik į šią aplinkybę minėtas parlamentaras neatsižvelgė.
Tad konservatorių – krikdemų sprendimas kilstelėti E.Jurkevičiaus reitingus būsimųjų rinkimų sąrašuose – keistas. Galbūt net bylojantis, jog šį rudenį už šią partiją, nepasaint visų jos nuopelnų, balsuoti negalima. Juk komformizmas, remiantis žymaus rusų politologo G.Mirskio žodžiais, šiandien turi nepalyginamai griežtesnius reikalavimus nei anksčiau.
Tačiau kaip derėtų vertinti N.Venckienės bendražygio Andriaus Nako viešą pareiškimą ELTA agentūros konferencijų salėje, kad jie, jei tik paklius į Seimą, panaikins visus senaties terminus ekonominiams nusikaltimams. Kaip elementariausių dėsnių neišmanymą ar kaip populistinį šūkį? Kadaise ir šių eilučių autorius manė, jog senaties terminai sugalvoti tik tam, kad įtakingi nusikaltėliai galėtų išvengti pelnytos bausmės.
Ir vis tik rimčiau pradėjus domėtis teisiniais reikalais tapo aišku, kam reikalingi senaties terminai ir kuo pavojinga nuomonė tų, kuriems esą nereikalingi senaties terminai. Na, aktorius A.Nakas gali sau leisti ginčyti senaties terminų reikalingumą. Tačiau ne vieną dešimtį metų teisėja dirbusi N.Venckienė šiuo konkrečiu atveju, man regis, privalėjo pataisyti savo rėmėją. Bet nepataisė. Ir čia pat prarado kai kurių jai simpatizuojančių teisininkų palankumą. Populistų populistinėmis priemonėmis nenugalėsime.
Kartą ištuštėjusio Vilniaus centre kaktomuša susidūriau su Lino Balsio pasekėjais – jaunuoliais, raginančiais šį rudenį surengti referendumą dėl atominės jėgainės statybos reikalingumo, pagrįstumo ar naudingumo. Keletą minučių atidžiai klausiausi vaikinų ir merginų postringavimų, kokia didelė bėda laukia Lietuvos, jei mes vis tik imsime statyti naują atominę jėgainę. Atvirai kalbant, klaiku buvo klausytis žaliaisiais prisistačiusiųjų argumentų, kodėl kiekvienas doras lietuvis privalo paremti referendumo idėją.
Agitatoriams – vos dvidešimt ar trisdešimt metų. Bet jie kuo puikiausiai žino, kaip klostysis politinės ir ekonominės tendencijos Rusijoje, Vakarų Europoje ir Lietuvoje po keleto ar net keliolikos metų. Jie puikiai nusimano, kokios bus dujų ir naftos kainos po penkerių ar dešimties metų. Jie turį užtektinai fizikos, chemijos žinių. Ironiškai tariant, – jie labai panašūs į žynius ar net aiškeriagius. Laimė, tokia agitatorių visažinystė duodavo atvirkščią rezultatą. Priėjusieji dažnusyk pasitraukdavo nepasirašę. Matyt, įtartinai pasirodė viską žinančių ir išmanančių jaunuolių entuziazmas.
Be abejo, referendumas tūkstantį kartų geriau nei absoliutus visuomenės nuotaikų nepaisymas. Apklausos ir sociologiniai tyrimai – reikalingi. Tačiau net ir dalyvaudami referendume mes privalome nuoširdžiai prisipažinti, jog daugelio mūsų žinios atominės energetikos srityje – paviršutiniškos, neišsamios, atsitiktinės. O tokiais atvejais padorus, sąžiningas, pilietiškas žmogus, anot rusų politologo G.Mirskio, neturėtų bijoti ištarti žodžių “nežinau”, “neišmanau” ir “net neturiu galimybės išsiaiškinti”.
Visai neseniai Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas viešai kreipėsi į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo netoli Prienų miestelio dalyvius. Kreipėsi apgailestaudamas, kad į Tėvynę sugužėję lietuvaičiai iš Amerikos, Azijos ar Australijos, deja, tikrosios Lietuvos nepamatys. Nepamatys dar ir dėl to, kad “šio renginio organizatoriai yra kosmopolitinės jėgos, užvaldžiusios viešąją erdvę ir diktuojančios savo skonį”.
Labai svarbi pastaba. Tačiau Kovo 11-osios Akto signataras kažkodėl nesvarsto kito ne mažiau svarbaus klausimo: o kas panašius renginius organizuoti trukdo tautinėms jėgoms? Kas neleidžia joms užvaldyti viešosios erdvės savo idėjomis ir nuostatomis?
Akivaizdu, jog į priekį nepasistūmėsime tol, kol kritikuosime vien galingas ir įtakingas kosmopolitines jėgas, bet nematysime savo klaidų, savo susikaldymo, savo primityvumo. Stebint šiuo metu viešojoje erdvėje pasirodančius tautinės pakraipos straipsnius akivaizdu, jog niekas iš mūsų tautinių organizacijų lyderių nelinkęs ieškoti savų klaidų. Suprask, kalti tik globalistai, tik kosmopolitai.
Knygyne įsigijau leidyklos “Versus aureus” išleistą Manto Marišiaus knygą “{Ne} akivaizdus karas”. Knygos anotacijoje rašoma, kad čia “metodiškai nagrinėjamas informacinis karas ir jo sąveika su masinėmis komunikacijos priemonėmis. Ateities konfliktai – informaciniai karai. Juos analizuoja politologai, karo mokslo specialistai, psichologai ir sociologai, skiriasi tik šių mokslų aspektai”…
Be abejo, knyga – verta dėmesio. Daug faktų, teorijų, skaičių, įžvalgų. Apstu ir tokių duomenų, kurie jau buvo žinomi, ir tokių, apie kuriuos mažiau arba visai negirdėta. Knygos autorius Lietuvos visuomenei padovanojo išties puikų veikalą, kurį būtina atidžiai perskaityti bent jau tiems, kurie nenorėtų, jog lietuviškąją viešąją erdvę valdytų vien kosmopolitinės ir globalistinės jėgos. Tačiau informacinius karus nagrinėjančioje M.Martišiaus knygoje labai mažai dėmesio skiriama lietuviškosioms aktualijoms. Pagrindinis dėmesys sutelktas vien tik į Amerikos, Rusijos, Vakarų Europos, Azijos žiniasklaidą.
Lietuva automatiškai priskiriama prie silpnųjų šio karo dėmenų, ir tuo tarsi viskas pasakyta. Nors tuo pačiu pripažįstama, jog negausios, didelių terirorijų neturinčios valstybės taip pat kai kada sugeba rimčiau pasipriešinti nepalyginamai stipresnių valstybių propagandiniam spaudimui. Pavyzdys – Gruzija, prieš keletą metų rimtai susirėmusi kariniame konflikte su Rusija. Knygos autorius sutinka, jog Gruzijos informacinis karas teigiant pasauliui savas tiesas buvo užtektinai veiksmingas.
Tad kodėl Lietuvai nederėtų analizuoti galimybių, kaip aktyviau, drąsiau, įtikinamiau pasaulio viešojoje erdvėje ginti savąsias tiesas? Juk informaciniai karai tuo ir svarbūs, jog čia laimi nebūtinai tie, kas turi daugiau tankų ar šarvuočių.
Ar nebus ir šį kartą nueita pačiu lengviausiu keliu? Juk Apie Vietnamo, Korėjos ar Afganistano karą pasakoti lengviau nei narplioti savus, lietuviškus, galvosūkius, kodėl, sakykim, iki šiol Lietuva nepajėgė sukurti tikrai įtaikingo, tikrai gausų žiūrovų būrį prikaustančio meninio filmo apie miško brolių kovas 1944 – 1953-aisiais metais.
Tokių lietuviškų galvosūkių – šimtai. Bet, matyt, vaikščioti amerikiečių, vokiečių ar rusų klystkeliais žymiai patogiau ir saugiau, nei analizuoti, ką netinkamo padarėme mes patys, lietuviai, nesugebėdami pasipriešinti svetimosioms ideologijoms.
Prieš keletą dienų vokiškas leidinys “Deutsche Welle“ informavo, jog atsistatydino Vokietijos Konstitucijos apsaugos Saksonijos žemės tarnybos vadovas Reinhardas Bosas. Vokiška žiniasklaida pažymi, kad vadovas “prisiėmė dalį atsakomybės už 1998 metais netinkamai atliktą tyrimą dėl neonacių veiklos”.
Belieka priminti, jog dėl Vokietijos saugumo pareigūnų padarytų klaidų, tiriant nerimą keliančią neonacių grupuotės „Nationsozialistischen Untergrund“ veiklą, jau atsistatydino Vokietijos Konstitucijos apsaugos federalinės tarnybos vadovas Heincas Frommas ir jo kolega iš Tiūringijos padalinio Tomas Sippelis.
Kaip bežiūrėsi, o juk vokiečiams tai turėtų būti maloni, viltinga žinia. Juk ši žinia byloja, jog Vokietijos valdžia, įskaitant net ir labai įtakingų institucijų vadovus, puikiai suvokia, kas yra asmeninė atsakomybė, padorumas ir principingumas.
Lietuvoje, deja, tokio pobūdžio atsistatydinimų vis dar nematyti.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.07.18
