Amerikoje šnipinėjusi Rusijos agentė Ana Čapman kalbinama tapti “Vieningosios Rusijos” partijos nare


Print

Šių metų gruodžio mėnesį sueis 93 metai, kai buvo įkurta VČK – Visos Rusijos Ypatingoji komisija – po 1917 metų revoliucijos (kurią tiksliau galima įvardyti kaip ginkluotą perversmą) įsigalėjusios bolševikų valdžios slaptoji tarnyba. Vėliau ši slaptoji tarnyba keitė pavadinimus – GPU, NKVD, vėliau – KGB.

Šiuo metu Rusijoje egzistuoja itin galinga ir KGB tradicijas tęsianti slaptoji tarnyba FSB. Lietuvoje pasirodė rusų kalba išleista įdomi knyga, kurios autoriai – 1985 metais į Vakarus pabėgęs KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis ir anglų istorikas, rašytojas Kristoferis Endriu. Knygos pavadinimas: ,,KGB: Žvalgybos operacijos nuo Lenino iki Gorbačiovo“. Pradedame straipsnių ciklą, pateikdami šioje knygoje skelbiamus pačius įdomiausius faktus.

Knygos pradžioje prisimenami VČK-GPU-NKVD-KGB pirmtakai – nuo caro Ivano Rūsčiojo dar XVI amžiuje įkurtos opričninos iki 1880 metais įkurtos galingos slaptosios tarnybos – carinės ochrankos veiklos. Jau tada ochrankos gretose darbavosi daug gabių pareigūnų ir agentų. Vienas iš pagrindinių ochrankos padalinių buvo ochrankos Paryžiaus rezidentūra. Jai vadovavę I.Račkovskis, M.Manuilovas – Manasevičius ir kiti ochrankos veikėjai Prancūzijoje įkūrė ištisą agentų tinklą. Ochrankos agentais tapo ir kai kurie aukšto rango Prancūzijos politikai, verslo magnatai, kariškiai.

Nuo 1917 metų lapkričio mėnesio bolševikinei Rusijos vyriausybės vadovavusio V.Lenino aplinkoje buvo ne tik tokie intelektualai kaip O.Lunačiarskis ar V.Bonč – Brujevičius, bet ir nuožmios pogrindinės kovos praktikai – Feliksas Dzeržinskis, Simonas Ter – Petrosianas (Kamo). Būtent F.Dzeržinskis ir tapo VČK vadovu. Jau nuo VČK veiklos pradžios prasidėjo aktyvi čekistų kova su antisovietinio pogrindžio dalyviais ir užsienio šalių žvalgybininkais. „Lokarto sąmokslas“ daugelį metų buvo pateikiamas kaip pavyzdinė čekistų operacija. Tačiau tiesa kiek kitokia.

Tai buvo tipiška klastingai suregzta ČK operacija, faktiškai panaudojant nusikalstamos veiklos imitavimo modelį. Omenyje turimas Robertas Lokartas, 1913-1916 metais ėjęs Didžiosios Britanijos generalinio konsulo Maskvoje pareigas. 1918 metų sausį R.Lokartas buvo pasiųstas į Rusiją eiti šios šalies laikinojo atstovo pareigas. 1918 metų gegužės mėnesį R.Lokartas užmezgė ryšius su galingo pogrindinio antisovietinio tinklo, kiuriam vadovavo eseras B.Savinkovas, atstovais. Anglų slaptoji žvalgybos tarnyba susidomėjo R.Lokarto pranešimais ir atsiuntė į Rusiją dar kelis žvalgybos karininkus. Tad Rusijoje jau veikė dešimties anglų žvalgybos karininkų grupė – R.Lokartas ir dar keli žvalgybinę veiklą vykdę diplomatai. Be to, anglų žvalgyba Rusijoje turėjo žymų agentą “nelegalą” Sidnėjų Reilį. R.Lokartas savo veiksmus derino ir su Prancūzijos konsulu Maskvoje F.Grenaru. 1918 metų liepos mėnesį R.Lokartas ir F.Grenaras perdavė su B.Savinkovu susijusiam pogrindiniam „Nacionaliniam centrui“ dešimt milijonų rublių. Tačiau F.Dzeržinskis ir kiti VČK vadovai atidžiai stebėjo anglų ir prancūzų žvalgybininkų veiklą.

Liepos viduryje F.Dzeržinskis į Petrogradą nusiuntė du latvių kilmės čekistus – Janą Buikį ir Janą Sprogį. Šie pasivadino Šmidcheno ir Briedžio pavardėmis ir prisistatydavo maskviečiais antisovietinio pogrindžio veikėjais, ieškančiais ryšių su užsienio žvalgyba. Ta versija patikėjo anglų žvalgybos karininkas N.Kromis ir kiti anglų bei prancūzų žvalgybos karininkai, diplomatai. Taip čekistai įpainiojo juos į pinkles ir faktiškai privertė žaisti pagal savo taisykles. 1918 metų rugpjūčio 31 dieną dauguma žvalgybinę veiklą vysčiusių anglų ir prancūzų diplomatų bei žvalgybininkų buvo suimti. Į kalėjimą pateko ir R.Lokartas. Po mėnesio jis buvo paleistas ir deportuotas iš Rusijos. Suėmimo išvengė tik S.Reilis, sugebėjęs pasislėpti, o po to išvykti iš Rusijos (apie šio žymaus nelegalo veiklą bus rašoma kitame straipsnyje). Sovietinė propaganda daugelį metų „Lokarto sąmokslą“ pristatydavo o kaip pavyzdinę čekistų operaciją.

Po F.Dzeržinskio mirties 1926 metais buvo pradėtas diegti jo kultas. F.Dzeržinskio kultas – tai daugiaplanis reiškinys: pasirodė straipsniai ir apybraižos, kuriose buvo garbinamas geležinis Feliksas, buvo įkurtas ir jo muziejus, apie Dzeržinskį daug kalbėdavo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Net buvo ketinama įsteigti jo vardo ordiną, tačiau šiai idėjai pasipriešino Stalinas. Nuo 1937 metų Stalinas išvis uždraudė F.Dzeržinskio garbinimo kampaniją. Bet nuo 1957 metų  „Geležinio Felikso“ kultas vėl pasireiškė – su dvigubu stiprumu. Jo vardu buvo pavadinta ir viena iš pagrindinių vidaus kariuomenės divizijų.

Nuo 1960 metų KGB egzistavo įslaptintos taisykles, pagal kurias šioje taryboje buvo taikomi apribojimai KGB gretose dirbantiems žydams ir graikams. Įdomu pastebėti, kad į KGB kadrinių darbuotojų gretas buvo uždrausta priimti Krymo totorius, turkus, vengrus, korėjiečius. Apribojimų nebuvo taikoma verbuojant agentus – jais galėjo tapti bet kurios tautybės asmuo.

Artėjant „perestroikai“ KGB organizavo masinius prieš sovietinę valdžią kovojančių žmonių persekiojimus. Būtent 1977 – 1985 metais per Sovietų Sąjungą nusirito represijų banga. Vienu iš KGB taikinių tapo žymus disidentas, stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas. 1979 metų vasarą jis buvo suimtas ir po penkių mėnesių nuteistas. 1979 metų lapkritį G.Jakuninas nuteistas šešerių metų įkalinimo ir trijų metų tremties bausme. Jis kalėjo nuo skambučio iki skambučio, o po to du metus gyveno tremtyje Jakutijoje. Paleistas iš tremties 1987 metų lapkritį, kai jau prasidėjo politinių kalinių amnestijos kampanija.

Gruzinų disidentas Merabas Kostava buvo suimtas 1977 metais ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme. Jis kalėjime praleido visą įkalinimo laiką. 1981 metais Rusijoje suimtas disidentas, istorikas Arsenijus Roginskis. Jis nuteistas keturių metų įkalinimo bausme. Ir A.Roginskis kalėjo visą jam paskirtą bausme. Išėjęs į laisvę jis vėl palaikė ryšius su disidentais, platino antisovietinę literatūrą, o 1988 metais buvo vienas iš žmogaus teisių gynimo draugijos „Memorialas“ įkūrimo iniciatorių. Ir šiuo metu A.Roginskis yra vienas iš pagrindinių „Memorialo“ draugijos vadovų. Lietuvoje 1977 – 1985 metais buvo suimta, nuteisti arba nužudyta daug žymių disidentų: nužudyti kunigai J.Zdebskis ir B.Laurinavičius, nuteisti kunigai S.Tamkevičius, A.Svarinskas, istorikas ir ekonomistas A.Terleckas.

Žvelgiant į šiandieną, galima pastebėti, kad dabartiniai Rusijos vadovai itin maloningi FSB, SVR, GRU ir kitų slaptųjų tarnybų kadriniams darbuotojams bei agentams. Štai spalio 18 dieną prezidentas D.Medvedevo dešimčiai šių metų birželio mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose suimtų ir liepos mėnesį į Rusijoje kalinčius I.Sutiaginą, I.Skrypalį apkeistų Rusijos šnipų įteikė aukščiausio lygio valstybinius apdovanojimus. Kai kurie iš šių šnipų beveik nesirodo viešumoje. O štai garsioji Ana Čapman dirba patarėja banke ir teigiama, kad netrukus įsitrauks į politinę veiklą – ją į savo gretas kviečia valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ lyderiai.

Pulkininkas O.Gordijevskis ilgą laiką dirbo KGB struktūrose. Nuo 1962 iki 1985 metų. Nuo 1975 metų jis dirbo ir britų žvalgybai. 1985 metais jis jau buvo įtariamas kaip dirbantis britų žvalgybai, tačiau sugebėjo pasprukti iš namų arešto ir pabėgti į Suomiją. Iš ten britų žvalgybos pareigūnai jį nugabeno į Londoną. Didžioje Britanijoje dar nuo 1978 metų gyvena ir buvęs GRU darbuotojas V.Suvorovas – Rezunas.

Nuotraukoje: Amerikoje šnipinėjusi Rusijos agentė Ana Čapman šiandien greičiausiai taps aktyvia “Vieningosios Rusijos” partijos nare.

2010.10.26


Prisijunkite prie diskusijos