Per pastaruosius Seimo rinkimus daugumą balsų laimėjo kairiosios partijos, jos sudarė kairiąją koaliciją ir atitinkamą vyriausybę, todėl visose srityse stebimas akivaizdus buvusios sovietinės nomenklatūros atsigavimas, nuostatos „prie ruso buvo geriau“ nemaskuotas propagavimas, Lietuvos Sąjūdžio idėjų ignoravimas, Sąjūdžio aktyvių veikėjų šalinimas iš užimamų pareigų, partizaninio karo reikšmės niekinimas, partizanų šmeižimas arba pastangos per teismus juos pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais.
Nors neformaliai, tačiau akivaizdžiai į frontininko Algirdo Paleckio ir jo bendražygių Giedriaus Grabausko, Edvardo Satkevičiaus ir Juozo Vaikšnoro gretas jungiasi signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis, kurie aktyviai per žiniasklaidą varo antipartizaninę propagandą.
Nesitaikstydama su tokia padėtimi, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinė taryba 2014-10-29 kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisiją bei Signatarų klubą su pareiškimu dėl paskutinio Lietuvos partizano, kario savanorio, vyresniojo leitenanto, Vyčio kryžiaus ordininko Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio kovos lauke, garbės gynybos, prieš vedamą partizano šmeižto kampaniją.
Žemiau pateikiamas pareiškimo tekstas.
Lietuvos Respublikoje yra pakankamai dokumentų apibūdinančių 1940–90 metų pasipriešinimo okupacijai dalyvių teisinį statusą (1997-01-23 įstatymas Nr.VIII-97), pabrėžiant, kad Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę, o partizanų vadovybė buvo aukščiausioji Lietuvos politinė ir karinė valdžia, kaip tautos duota teisė į savigynos pasireiškimą. Tuo pačiu ginkluoto pasipriešinimo dalyviai skelbiami Lietuvos kariais-savanoriais ir pripažįstami jiems kariniai laipsniai ir apdovanojimai.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos 1949-02-16 Deklaracija 1999-01-12 paskelbta valstybės teisės aktu.
Lietuvos Respublikos 1998-07-16 įstatymo Nr.VIII-858 1 straipsniu SSRS Valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažintas nusikalstoma organizacija, vykdžiusią karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą, politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos Seimas pripažino, kad LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs prezidento pareigas.
Sovietinės okupacijos metu KGB nusikalstama organizacija Lietuvoje ir vykdė partizano Antano Kraujelio sunaikinimo operaciją. Antanas Kraujelis vadovaudamasis LLKS Deklaracija buvo teisėtas karys, turėjo savo vadus, vykdė jų užduotis, partizanų teismai galiojo tiek kolaborantams, tiek saviems. Jis nepasidavė ir laikėsi partizano priesaikos iki mirties. Jis septyniolika metų sudėtingiausiomis sąlygomis žmonių palaikymo, profesionalumo, drąsos, konspiracijos dėka išliko nesuimtas,1965-03-17 KGB operacijos metu priešinosi ginklu ir gyvas nepasidavė. Jis turėjo partizano atpažinimo ženklus, kurie matyti pomirtinėje nuotraukoje, žūties vietoje rasti ginklai ir Lietuvos partizano uniforma. Jis apsuptyje dar spėjo sunaikinti slaptus dokumentus ir žuvo kaip didvyris.
Todėl neatsitiktinai LGGRTC vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisės komisijos pasiūlymu 1997-12-22 įsakymu Nr. 166 A.Kraujeliui pripažino kario savanorio teisinį statusą (po mirties), o Krašto apsaugos ministras 1998-06-10 įsakymu Nr.1091-K suteikė vyresniojo leitenanto laipsnį, nes jis vykdė Vytauto apygardos Liūto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. Istoriografijoje A.Kraujelis apibūdinamas kaip paskutinis pasipriešinęs ginklu ir nepasidavęs okupantams Lietuvos partizanas.
Čekistai, siekdami A.Kraujelį suimti ir sunaikinti, kaltino dalyvavus kolaborantų likvidavimo operacijose. Byloje apibūdinti likviduoti asmenys – komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai ir kolchozų kaimo aktyvistai, o partizanai kaip tik ir kovojo prieš okupacinės valdžios pertvarkos vykdytojus. Daugelis jų buvo ginkluoti, nevykdė partizanų nurodymų ir perspėjimų. Sovietinei valdžiai nepavyko A.Kraujelio suimti, tardyti, kad teisme pripažintų ar paneigtų čekistų suformuluotus kaltinimus. Todėl kai kurie suimti partizanai, ryšininkai galėjo ginkluoto pasipriešinimo įvykdytus veiksmus apginant save priskirti dar kovojantiems partizanams. Dažni atvejai buvo kai civilių gyventojų žudynes vykdė partizanų vardu, kad juos apjuodintų aplinkinių žmonių tarpe.
KGB dokumentuose ypatingai akcentuojama 1949 metais Gečių šeimos žūtis, kad tą veiksmą atliko A.Kraujelis. Apie tai prabyla tardomas 1952 m. suimtas partizanas M.Urbonas. Gečių šeimos žūties metu M.Urbonas buvo būrio vadas, o A.Kraujelis tik partizanų ryšininkas. Suimtas partizanas M.Urbonas pagal tardymo protokolą, kuris tęsėsi iki antros valandos nakties – šešias valandas, be abejo, kankintas galėjo, norėdamas sušvelninti padėtį pasakyti, kad šeimos žudynėse dalyvavo A.Kraujelis. Aiškėja, kad M.Urbonas galėjo būti užverbuotas ir pagal KGB užduotį paskleisti apylinkėje gandą apie A.Kraujelį, dalyvavusį nėščios motinos nužudyme.
1964 metais KGB kapitono V.Vytės apklaustas nužudytų tėvų sūnus, milicijos įgaliotinis, komjaunuolis Albertas Gečys nurodo, kad tėvus nušovė M.Urbonas. Jis liudijo, kad su juo buvo ir kitas asmuo, bet jis ginklo neturėjo ir jam buvo nepažįstamas. Galėjo Gečių šeimos žūtį sukelti ir KGB provokacija, kad Gečiai pranešė čekistams apie greta krūmuose įsikūrusius partizanus, kurie 1949-09-28d. buvo netikėtai apsupti ir sušaudyti, o Gečiai sušaudyti po mėnesio. Gal tai buvo KGB provokacija, gal kitos priežastys, bet partizanų teismo sprendimas buvo įvykdytas.
Juk tai vyko karas po karo. Akivaizdi užverbuoto kolchozo pirmininko pavaduotojo, partizanų rėmėjo E.Sadkūno žūtis. Jį užverbavo Molėtų saugumo viršininkas L.Bakutis, įteikdamas partizanų rėmėjui E.Satkūnui pistoletą, kad nušautų A.Kraujelį. Jo susitikimas su A.Kraujeliu buvo suderintas, jie susitiko, išgėrė. A.Kraujeliui išeinant E.Satkūnas šovė, sužeidė partizanui ranką ir šoną, bet dar kartą iššauti nespėjo – Kraujelio automato serija buvo mirtina. KGB po E.Satkūno žūties paskelbė, kad jis su A.Kraujeliu pateko į pasalą ir A.Kraujelis, įtardamas E.Satkūną išdavyste, jį nušovė.
Yra ir kitų panašių faktų partizano byloje. Paskutinė pagal KGB teiginius ir partizanų teismo sprendimą yra 1952 metais nušautas Čepajevo kolchozo pirmininkas V.Utkinas. Per likusį trylika partizanavimo metų iki A.Kraujelio žūties nužudymai KGB dokumentuose partizano byloje neužfiksuoti. Beje, A.Kraujelio sesuo Janina teigia, kad ji niekada nepasakiusi, kad jos brolis nužudęs dešimt asmenų. 2007 metais Utenos apylinkės teisme užfiksuotas teisme gynybos paliudijimas visai neatitinka tikrovės. Apie tokius sesers teiginius nėra jokiuose įrašuose.
Partizano kario savanorio sunaikinimo operacijoje dalyvavo atstovaujantys nusikalstamai organizacijai Marijonas Misiukonis, Sergej Tichonov, Petras Laguckas, Rimantas Kublickas. Be abejo, šioje „medžioklėje“ neapsieita be KGB budelio Nachmano Dušanskio. Iš visų paminėtų, likęs vienas per 16 metų užsitęsusį bylos nagrinėjimą teismuose Marijonas Misiukonis. Per Lietuvos Nepriklausomybės metus KGB budeliams „leista“ pasitraukti iš Lietuvos. N.Dušanskis spruko į Izraelį, broliai Slavinai – Aleksandras ir Julijus turėjo du urvus – Vokietijoje ir Izraelyje, pabėgo iš Lietuvos Rainių ir kiti budeliai. Smogikų vadeiva Sokolovas, pražudęs tūkstančius nekaltų civilių gyventojų, sunaikinęs šimtus partizanų, ramiausiai ypatingoje priežiūroje mirė Vilniuje, gerontologijos centre.
Nagrinėdami užsitęsusią kaltinamųjų bylą teismuose dėl A.Kraujelio žūties, kaltinamasis M.Misiukonis, jo gynėjai ir šalininkai bando paskelbti partizaną A.Kraujelį ne partizanu, o pavadinti jį naujadaru – nelegalu, o M.Misiukonį, dirbusį 28 metus represinėse KGB struktūrose, užsitarnavusį iki generolo laipsnio – vos ne tautos gelbėtoju. 2011 metais jis bandė teisme pasiekti A.Kraujelio kario savanorio statuso panaikinimo. Jis teigia, kad A.Kraujelio žūties metu KGB pareigūnai buvo teisūs ir dori, kad apsuptam partizanui siūlė pasiduoti, kad jo kaltės bus dovanotos, kad jis KGB operacijoje tuo metu atsidūrė atsitiktinai.
Manytume, M.Misiukonis su N.Dušanskiu paskutinio partizano „medžioklėje“ atsidūrė neatsitiktinai, o su dideliu noru. Sovietinė spauda mirgėjo apie partizano žūtį. 1965-03-24 jam įteikiama vertinga dovana. Jie visi užpuolė partizaną ir jo buvimo vietą sodyboje kaip maitvanagiai, užuodę kraują. Nepasidavus partizanui vilionėms ir pačiam nutraukus gyvenimą, buvo suimta ir nuteista jo žmona, sodybos šeimininkas A.Pinkevičius buvo panaudotas pagal senus KGB papročius kaip skydas, per prievartą stumtas į slėptuvę ir buvo nukautas.
Stebint teismo procesą, M.Misiukonis tampa lyg kaltintoju, o A.Kraujelis kaltinamuoju. Keisčiausia, kad Misiukonio didžiausiais gynėjais bylos procese tampa signatarai A.Sakalas ir J.Jurgelis. Jie reikalauja iš paskutinio Lietuvos partizano atimti kario savanorio statusą, jų šmeižikiški straipsniai mirgėte mirga žiniasklaidoje, įvairiuose antipartizaniniuose komentaruose ir svetainėse. Jie reikalauja M.Misiukonį kaip Lietuvos gelbėtoją išteisinti.
Tokias prielaidas jiems teigti prisideda kai kurių pareigūnų nekompetencija. LGGRTC 1997-06-05 įstatymo Nr.VIII-238 5 skyriuje Centro funkcijos 17 punktas: „Inicijuoja visapusišką genocido ir okupacijos padarinių teisinį įvertinimą…“. LGGRTC specialių tyrimų skyrius 1999-02-17 savo rašte pristatytame teismui „NUSTATĖ“ kario savanorio A.Kraujelio partizaninę veiklą, remdamasis KGB represinės struktūros archyviniais dokumentais, kuriame nėra jokių papildomų tyrimo požymių, kaip reikalauja LGGRTC įstatymas. Rašto teiginys NUSTATĖ nieku nepatvirtinamas, neišanalizuojamas, atitinkamai neįvertinamas. KGB duomenys tokiose bylose nėra įrodymai. Dabar M.Misiukonis ir jo gynėjai traukia tokią KGB rašliavą kaip patikimą objektyvų faktą, o jam unisonu pritaria įžymūs valstybės veikėjai – signatarai profesorius ir generolas, tarsi užėmę aukščiausias teisinių institucijų pareigas.
Jie tokiais savo pareiškimais, mūsų nuomonę, teismo procese ir žiniasklaidoje, įžūliai daro tiesioginį spaudimą teismui.
Pastaraisiais metais labai suaktyvėjo antipartizaninės veiklos propaganda. Į Lietuvos piliečių, augančio jaunimo sąmonę vėl brukama per sovietmetį įsigalėjusi komunistinė tezė, kad pokariu vyko klasių kova, kad Lietuvos partizanai išžudė tūkstančius nekaltų civilių gyventojų. Tokie vieši tvirtinimai, kad partizanai, paaukoję savo jaunystę, gyvybę už Lietuvos laisvę, vadinami banditais, teroristais, o pastaruoju metu M.Misiukonio vertinimu – nelegalai, yra netoleruotini. Todėl turime būti akylūs, ypač dabartinėje informacinio karo būsenoje, Rusijai okupavus Krymą ir kitas Ukrainos sritis, grasinama ir Lietuvai.
Todėl Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus (NOKT), Koordinacinė taryba, išanalizavusi A.Kraujelio partizaninę veiklą, teigia, kad LGGRTC jam suteiktas kario savanorio statusas yra teisėtas.
NOKT pripažįsta, kad M.Misiukonis sovietinės okupacijos metu, dirbdamas KGB represinėse struktūrose, vykdė nusikalstamą veiklą ir yra atsakingas, kaip ir kiti su juo buvę, už kario savanorio A.Kraujelio žūtį.
LGGRTC turi iš pagrindų pagerinti savo veiklą, ypatingą dėmesį skirdamas tremtinių, politinių kalinių, partizanų byloms išnagrinėti, savo iniciatyva teikti prokuratūrai asmenis, kurie tiesiogiai dalyvavo trėmimuose, genocide ir kitose nusikalstamose veikose.
Kreipiamės į Signatarų klubą reikalaudami apsvarstyti signatarų Aloyzo Sakalo ir Jurgio Jurgelio neteisėtus išpuolius prieš karį savanorį Antaną Kraujelį ir priimti atitinkamus veiksmus klubo kompetencijos ribose. Juk tokie minėtų signatarų vieši pareiškimai, dešimtmečius besitęsiančio teismo proceso metu, yra netoleruotini. Siūlome inicijuoti tyrimą, ar buvęs Saugumo departamento vadovas generolas Jurgis Jurgelis gali nešioti garbingą generolo laipsnį.
Visomis priemonėmis raginame teisėsaugos vadovaujančias institucijas, Valstybės Saugumo departamentą, LGGRTC, žiniasklaida rasti įvairių būdų reikalauti, prašyti iš tarnavusių represinėse KGB struktūrose, kad būtų atskleisti faktai, kur dūla nukankintų Lietuvos laisvės kovotojų palaikai. Lietuvos didvyrių palaikai turi būti perlaidoti garbingose Lietuvos kapinių vietose arba prie savo artimųjų. Paslaptį, kur dūla kario savanorio palaikai, turėtų atskleisti ir kaltinamasis Marijonas Misiukonis.
Prašyti LGGRTC šį pareiškimą, jei teisiškai priimtina, pateikti Panevėžio Apygardos teismui.
Pareiškimą pasirašė: Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininko pav. Vytautas Zabielskas, Lietuvai pagražinti draugijos p-kas Juozas Dingelis, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios Brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Lietuvos Vietinės Rinktinės karių sąjungos vado pavaduotojas Jeronimas Kraulys, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininko pavad. Algirdas Jurkevičius, Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos pirmininkas Jonas Užurka, Vytautų klubo atstovas Vytautas Augustinas, Asociacijos Vilniui ir Tautai valdybos pirmininkas Saulius Povilaitis, Lietuvos Kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas Algimantas Šalaviejus, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojas Gediminas Jurčiukonis, Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos valdybos narys Audrius Skaistys, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas Antanas Burokas, Gervėčių klubo pirmininkas Alfonsas Augulis
2014-11-12 pasiekė žinia, kad J.Jurgelio ir A.Sakalo siūlymas A.Kraujeliui panaikinti kario savanorio statusą, LGGRTC, įvertinęs Lietuvos SSR KGB inkriminuotų veikų partizanui A.Kraujeliui tyrimo rezultatus, nerado pagrindo.
Lieka pridurti, kad valstybė turėtų deramai paminėti Antano Kraujelio žūties 50-ąsias metines 2015 m. kovo 17 d.
Nuotraukoje: partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas.
2014.11.13; 03:48
