Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt tikslas – prisiminti lapkričio mėnesį per Rusijos NTV televiziją parodytą ilgoką interviu "Ypatingas įvykis. Tyrimas", kurio metu Kaliningrado prostitutė į šuns dienas išdėjo Lietuvos valstybės saugumo departamentą.
Išmintingiausia, jei tos laidos nepastebėtume ir tuo labiau – nesiveltume į ginčus. Rimtos valstybės apie žvalgybos problemas nediskutuoja su laisvo elgesio moterimis, ypač – slepiančiomis savo veidą ir pavardę.
Ir vis dėlto minėtą anoniminės Kaliningrado prostitutės "išpažintį" knieti palyginti su kita panašaus pobūdžio rusiška laida – per Rusijos Ren TV kanalą šių metų vasarą parodytu beveik pustrečios valandos trukmės dokumentiniu filmu "Žvaigždės antpečiuose".
Laidos "Žvaigždės antpečiuose" kūrėjai taip pat analizuoja slaptųjų tarnybų veiklą. Tik kiek – kitaip.
Į žvalgybų reikalus narpliojančias rusiškas laidas privalu žvelgti su didele nepasitikėjimo doze. Mes nežinome, kiek jose teisybės, o kiek – pramanytų, dirbtinai sukurtų situacijų. Mes galime tik spėti, kodėl tokios laidos išvysta dienos šviesą. Galbūt tikrieji laidų režisieriai – ne žurnalistai. Ir vis dėlto žinoti, kokios rusiškos versijos keliamos, – būtina. Būtina bent jau tam, kad išvengtume klaidų, iškilus naujoms dviprasmiškoms situacijoms. Pavyzdžiui, mes privalome išmokt susigaudyti, kada verta veltis į viešus debatus, o kada verčiau – patylėti, net jei ir labai norisi piktintis bei demaskuoti.
Taigi vadinamasis kaliningradietiškas variantas, Slaptai.lt akimis žvelgiant, -primityvus, grubokai sukaltas. Tokių "sensacijų" įmanoma sukurpti apie bet kurios valstybės slaptąją tarnybą. Juk prostitutė nepanoro atskleisti savo tikrosios tapatybės. Todėl mes nežinome svarbiausiojo – kas iš tiesų slepiasi po prostitutės iš Kaliningrado kauke. Gal šis personažas – išgalvotas?
Antrasis televizinis darbas – vertas atidesnio žvilgsnio. Jau vien dėl to, kad daug dokumentinio filmo "Žvaigždės antpečiuose" herojų neslepia savo veidų – savuosius paaiškinimus ir versijas skelbia nesislėpdami po širma.
Dokumentinis filmas "Žvaigždės antpečiuose" (dažnai minimas ir kitas pavadinimas – "Žvaigždės tarnyboje") turi ir daugiau privalumų, lyginant su anoniminės prostitutės priekaištais Lietuvos slaptosioms tarnyboms. Čia pasakojama apie panašesnius į realybę įvykius: kaip JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio ir Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos savo reikmėms panaudodavo žymius aktorius ir humoristus. Bent jau bandydavo panaudoti.
Tiesa, kai kurios situacijos neparemtos konkrečiais dokumentais, dažnai remiamasi vien abejonėmis, nuogirdomis. Kai kurių faktų jau niekad nepatikrinsi, nes minimi aktoriai – mirę.
Ir vis dėlto dokumentinė juosta "Žvaigždės antpečiuose" sukurta taip, kad atrodytų patraukliai, įtikinamai. Bent jau masiniam skaitytojui keliamos versijos greičiausiai nėra panašios nei į melą, nei į fantaziją.
Juolab kad minėtame dokumentiniame filme kalbama apie daugelį mums žinomų, mielų, patrauklių aktorių – Luisą de Finesą, Pjerą Rišarą, Žerarą Depardje, Arkadijų Raikiną, Genadijų Chazanovą, Vladimirą Vinokurą, Alfredą Hothorną Hilą…
Dokumentiniui filmui "Žvaigždės antpečiuose" populiarumo, šiltumo bei įtikinamumo suteikia aplinkybė, jog prieš akis norom nenorom iškyla mūsų vaikystės ir jaunystės metais matyti meniniai filmai. Atmintyje iškyla ir puikios, klasika tapusios humoristinės situacijos, suvaidintos Arkadijaus Raikino ar "Beni Hilo šou" aktoriaus Alfredo Hothorno Hilo.
Tad jei filmo "Žvaigždės antpečiuose" režisieriai ir klaidina žiūrovus, sakydami, esą žymaus aktoriaus karjera vargiai buvo įmanoma itin aršiai pykstantis su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis, ši juosta vis tik – įdomi. Populiarumas – neišvengiamas. Mat pasakojama apie dešimtis britų, amerikiečių, prancūzų, rusų aktorių, padovanojusių mums dešimtis įsimintinų vaidmenų.
Tačiau televizinio projekto "Žvaigždės antpečiuose" lietuviškoji žiniasklaida kažkodėl nepastebėjo. Nei perpasakojo, nei citavo, nei analizavo. O štai Kaliningrado prostitutės "išpažintį" – pasičiupo, dažnokai citavo, net smulkiai perpasakodavo. Kodėl akivaizdžiai skirtingi požiūriai į dvi panašaus pobūdžio televizijos laidas?
Net jei dokumentiniame filme "Žvaigždės antpečiuose" ypač daug pramanytų versijų, tas darbas turi keistą užtaisą. Peržiūrėjęs "Žvaigždes antpečiuose" norom nenorom akyliau pradedi matyti … visas kitas humoro ir pramogų verslo laidas. Atidžiau analizuoji ne tik žymaus rusų humoristo Michailo Zadornovo autorinius vakarus, kuriuose subtiliai menkinamos Baltijos valstybės, Ukraina ir amerikiečiai. Priekabiau imi vertinti ir tarsi absoliučiai apolitiškus subtilaus rusiško jumoro koncertus Latvijos kurorte Jūrmaloje. Kiek teko matyti Jūrmalos humoro festivalių, – ten antivakarietiškų juokelių, kuriuos dažnokai laido M.Zadornovas, nėra. Bet paguoda – vis tik menkutė. Juk būtent tų festivalių dėka Jūrmala prarado paskutinius latviškus bruožus. Jūrmala tapo rusišku kurortu. Neprireikė nei tankų, nei politikos.
Bet svarbiausia, kad visai kitu žvilgsniu, peržiūrėjęs "Žvaigždes antpečiuose", pradedi vertinti ir savąjį – lietuviškąjį humorą. Sakykim, kodėl mūsų humoristai dažnokai apsiriboja vien buitinėmis situacijomis. Tik – skyrybos, neištikimybė, piktnaudžiavimas alkoholiu. Nejaugi nėra kitų temų? Nejaugi lietuviai neturi savojo Michailo Zadornovo, kuris imtųsi politinių temų – subtiliai šaipytųsi iš, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos mylėtojų ar rusifikacijos ir polonizacijos puoselėtojų?
O jei vis tik imamės sudėtingų politinių temų, kodėl mūsų Viktor Uspaskichas dažniausiai pašiepiamas draugiškai, tarsi būtų savas vaikinas, o Dalios Grybauskaitės personažas – mažiau patrauklus? Kas iš tiesų lemia režisierių nusiteikimą rinktis personažus? Kodėl vieni politikai sulaukia draugiškų šaržų, kiti – priešiškų?
Dokumentiniame filme "Žvaigždės antpečiuose" keliama versija, jog garsusis britų humoro serialas "Beni Hilo šou" buvo užblokuotas visai ne dėl to, kad grubiai pašiepė moteris ir tuo pačiu labai nepatiko Didžiosios Britanijos karalienei. "Beni Hilo šou" laida esą prapuolė iš britiškų ekranų tik dėl to, kad aktorius A.Hothornas – Hilas susipyko su britų žvalgyba.
Prancūzų aktorius Luisas de Finesas, remiantis "Žvaigždėmis antpečiuose", sulaukė aukščiausiojo valstybės apdovanojimo ne vien dėl savo talento. Filmo kūrėjai pastebi, jog šis prancūzų komikas Garbės legiono ordinu apdovanotas už slaptus nuopelnus. Didysis komikas mokėjo subtiliai bendrauti su skirtingų charakterių, politinių pažiūrų žmonėmis, krėtė įvairiausius šposus, todėl buvo mėgiamas diplomatinėse misijose. Niekam nė į galvą nešaudavo mintis, esą aktorius ne tik juokauja, bet ir renka slaptą informaciją apie iškilmingoje vakarienėse susirinkusių aukšto rango diplomatų nusiteikimus. O surinktas žinias nedelsiant perduoda prancūzų žvalgybai.
Dokumentinio filmo "Žvaigždės antpečiuose" kūrėjai atkreipia dėmesį, esą Luisas de Finesas kasmet nusifilmuodavo net trijuose – keturiuose meniniuose filmuose. Bet 1972-aisiais nenusifilmavo nė viename. Kodėl? Filmo kūrėjų prielaidos tokios: Prancūzija jau buvo išstojusi iš NATO, bet jai vis tiek rūpėjo žinoti, kas kalbama šio Aljanso užkulisiuose. Tokio klausytojo vaidmenį, suprask, greičiausiai atliko garsusis komikas Luisas de Finesas. Todėl ir buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos ordinu, nors ne ką mažiau Prancūzijos kinui nusipelnusio aktoriaus Pjero Rišaro niekas neskubėjo pagerbti nei ordinais, nei medaliais.
Dokumentinio filmo kūrėjai taip pat tvirtina, esą tuometinė SSRS KGB vadovybė nuolat įtardavo, jog humoristas Arkadijus Raikinas slapta talkina Izraelio žvalgyboms. Kokie argumentai? Jokių konkrečių įrodymų – vien versijos. Tiesa, savąją nuomonę apie tai pareiškia tuomet Izraelio žvalgybai vadovavę asmenys. Bet jų pareiškimuose – taip pat nieko konkretaus. "Mossad" vadovai neneigia, kad naudojosi kai kurių tuometinėje Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautiečių paslaugomis. Tačiau "Mossad" talkininkų pavardės – įslaptintos dar mažiausiai … šimtmečiui. Be to, kai kurie žymūs Sovietų Sąjungos žydai buvo panaudojami jiems patiems apie tai nieko nesuvokiant – "v temnuju".
Net garusis humoro žurnalas "Krokodil" ir ne mažiau populiarumo sulaukęs humoristinių situacijų serialas "Fitil" buvo sukurti specialiai. Sovietų valdžiai rūpėjo nuleisti visuomenėje susikaupusį nepasitenkinimo garą. Juk sovietinė santvarka nei "Krokodile", nei "Fitilyje" nebuvo kritikuojama "iš esmės" – ten pašiepti tik kai kurie santvarkos bruožai.
Taigi juokas – reikalas rimtas. Tą suprato ne tik KGB, bet ir prancūzų, britų, amerikiečių slaptosios tarnybos. Bent jau tokią nuomonę formuoja filmo "Žvaigždės antpečiuose" kūrėjai. O ar mes, lietuviai, suvokiame, kokia milžiniška galia slypi humoro laidose? Ar lietuviškosiose humoro laidose pašiepiame būtent tuos, kuriuos verta pašiepti? Ar toji "plaštakė" iš buvusio Karaliaučiaus nenusipelnė būtent mūsų kandžių pašaipų?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.12.10
