Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei


Print

Sesei Nijolei Sadūnaitei – 75-eri      

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nuoširdžiai sveikina septyniasdešimt penkerių metų jubiliejaus sulaukusią sesę Nijolę Sadūnaitę – Lietuvos laisvės kovotoją ir disidentę.

Šia proga skelbiame pluoštą biografinių žinių, bylojančių apie jos nueitą ilgą, sudėtingą, pavojų kupiną, tačiau neabejotinai garbingą kelią.

Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei. Nenusižengta nė sykio. Jokių išdavysčių, jokių dvigubų standartų, jokių kompromisų su sąžine, jokių abejonių. Galima tik pavydėti tokios tvirtybės ir principingumo.

XXX

Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune agronomų Jono Sadūno ir Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje, kurioje jau augo brolis Jonas.

 1945 m. vasarą šeimai pavyko išvengti tremties – tėvas, tuometinės Žemės ūkio akademijos dėstytojas, laiku įspėtas apie persekiojimus, spėjo kartu su šeima pasitraukti: iš pradžių – į Telšius, kur buvo globojami vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo rudens – į Anykščius.

1955 m. baigusi Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, N. Sadūnaitė pasirinko vienuolės gyvenimo kelią ir įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.

Į sovietinio saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai surado už vaikų katekizaciją teisiamam kunigui Antanui Geškevičiui advokatą.

1971 m. jai pavyko slapčia nugabenti į Maskvą Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Per užsienio šalių diplomatus perduotame ir visame pasaulyje išplatintame dokumente, kurį pasirašė daugiau nei 17 tūkstančių tikinčiųjų iš visos Lietuvos, buvo reikalaujama iš tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus.

Įsitraukti į „Katalikų Bažnyčios kronikai“ leidybinę veiklą pasiūlė kunigas Juozas Zdebskis (kankinys, žuvęs KGB suorganizuotoje avarijoje). Ir iškart perspėjo: „Bet, žinok, nieko kito, išskyrus kalėjimą, negausi“.

Nuo 1974 m. sesuo Nijolė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ – žymiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Tų pačių metų rugpjūčio 27-ąją buvo suimta ir 1975 m. nuteista šešeriems metams.

Trejus metus kalėjo Mordovijoje, vėliau gyveno tremtyje Rytų Sibire. 

KGB nepavyko įgyvendinti pažado, jog disidentė Nijolė Sadūnaitė po lagerio ir tremties nebepamatys Tėvynės. 1980 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo pati ir daugino, kokioje nors pudrinėje ar dantų pastos tūbelėje paslėptus mikrofilmus gabeno į Maskvą, iš kur ji pasiekdavo Vakarus.

Nuo 1982 m. penkerius metus ji gyveno nuolat slapstydamasi – tai Lietuvoje, tai Rusijoje. Suimama tik 1987 metų balandžio 1 dieną, tačiau KGB jos neįkalina. Taip sesuo Nijolė Sadūnaitė vėl gali veikti legaliai.

N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. kartu su Laisvės lygos nariais Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribentropo-Molotovo paktą. Nors ir nebuvo planuota kalbėti – prokuratūra buvo perspėjusi: jei bus sakomos kalbos, gresia 15 metų, Nijolė Sadūnaitė apsisprendė netylėti.

Kaip prisimena pati sesuo: „Spontaniškai pasakiau, kad susirinkome pagerbti didžiausių nusikaltėlių Stalino ir Hitlerio aukų. Didžiausia Dievo dovana – laisvė, jos niekas neturi teisės atimti. Pasmerkiau Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo Baltijos šalys atiduotos į tą baisiąją nelaisvę. Tikiu, kad Dievas padės išsilaisvinti. Sugiedojome himną. Nelabai darniai. Pirmą kartą, bet ne paskutinį.“

Dar kartą suimta 1988 m. sesuo Nijolė buvo KGB tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau niekada neprarado optimizmo.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo Nijolę Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989–1990 m. N. Sadūnaitė su paskaitomis apie Lietuvą keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje ji susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

N. Sadūnaitės atsiminimų knygos „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.), pirmiausia išleistos, JAV, buvo išverstos į rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbas. 1998 m. šios atsiminimų knygos buvo išleistos ir Lietuvoje viena knyga „Skubėkime daryti gera“.

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė apdovanojo ją medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises. Po dvejų metų N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas ir ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę – tokį pat medalį yra gavusi ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.). 

N. Sadūnaitės kova už laisvę įvertinta ir Lietuvoje: 1992 m. ji apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m.– Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi ir 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Sesuo Nijolė ir toliau tęsia kovą už tiesą ir teisingumą liudydama Dievo ir artimo meilę Tiesos judėjimo gretose. 

XXX

„Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas“

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Nr. 17

Čia – trys Nijolės Sadūnaitės kalbos, pasakytos per 1975-ųjų metų teismą. Nors KGB griebėsi visų priemonių, jos vis dėlto prasiveržė į viešumą: šie tiesos liudijimai, paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, pasiekė Vakarus – teismas, užuot įbauginęs, virto Dievo ir artimo meilės triumfu, parodžiusiu, kad melas ir neapykanta prieš dvasinę stiprybę bei tikėjimą yra bejėgiai ir kad jokia sistema negali palaužti laisvo žmogaus, jei jis pats neišsižada savo laisvės.

Nijolė Sadūnaitė buvo suimta 1974 m. rugpjūčio 27-ąją. Kratos metu buvo rasti šeši rašomąja mašinėle perrašomo „LKB Kronikos“ 11-ojo numerio puslapiai.

Parengtinio tardymo metu N. Sadūnaitei atsisakius duoti parodymus, tardytojai bandė ją palaužti grasindami ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Protestuodama prieš tardytojų sauvalę, grasinimus psichiatrine ligonine 1975 m. sausio pabaigoje N. Sadūnaitė parašė prokurorui skundą.

Uždaras LTSR Aukščiausias Teismo posėdis prasidėjo 1975 m. birželio 16 d. Teismui pirmininkavo Kudriašovas, o valstybinis kaltintojas – Bakučionis. Teismo salėje buvo tik 6 kareiviai ir 5 saugumiečiai. Teismo pirmininkas leido salėje pasilikti tik Nijolės broliui Jonui. Kiti liudytojai, davę savo parodymus, būdavo išvesdinami iš salės.

1-oji kalba: Nijolė  Sadūnaitė atsisako atsakinėti į teismo klausimus ir priimti advokato paslaugą

Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, Konstitucija ir Visuotine Žmogaus teisių deklaracija, ir ginate melą, prievartą bei smurtą, nes apšmeižę ir nuteisę nekaltus žmones, kankinate juos kalėjimuose ir lageriuose, todėl į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą.

Man akis atvėrė kun. A. Šeškevičiaus teismas 1970 metais. Už tai, kad jis atliko savo kunigišką pareigą, buvo nuteistas, o man už tai, kad jam pasamdžiau advokatą, valstybinio saugumo darbuotojas leitenantas Gudas grasino iškelsiąs tokią pačią bylą, kaip ir kun. A. Šeškevičiui, ir pasodinsiąs mane į kalėjimą. Čia pat, 225 kabinete, buvęs saugumo darbuotojas Kolgovas grasino bausmėmis broliui ir giminėms, jei neatsisakysiu nuo rūpinimosi kun. A. Šeškevičiaus gynimu. Pasirodo, pasamdyti kunigui advokatą – „didžiulis nusikaltimas“. Kadangi aš pagal jus esu itin pavojinga valstybinė nusikaltėlė, tai nenorėdama užtraukti jūsų teroro tiems, kurie samdys man advokatą, nuo jo atsisakau. Tai viena medalio pusė, o kita – tiesos ginti nereikia, nes ji visagalė ir nenugalima! Tik klasta ir melas, būdami bejėgiai prieš tiesą, reikalingi ginklų, kareivių ir kalėjimų, kad pratęstų savo niekšingą viešpatavimą, ir tai tik laikinai. Teisingai sakoma, kad šališka vyriausybė pati savo rankomis kasa sau duobę. Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau ir gyvybę. Nėra didesnės laimės kaip kentėti už tiesą ir už žmones. Todėl man joks gynėjas nereikalingas. Vietoje jo kalbėsiu aš pati.

2-oji kalba: Nijolės Sadūnaitės gynimosi kalba

Noriu Jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti Jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į Jus. Kiekvieną kartą, kai teisiami žmonės už „LKB Kroniką“, labai tinka Putino žodžiai:

„Ir tribunuoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Jūs minate altorius,
Nuo jūs įstatymo sugriuvo
Ir nuodėmės ir doros…” 

Jūs puikiai žinote, kad „LKB Kronikos“ rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kuri visiems piliečiams, nežiūrint jų įsitikinimų, garantuoja Konstitucija, įstatymais ir Žmogaus teisių deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai ant popieriaus, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta.

Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. „LKB Kronika“, tarsi veidrodis, parodo ateistų nusikaltimus prieš tikinčiuosius. Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, ji baisisi savo atvaizdu veidrodyje. Dėl šios priežasties Jūs nekenčiate visų tų, kurie nuplėšia nuo jūsų melo ir veidmainystės šydą. Tačiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš žmogaus pinigus, o Jūs apiplėšiate žmones atimdami iš jų tai, kas brangiausia – ištikimumą savo įsitikinimams ir galimybę perduoti tą turtą savo vaikams, jaunajai kartai.

O juk 1960-11-14–15 „Konvencijos dėl diskriminacijos švietimo srityje“ 5-me straipsnyje reikalaujama užtikrinti tėvams religinį ir moralinį vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus. Tuo tarpu tardymo protokole, mano byloje apklausta mokytoja Rinkauskienė rašo: „Kadangi yra tik viena tarybinė mokykla, tai nėra reikalo vaikus maišyti ir mokyti veidmainiauti“. Kas gi vaikus moko veidmainiauti? Tokios mokytojos ar tėvai, kuriems užtikrintas vaikų auklėjimas pagal savo įsitikinimus? Tik tada, kai vaikai, kuriems mokykla sugriovė tėvų autoritetą, nueina šunkeliais, kažkodėl kaltinami ne mokytojai, o tėvai.

Klaipėdos 10 vidurinės mokyklos mokytoja Keturkaitė savo tardymo protokole rašo: „Kadangi aš esu istorijos mokytoja, tai tenka mokiniams aiškinti ir religijos klausimus. Aiškinant krikščionybės atsiradimą ir tuo pačiu mitą apie Kristaus atsiradimą…“ Kaip gali mokyt. Keturkaitė paaiškinti ne jos kompetencijoje esančius religijos klausimus, kai net istorijos klausimuose ji yra analfabetė, nes laikosi atgyvenusio ateistų melo, būk tai, Kristus esąs legenda. Tokie analfabetai „auklėja“ ir „moko“ jaunąją kartą, pasinaudodami mokytojo autoritetu, į mokinių sąmonę kala melą.

Tardytojai: papulkininkis Petruškevičius, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus, tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kažys daug kartų grasino uždarysią mane į psichiatrinę ligoninę už tai, kad neatsakinėjau į jų klausimus, nors buvau paaiškinusi, jog tyliu, protestuodama prieš šią bylą.

Grasinimams atsibodus, parašiau protesto pareiškimus respublikiniam prokurorui, saugumo komiteto viršininkui ir tardymo skyriaus viršininkui, kurio prašiau, kad pareiškimą prijungtų prie mano bylos. Pareiškimo neprijungė, tik respublikinio prokuroro padėjėjas Bakučionis, kuris čia pat sėdi, raštu atsakė, kad jie turį teisę atlikti psichiatrinę ekspertizę, tačiau, tardytojų nuomone, tam dar nėra pagrindo. Bet juk pareiškime visai ne apie tai buvo kalbama, o protestuojama prieš tardytojų sauvalę, kai jie grasinimais nori įbauginti tardomąjį ir priversti jį spekuliuoti savo sąžine.

Pareiškime buvo rašoma, cituoju: „Ar turi teisę tardytojas grasinti kaltinamajam psichiatrine ligonine arba psichiatrine ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo sąžine ir įsitikinimais?“ Per tardymus papulkininkis Petruškevičius daugybę kartų grasino uždarysiąs mane psichiatrinėn ligoninėn, kur būsią daug blogiau negu kalėjime, tik todėl, kad neatsakinėjau į jo klausimus. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kazys, vos pirmą kartą mane pamatęs, autoritetingai diagnozavo šizofrenike, šizofreniškai galvojančia ir žadėjo psichiatrinės komisijos, kurio nariu jis pats esąs, patikrinimą.

Tardymo poskyrio viršininkas majoras Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino psichiatrine ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jei aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia gydyti, o ne grasinti mano liga. Kuo kaltas žmogus, jei jis serga? Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo, kai grasina psichiatrine ligonine, norėdami palaužti mano valią. Toks tardytojų elgesys įžeidžia žmogaus orumą, ir aš protestuoja prieš tokį jų elgesį su manimi.

Padavus pareiškimą, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus priekaištavo, kad skundžiuosi, ir ironizavo: „Jeigu taip reaguoji, tai tikrai esi nenormali. .. Tu nežinai visų juridinių plonybių…“

Taip, aš ne tik plonybių, bet ir juridinių storybių nežinau, nes to nestudijavau, tik dabar žinau, kad tarybiniams tardytojams meluoti, šmeižti yra normalu ne tik kaltinamajam, bet ir visai pašaliniams žmonėms. Bet juk tai dvasinis chuliganizmas, kuris turėtų būti baudžiamas, nes dvasinės traumos užgyja sunkiau už fizines.

Jums visai nerūpi nusikaltimus atitaisyti, priešingai – juos toleruojate ir skatinate. Šitai įrodo, kad mano byloje apklausinėti liudininkai, kurie parodė „LKB Kronikos“ iškeltų faktų tikrumą, pirmiausiai buvo klausinėjami, kas galėjo tas žinias perduoti „LKB Kronikos“ leidėjams, kam jie pasakojosi, kas matė, girdėjo ir pan.

Štai ko jūs bijote – tiesos žodžio! Tardytojai neapklausinėjo, net neišsikvietė tų, kurie vadovaudamiesi neapykanta kitaip manantiems, už kryželio nešiojimą išmetė iš darbo Kulautuvos vidurinės mokyklos mokytoją St. Jasiūnaitę ir, visaip iš jos tyčiodamiesi, ilgą laiką nedavė jai net paprasčiausio virtuvės darbininkės darbo. Tardytojai neišsikvietė Panevėžio DŽ-DT Vykdomojo komiteto pirmininko Markevičiaus ir finansų skyriaus viršininko Indriūno, kurie už bažnyčios lankymą išmetė iš darbo 9-rius metus išdirbusią sekretorę mašininkę Marytę Medišauskaitę.

O visur skelbiate, kad religija – privatus piliečių reikalas ir kad visi, nežiūrint įsitikinimų, turi lygias teises. Kokia graži jūsų propaganda ir kokia negraži gyvenimo tikrovė! Tardytojai nereagavo į N. Akmenės mokyklos direktoriaus Kuprio ir švietimo skyriaus narių nusikaltimą, kai jie iš darbo išvarė mokytoją už tai, kad ši, ekskursuodama su mokiniais Kauno m., užėjo į sodelyje, kur susidegino Romas Kalanta, esantį tualetą (žr. „LKB Kronikos“ Nr. 10. – red. pastaba). Koks nusikaltimas! Mokytoja nebetinka vaikų auklėjamajam darbui!? Juokinga, kad jus dar iki šiol tebegąsdina R. Kalantos šmėkla. Tik kuo čia kalta mokytoja?

Tardytojai neperspėjo nė vieno vyr. gydytojo, kai jie, piktnaudžiaudami savo padėtimi, neleidžia mirštantiems pasinaudoti kunigo patarnavimu, nors to prašo ligoniai ir jų artimieji. Net nusikaltėlių paskutinis prašymas išklausomas. O jūs drįstate tyčiotis iš švenčiausių žmogaus įsitikinimų sunkiausiame gyvenimo momente – mirties valandą – ir kaip plėšikai skaudžiai moraliai apiplėšiate tūkstančius tikinčiųjų. Štai jūsų komunistinė moralė ir etika!

„Kauno tiesoje“ Vilniaus universiteto dėstytojas Augus grubiausiai apšmeižė Popiežių Paulių VI, velionį vyskupą Bučį, kun. L. Aberzą ir kun. Račiūną (žr. „LKB Kronikos“ Nr. 10 – red. pastaba). Kada tas šlykštus šmeižtas bus atšauktas? Jis nebuvo atšauktas, nes melas ir šmeižtas yra jūsų kasdieninė duona!

Išsigandę paminklų restauravimo inžinieriaus, technikos mokslų kandidato Mindaugo Tamonio minčių, uždarėte jį Vasaros gatvėje esančioje psichiatrinėje ligoninėje norėdami „išgydyti“ jį nuo savo įsitikinimų!

Kas davė ateistams teisę įsakinėti klebonams, ką jie iš kunigų gali kviestis į rekolekcijas, atlaidus ir ko negali? Juk istorinis dekretas „Apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios“ tvirtina, kad valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą. Lietuvoje Bažnyčia ne atskirta nuo valstybės, bet jos pavergta. Valdžios organai grubiausiai ir neleistiniausiu būdu kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir kanonų sritį, savo nuožiūra įsakinėja kunigams ir, nesiskaitydami su įstatymais, juos baudžia.

Tie ir šimtai kitų faktų liudija, kad ateistams tikslas visus paversti savo dvasiniais vergais, pateisina visas priemones – šmeižk, meluok, terorizuok!

Ir jūs džiaugiatės pergale? Virš ko tad kyla jūsų pergalės triumfas? Virš moralinių griuvėsių, virš milijonų nužudytų negimusių kūdikių, virš išniekintos žmogaus vertės, virš menkų, suniekšėjusių žmogiūkščių, apkrėstų baime ir gyvenimo aistros nuodų. Visa tai – jūsų vaisiai. Teisingai Jėzus Kristus pasakė: „Juos pažinsite iš jų darbų vaisių.“ Jūsų nusikaltimai stumia jus kaskart didesniu greičiu į istorijos sąšlavyną.

Ačiū Dievui, dar ne visi žmonės palūžo. Neturime visuomenėje kiekybinės atramos, bet mūsų pusėje – kokybė. Nebodami nei kalėjimų, nei lagerių, privalome smerkti visus veiksmus, kurie neša skriaudas ir pažeminimą, sėja nelygybę ir priespaudą. Kovoti už žmogaus teises gyvenime – kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „LKB Kroniką“, kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. Tad leiskite įstatymus kiek tik jums patinka, bet pasilaikykite juos sau.

Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis Cezariui yra likutis nuo mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas.

3-ioji kalba: paskutinis Nijolės Sadūnaitės žodis

Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises –gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla!

Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti.

Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos – Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!“ Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa – klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti.

O jums noriu priminti poeto Lermontovo žodžius: „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!“ Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis būtų mums visiems palankus. To melsiu gerąjį Dievą jums visiems per visas gyvenimo dienas. Užbaigti noriu kalėjime gimusiais posmais:

                Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turi, 
                tuo stipriau gyvenimą junti. 
                Degti mes privalom teisybės ryžtu, 
                blogį nugalėti, nors ir kaip sunku.

    Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos, 
    o kovot už laimę daugelio širdžių.
    Ir tik tas, kas viską kovai atiduos, 
    tas pajus, kad eina keliu tiesiu.

                Ir didesnės laimės niekam nepatirti, 
                jeigu pasiryžęs tu už žmones mirti. 
                Tada sieloj šventė visada skaisti, 
                nepagrobs kalėjimai jos, lageriai šalti!

Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano širdyje dega meilė žmonėms, nes tik mylint viskas darosi lengva! Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net ir klystantį, privalome mylėti. O to galima išmokti tik Jėzaus Kristaus mokykloje, kuris visiems yra vienintelė Tiesa, Kelias ir Gyvenimas.

Tad teateinie, gerasis Jėzau, Tavo karalystė į mūsų visų sielas!

Iš teismo noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalėjimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus žmones, kurie kovojo už žmogaus teises ir teisingumą. Tuo įrodytumėte savo gerą valią ir būtų gražus indėlis, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis: „Žmogus žmogui brolis“ virstų tikrove. 

XXX

Nors prokuroras Bakučionis pasiūlė nubausti Nijolę Sadūnaitę laisvės atėmimu ketveriems metams atliekant bausmę griežto režimo lageriuose ir penkeriems metams ištremti, teismas pripažino seserį Nijolę kalta pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d. ir nusprendė jai skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę – po metus už kiekvieną jos namuose per areštą rastą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ puslapį.

Išklausiusi nuosprendį, Nijolė Sadūnaitė paklausė teismą: „Kodėl taip mažai nubaudėte?“.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Nr. 17 ir portalas tiesos.lt.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sesuo Nijolė Sadūnaitė.

2013.07.22


Prisijunkite prie diskusijos