Antroji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Sutrumpintas straipsnis “Ždanoviška mokykla ar ždanoviška siela?”
Gavęs iš dienraščio “Respublika” žurnalistės Aldonos Atkočiūnaitės Leonido Donskio straipsnį “Didžiausia grėsmė šaliai? Ar viso labo tik juokinga pelytė?”, susiradau ten man skirtą filipiką “Mes ir jie”, susipažinau ir susimąsčiau. Kas tai? Praradusio bet kokią proto kontrolę mažaraščio sapaliojimas ar iš amžių glūdumos ataidėjęs riksmas: “Nukryžiuot jį!”
Ilgai galvojau, reaguoti ar ne? Juk kokia gali būti kalba su įniršusiu subjektu, kuris nesiteikia ar nesugeba net tavo studijos pavadinimo perskaityti. Bet, kita vertus, nedavė ramybės ir mintis: “Jeigu šiandien gali jis tai, kas buvo ir nebuvo daugiau kaip prieš tuziną metų iškelti, ir iškelti su tokiu apkramtytu bei vienpusiškai sureikšmintu pavadinimu “Mes ir jie”, kartu su grėsminga ždanoviška retorika, tai nėra abejonės, jog čia kruopsčiai apgalvota, o gal net ir suderinta “su aukščiau stovinčiomis organizacijomis” akcija.
Juo labiau kad šitame darniai sustyguotame veiksme vyrauja ne tiek “be pykčio” sukurptas rafinuotas sadizmas, kiek be galo atsidavusio ir jautraus Lietuvos piliečio susirūpinimas bei nerimas dėl jos ateities. Tai kas, kad tame susirūpinime bei nerime kartais nuskamba tokie “meilės” žodeliai: kaip lituanistinis-dorovinis terorizmas, agresyvus nacionalizmas, absoliutus akonceptualizmas, siauraprotystė, sąmonės uždarumas, nekritiškas požiūris į savąją tautą ir taip toliau ir panašiai. Šie epitetai skiriami “broliams lietuviams” (žr. Leonidas Donskis. “Dvi Lietuvos kultūros: intelektualų ir inteligentų kolizijos ir ateities dialogo galimybės.” “Kultūros barai”, 1995 m., Nr.1, p.8). O kas čia tokio, ne vienas pasakys – juk ir Maironis neieškojo žodžio kišenėje ir buvo teisus.
Apsispręsti padėjo nuolat suskambantys ausyse “be pykčio”, su meile ištarti žodžiai: “Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė “Mes ir jie”, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kiti Gebbelso propagandos perlai? Kodėl nebuvo įžvelgta grėsmė šalies tarptautinei reputacijai tada, kai būsimasis Nacionalinės premijos laureatas savo opuse juodu ant balto išdėstė geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamą idėją, kad “holokausto architektas Adolfas Eichmannas pats buvo žydas ir kad holokaustas buvo pačių žydų užsakytas bei suplanuotas dalykas, leidęs visus žydus sugrąžinti į Palestiną ir įkurti Izraelio valstybę?”
Tad kas sukūrė tokį žinomo veikėjo “Be pykčio” akcijos įniršį ir kone kvietimą susidoroti su oponentu priepuolį?
Kai 1996 metų vasarą žurnale “Metai” (žr. 8-9 nr.) pasirodė mano straipsnis-studija “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes” apie lietuvių ir žydų santykius, jis sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Mano svarbiausias tikslas buvo šia studija “Teisė likti nesuprastam…”, skirtingai nuo S.Vyzentalio centro Jeruzalės skyriaus direktoriaus Efraimo Zurofo raginimo holokaustą vien konstatuoti (“Aš neaiškinu, kodėl tai atsitiko. Aš tik sakau, kas atsitiko”), iškelti ir pagrįsti idėją, kad holokaustas būtų ne tik konstatuojamas, garsinamas, bet ir apmąstomas – yra reiškinys, turi būti ir priežastis.
Deja, toji mano idėja, kaip netrukus paaiškėjo, ir buvo labiausiai nepriimtina Simono Vyzentalio bei Jeruzalės skyriaus veikėjams. Juo labiau kad tokį mokslinį tyrimą bei aiškinimą neigė garsiųjų sionizmo veikėjų Vladimiro Žabotinskio ir Davido Ben Guriono šešėliai, kurių pirmasis tvirtino: “Pasaulio ir žydų istorijai antisemitizmas reikalingas” (esą tik tokiu būdu žydai bus priversti keltis į savo istorinę tėvynę – Izraelį), o kitas žydų laikraštyje “Kempfer”, ėjusiame Niujorke, rašė: “Jeigu aš turėčiau ne tik valios, bet ir galios, aš surinkčiau grupę stiprių jaunuolių – protingų, kuklių, atsidavusių mūsų idėjoms ir užsidegusių noru padėti žydams sugrįžti – pasiųsčiau juos į tas šalis, kur žydai nugrimzdo į nuodėmingą pasitenkinimą savimi. Tų jaunuolių uždavinys būtų užsimaskuoti nežydais ir veikiant šiurkščiais antisemitizmo metodais persekioti tuos žydus antisemitiniais lozungai. Aš galiu garntuoti, kad iš šitų žydų emigrantų į Izraelį skaičius būtų dešimtį kartų didesnis, negu tie rezultatai, kurių pasiekė tūkstančiai neveiksmingai pamokslaujančių emisarų” (žr. G.Klimov. Protokoly sovetsckich mudrecov, p. 351). Žodžiu, mokslinis holokausto aiškinimas gali nuvesti ten, iš kur nebeįmanoma bus pakelta galva sugrįžti.
Dėl šių ir panašių priežasčių įvykiu Lietuvos visuomeniniame gyvenime netapo ir negalėjo tapti mano tiek darbo, pastangų ir lėšų pareikalavusi studija: “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes”, nors vos tik jai pasirodžiu, mane su nuoširdžiu entuziazmu Mildos gatvėje sveikino gydytojas, rašytojas žydas Jokūbas Skliutauskas tokiais žodžiais: “Mikelinskai, šedevrą parašei. Visą naktį skaičiau ir atsitraukti negalėjau”.
Netrukus žiniasklaidoje pasitodė L.Vildžiūno, V.Toleikio, J.Morkaus, L.Truskos, S.Vaintraubo ir kt. straipsniai, kuriuose buvo polemizuojama ne tiek su studijos teiginiais, kiek puolamas ir kaltinamas pats autorius. Ir dažnai tai buvo daroma iškraipant ar net klastojant autorinį tekstą.[…] Tos polemikos rezultatas – studija “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes” pasipildė ir po kelerių metų, tai yra 2004 metais, tapo knyga “Kada KODĖL taps TODĖL?”
Žinoma, ir išėjus iš spaudos šiai knygai, kaltinimai antisemitizmu bei puolimai, dažniausiai niekuo nepagrįsti arba aiškiai pritempti, nesiliovė dar ilgą laiką, tačiau jie niekada neįgaudavo tokio absurdiško, kone paranojiško pobūdžio, kaip nuskambėjęs minėtoje “bernardinų” straipsnio man skirtoje “anotacijoje” arba filipikoje.[…]
Vis dėlto nuodugniau susipažinus su Leonido Donskio rašiniais bei “be pykčio” veikla, peršasi išvada, kad jo asmenybėje vyrauja ir – net demonizuojančiu būdu – (beje, veiksmažodis “demonizuoja” yra jo liguistai mėgiamas), ne tiek ždanoviška dvasia ar prigimtis, kiek ždanoviška mokykla, kuriai būdinga operuoti ne vien faktais, bet ir nuogirdomis bei gandais. Norint tuo įsitikinti, užtenka paimti ir panagrinėti jau minėtą L.Donskio esė “Dvi Lietuvos kultūros: intelektualų ir inteligentų kolizijos ir ateities dialogo galimybės”.
Visų pirma, susipažinus su šia L.Donskio esė, įsitikini, kad jis ne tik, anot estų filosofo Reino Ruutso, yra moralistas, bet ir mentorius. Jo “mentoriavimas” ypač akivaizdus ten, kur jis turi gana miglotą, paviršutinišką supratimą apie klausimo esmę. Štai jį domina ir kartu glumina “paprasčiausias klausimas: kodėl komunistinėje Lietuvoje tiek nedaug inteligentų iš paties iškiliausio ir rafinuočiausio inteligentijos sluoksnio – lyginant kad ir su Rusijos inteligentija – įsijungė į disidentinį judėjimą?” (ten pat, p.12).
Ir štai šį opų klausimą imasi spręsti taip. Iškėlęs penkis lietuvių inteligentijos argumentus, pateisinančius jos kolaboravimą su okupantu: (a) tautos mažumą, (b) norą išsaugoti tautinę ir kultūrinę tapatybę, (c) pastangas, kad svarbios pareigos Lietuvoje teliktų lietuviams, (d) siekimą neerzinti Maskvoe, (e) savęs raminimą, kad tauta gyva ne politika, o kalba, kūryba ir kultūra, L.Dinskis teigia: “Neverta nė sakyti, kad šita pozicija, bylojanti nebent apie visišką paprasčiausio padorumo ir asmenybės moralinio integralumo sunykimą, pačia savo esme yra demoralizuojanti ir pagaliau tiesiog imorali, t.y. esanti anapus gėrio ir blogio sąvokų” (ten pat, p.12; pajuodinta mano).
Žodžiu, prabilta su tokiu didžiuliu pasitikėjimu savimi ir panieka, kad net suabejoji, ar beverta tokiam užkietėjusiam mentoriui bei pasipūtėliui kelti kokį nors kontrklausimą. Na kad ir tokį, ar iš viso Lietuvoje tas “iškiliausias” ir rafinuočiausias inteligentijos sluoksnis egzistavo ir galėjo egzistuoti? Ir jau vien dėl to, kad tokį klausimą kelti verčia rūsti to meto tikrovė. Netgi ne tik kelti, bet ir be jokių išsisukinėjimų ir užuolankų atsakyti: deja, tokio “iškiliausio ir rafinuočioausio inteligentijos sluoksnio” Lietuvoje jau nebebuvo. O jeigu kur nors ir užsiliko, tai tik giliame pogrindyje. Jį sunaikino okupantas. […].
Tad kas iš tų iškiliausių inteligentų Lietuvoje liko? Nebent tokie, kaip Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Vytautas Montvila, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Jonas Šimkus ar Salomėja Nėris. Vis dėlto, nepaisant visos patriotiškai arba demokratiškai nusiteikusios inteligentijos įkalinimų, tremčių, priverstinės emigracijos ar kitokių represijų, daugelį metų okupantų siautėjimą demaskavo Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos steigėjai ir platintojai. Tai žygdarbis, kone prilygstantis knygnešių epopėjai carizmo epochoje.
Taip gražiai, mentoriškai, “be pykčio ir pagiežos” L.Donskis suokia apie Lietuvos inteligentiją sovietų okupacijos metu, tarsi niekada nebūtų girdėjęs apie dešimtį metų trukusį partizaninį karą, nuožmią žemės ūkio kolektyvizaciją, KGB siautėjimą ir nesibaigiančias tremtis į amžinojo įšalo žemę.
Tad argi šioje sovietizmo fantasmagorijoje galima įžvelgti tik Lietuvos inteligentijos “konformizmą ir moralinį nejautrumą?”
Įdomu, ką apie tai pasakytų rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, kurį L.Donskis nuolat kviečiasi į pagalbą savo tezėms parenti, bet apie kurio mokymą, atrodo, turi gana menką supratimą? Šitaip sakau todėl, kad ten, kur šis filosofas būtų L.Donskiui atvėręs akis ir padėjęs susigaudyti situacijoje, nebuvo net prisimintas. O jeigu būtų prisiminęs ir atidžiau pastudijavęs N.Berdiajevo knygą “Философия неравенства”, būtų sužinojęs, kad 1917 m. Rusiją katastrofa ištiko todėl, kad jos liberalioji ir radikalioji inteligentija, ignoruodama savo tautos sielą, apkrėtė ją, tai yra Rusiją, revoliucinėmis idėjomis. Ką tai iš tikrųjų reiškia? Ogi tai, kad Spalio socialistinė revoliucija buvo pačios Rusijos inteligentų produktas. Ar galima ką nors panašaus įžvelgti 1940 metų Lietuvos katastrofoje? Ne. O tokių inteligentų, kuriems galingi Stalino pečiai išlaužė vartus į saulę, buvo tik vienetai. […].
Keista ir nesuprantama, kad L.Donskis deda lygybės ženklą ten, kur bolševizmas buvo jėga primestas iš šalies, ir ten, kur jis buvo tik rusiškojo imperializmo nauja išraiška bei tąsa. Toks Lietuvos ir Rusijos disidentinio judėjimo aptarimas ir vertinimas primena žinomą lietuvių liaudiens posakį “Girdėjo, kad skambina, tik nežino, kurioje bažnyčioje.” Taip gali pasielgti nebent “visuomenės ir kultūros kritikai” arba “sveiko proto” propaguotojai, kurie gyvena, egzistuoja, moderuoja ne tiek žmonių, kiek knygų, kompiuterių bei interneto pasaulyje.
Tad kokią išvadą iš to kaltinimo lietuvių disidentams galima padaryti? Juk, atrodo, ir mažaraštis turėtų žinoti, kad lietuvių inteligentija sovietmečiu ne tik buvo žiauriai nusiaubta, bet ir kone sunaikinta, o jos likučiai, kaip “banditų tautos” galimi vedliai, sekami pro padidinamąjį stiklą. […].
Manau, kad sąmoningai ir tendencingai sukarikatūrintas mano studijos “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes” pavadinimas, jį sekusi ždanoviška “anotacijos” retorika, ir visa tai, kas duota pavyzdžiu apie disidentinį judėjimą Lietuvoje, gana iškalbingai liudija, jog šiuo metu Leonidas Donskis yra ne kas kitas, kaip toji jam didelį įspūdį daranti “juokinga pelytė”, pašaukta eskaluoti visai nejuokingą antisemitizmą. Tik tokia.
Vilnius, 2009 m.gegužė
Nuotraukoje: rašytojas Jonas Mikelinskas.
2010.06.14
