Trečioji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Iš atsakymų į “Lietuvos aido” redaktoriaus Algirdo Pilvelio klausimus.
Tomas Venclova mane sudomino dar tada, kai jis nebuvo asmenybė, o tik Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas. Mat dirbdamas Švietimo ministerijoje galėjau susipažinti su jo lietuvių kalbos abitūros egzamino rašiniu, kuris mane sudomino neįprastu kitiems brandumu. Net jį, tą jo rašinį, paskelbiau savo recenzijoje apie 1954 metų Lietuvos abiturientų rašinius žurnale “Tarybinė mokykla”. Neatslūgo mano susidomėjimas Tomu Venclova ir vėliau. O jo didelis straipsnis, publikuotas 1990 metais savaitraštyje “Gimtasis kraštas”, – “Nepriklausomybė ir atsakomybė” tiesiog privertė mane rašyti jam didelį atvirą laišką, analizuojantį jo mintis, išreikštas tame straipsnyje. Ypač mane nustebino toks T.Venclovos tvirtinimas: “Vos prieš kelerius metus gyvenimas okupuotoje Lietuvoje atrodė giliai beprasmis ir žeminantis žmogų, o tarybinis okupacinis režimas – nė per colį nepajudinamas, amžinesnis už Egipto piramides” (pajuodinta mano – J.M.).
Perskaičiau tą frazę ir pagalvojau: “Taip, jo protas neeilinis, bet tai ne mąstytojo galva.” Tikras mąstytojas faktų, idėjų, postulatų, reiškinių, vaizdų, įvaizdžių analitikas negalėjo net tais laikais, kai daugelis pasaulinio garso eruditų ėjo iš galvos garbindami Staliną, neprieiti prie išvados, jog žmogaus prigimties ignoravimu, baime, neapykanta, melu, utopija, demagogija pagrįsta santvarka negali turėti ateities. Beje, ir ne tik šis vienas teiginys tame T.Venclovos straipsnyje buvo neišmąstytas, nepagrįstas, atitrūkęs nuo konkrečios tikrovės. Jų buvo ir daugiau.
Tokie ir panašūs T.Venclovos paradoksai man buvo savotiškas akstinas nepaleisti jo iš akiračio ir vėliau. Juo labiau, kad viską jis teigė su tokiu aplombu, tarsi turėtų aiškiaregystės dovaną. Žodžiu, iš savo akiračio aš stengiausi jo nebepaleisti. Ir iki šios dienos, ko gero. Bent jau tol, kol padariau toli siekiančią išvadą – Tomas Venclova savo poeziją kuria smegenimis, o politologinius ir jiems panašius straipsnius kurpia širdimi. Ypač tuos, kuriuos kukliai ir kartu išdidžiai vadina erezijomis. Užtat ten apstu ir tokių logikos perlų, būdingų “istorijos vakarietiškos metodikos” specialistams, kaip ši: “Tragedijos priežastys, man rodos, yra tokios: negalima vieno blogio panaudoti vieno prieš kitą, negalima pasitikėti vienu žmogėdra, kad jis tave išlaisvins nuo kito. Šitaip gėrio nepasieksi, o tik padidinsi blogio sumą” (žr. “Lietuvos aidas”, 1993, birželio 17).
Šitaip T.Venclova įvertino ne JAV ir Anglijos, kurios Antrojo pasaulinio karo metu pasinaudojo žmogėdra Stalinu, politiką, o lietuvius, kurie, prasidėjus vokiečių ir sovietų karui, stichiškai sukilo prieš okupantą.
Taigi T.Venclovos erezijos, kuriomis jis taip didžiavosi mūsų Seimui neįteisinus 1941 metų Lietuvos Laikinosios vyriausybės, remiasi ne faktais, o tik dvejopais vertinimo standartais, arba Jupiterio teise.
Dar aiškiau ir akivaizdžiau liudija apie Tomo Venclovos vakarietišką mąstymą šis pavyzdys, padedantis jam kurpti erezijas, kurios esą kaip Liuterio laikais pamažu įsitvirtina: “Žmonės ima suprasti, kad galima nepalaikyti V.Landsbergio, bet tuo pačiu metu nebūti kagėbistu. Arba nepalaikyti V.Adamkaus ir nebūti fašistu, antiliberalu.” Tačiau jam, T.Venclovai, “labai keista”, kad lietuvių inteligentams kosmopolitizmas yra toks pat baubas kaip Stalinui, nors jie “save laiko griežčiausiais antistalinistais”.
Todėl kritiško proto žmogui turėtų būti labai keistas ne tik toks T.Venclovos mąstymas, bet ir dar keisčiau, kad daugelis žmonių Lietuvoje – net ir valstybinio masto veikėjų – tokį mąstymą priima už tikrą pinigą, netgi kaip kelrodį, ir juo vadovaujasi savo veikloje, nors jis sau leidžia neigti akivaizdžius faktus.
Ir tai dar ne viskas – kiekvienas Tomo Venclovos pasirodymas Lietuvos padangėje susilaukia it garsaus sportininko arba roko žvaigždės verto dėmesio.
Nuotraukoje: rašytojas Jonas Mikelinskas.
2010.06.16
