Birželio 5 d. Nemunaityje buvo daug svečių iš Vilniaus, Kauno, Alytaus. Politikų, kunigų, karių, moksleivių (jie čia netrukus bus pristatyti). Prie dviaukščio medinio namo (deja, apleisto) buvo prisimintas įvykis, apie kurį partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas savo knygoje “Daugel krito sūnų”, skirtoje “mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės”, rašo:
“Pamaldos baigėsi. Vyrai atliko išpažintį ir priėmė Švenčiausiąjį. Artinosi iškilmingos priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą.
Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojom dvasininkams, ir netrukus visi atsidūrėme Noškūnų miško prieglobstyje…”
Ta “mažytė dukrelė Auksutė” dabar yra Lietuvos Respublikos Seimo narė Auksė Ramanauskaitė – Skokauskienė, kuri tą dieną Nemunaityje kalbėjo:
“Skaitydama savo Tėvelio užrašus, atsiminimus, dedikuotus man, dar tada, kai apie jų publikavimą galėjau tik svajoti, Partizanų Priesaikos, duotos čia, Nemunaityje, aprašytos aplinkybės man darė labai stiprų įspūdį. Vėliau, kai išleidau Tėvo knygą “Daugel krito sūnų…” – apie tokį patirtą įspūdį kalbėdavo ir kiti.
Prieš 65-erius metus 120 partizanų, vedini jų vado Adolfo Ramanausko Vanago, tylutėliai tylutėliai atėjo čia… Miegantis miestelis net neįtarė apie vienuolyne ir jo aplinkoje vykusias tokias svarbias apeigas. Taip reikėjo tų vyrų ir miestelio saugumui. Galima tik stebėtis, kaip Tėvelis tomis pavojingomis sąlygomis viską iš anksto parengė, suderino su dvasiškiais, kokie buvo svarbūs laisvės kovotojams dvasiniai dalykai, koks buvo ir dvasiškių pasiaukojimas, laisvės reikalo supratimas. Dažnai aplankau šią vietą, kartais atvežu Lietuvos svečius, kurie domisi mūsų partizanų karo istorija.
Turėjau svajonę – kad kada nors tų 120 vyrų atminimui, o kartu ir visų kovojusių ir žuvusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę atminimui, susirinksime čia, kaip kad šiandieną, ir pasakysime: mes neužmiršome Jūsų. Lietuva didžiuojasi Jumis, o Jūsų auka mus įpareigoja tvirtai tvirtai laikyti laisvės vėliavą, kad Lietuva eitų laisvės ir teisingumu pagrįstu demokratijos keliu.
Visi partizanai buvo savanoriai. Ir štai ką tik iškilmingai šioje istorinėje vietoje prisiekė laisvos Lietuvos būsimi kariai savanoriai, prisiekė ir įsipareigojo Lietuvai.
Aukštieji bažnyčios hierarhai – ekscelencijos arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Juozas Matulaitis, partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Karo kapelionai bažnyčioje aukojo Šv. Mišias. Visus atvykusius į iškilmes pasitiko Lietuvos kariuomenės KASP pučiamųjų orkestras, gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras ,,Kariūnas”. Šiandieną čia dalyvauja LR Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis su ponia Gražina. Į iškilmes atvyko Lietuvos respublikos Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Vilija Aleknaitė – Abramikienė, Gintaras Songaila, Kazimieras Uoka, Petras Lomanas, Antanas Nedzinskas, Lietuvos Respublikos Seimo kancleris Jonas Milerius, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, aukštieji karininkai, kariai, kariūnai, karinių ir sukarintų struktūrų atstovai; mūsu brangieji buvę partizanai, jų dabartinis vadas atsargos pulkininkas Jonas Čeponis; Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, vicemerai, kiti savivaldybės atsakingieji darbuotojai;.nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos, jungiančios 17 organizacijų, tarp kurių yra ir Sausio 13 –sios brolija, atstovai; buvusių politinių kalinių, tremtinių organizacijos; moksleiviai iš Vilniaus, Kauno, Alytaus…
Brangūs žmonės! Mes visi čia susirinkę šventai saugome didvyrių atminimą ir tikimės, kad tautos garbinga praeitis tarnaus Tėvynės gerovei…”
Renginyje kalbėjo čia paminėti politikai, kunigai, kariškai. Jie dažnai kartojo žodį “priesaika”. V.Aleknaitė – Abramikienė dėkojo kariams, garsiai ištarusiems priesaiką, panašią į tą, kuri prieš dešimtmečius nuskambėjo tyliai. Duok Dieve, sakė ji, kad tos priesaikos, kurias mes šiandien tariame laisvai, vadovaudamiesi įstatymais ir Konstitucija, būtų išpildytos su tokiu kaupu, kaip buvo išpildyta toji, prieš 65-erius metus duota čia. Duok Dieve. Kur slypi jėga, leidžianti iki galo išpildyti priesaiką? Toji jėga yra meilė, sakė parlamentarė.
Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis ragino kovoti, savo skolą žuvusiesiems grąžinti darbais ir veikla. Jeigu nutrauksime kovą, liksime skolingi ateinančioms kartoms. Jam pritarė ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas: jeigu nekovosime, Lietuva pražus, ir mes atsakysime Dievo teisme. Lietuva pavojuje, bet šiandien aš nenoriu gadinti jums jūsų geros nuotaikos, sakė jis.
Man taip pat atrodo, kad Lietuva pavojuje, ir jis ne mažesnis, negu Adolfo Ramanausko – Vanago laikais. Tik tas pavojus kitoks, ne toks akivaizdus. Ir už priesaikos sulaužymą dabar nėra mirties bausmės, beveik jokios bausmės nėra. Lietuva gali pražūti, Lietuva gali likti be lietuvių. Taip galėjo atsitikti ir tada, bet miškuose tyliai duota priesaika ją išgelbėjo. Ar išgelbės Lietuvą dabar ant Konstitucijos uždėjus ranką garsiai tariama priesaika? Vilties vis mažiau ir mažiau.
Bet, kaip sakė monsinjoras A.Svarinskas, negadinkime geros nuotaikos ir pažvelkime į nuotraukas, kuriose daug jaunų gražių ir ryžtingų veidų. Visi norėjo nusifotografuoti su legendinio generolo Adolfo Ramanausko – Vanago dukra, savo Tėvui Tėvo dienos išvakarėse padovanojusia tokį puikų ir prasmingą, patriotizmą, meilę Tėvynei skatinusį renginį. Labai gražiai dainavo ir šoko Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago mokyklos saviveiklininkai. Tai ta pati buvusi 2-oji vidurinė mokykla, kurioje ir aš turėjau laimės mokytis. Tame pačiame pastate dirbo ir pedagogas Adolfas Ramanauskas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2010.06.07
