Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose.
Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, užsakovų įrankiais. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.
Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo.
Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius.
Nevykdomas Lietuvos valstybės teisės aktas
Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“.
Turėjo sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas, žinant, kad 1940 m. okupacija įforminta marionetinio Liaudies seimo, išrinkto per imitacinius ir SSRS emisarų surežisuotus rinkimus, sprendimais prašyti Sovietų Sąjungos prijungti Lietuvos TSR kaip sovietinę respubliką. 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimas išrinko 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą.
Parengtą konstitucijos projektą Liaudies seimas priėmė rugpjūčio 25 d. Išrinkti 78 „Liaudies seimo“ atstovai susirinko į Valstybės teatrą ir dirbo liepos 21–23 d., juridiškai įteisindami sovietinę santvarką (okupaciją). Pirmą Seimo posėdį atidarė einantis prezidento pareigas Justas Paleckis. Išrinktas „Liaudies seimo“ prezidiumas: Liudas Adomauskas – pirmininkas, Mečislovas Gedvilas – pavaduotojas, Grigalavičius – antrasis pavaduotojas, Petras Cvirka ir Antanas Venclova – sekretoriais. Šie penki prezidiumo nariai pasirašinėjo visas Seimo deklaracijas.
Pirmoji Liaudies seimo sesija išrinko 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta misija – perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį ir „parvežti Stalino Saulę“: marionetinis prezidentas Justas Paleckis, vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas, vyriausias kontrolierius Liudas Adomauskas, žemės ūkio ministras Matas Mickis, švietimo ministras Antanas Venclova, rašytojas Liudas Gira, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, profsąjungų pirmininkas Motiejus Šumauskas, kompartijos veikėjas Karolis Didžiulis-Grosmanas, rašytojas Petras Cvirka, poetė Salomėja Nėris, Kazimieras Petrauskas, darbininkas Pranas Zibertas, Stasė Vaineikienė, Icikas Meskupas-Adomas, kareivis Viktoras Ditkevičius, Pranas Petrauskas, Juozas Demskis, Marija Kutraitė, Birutė Abdulskaitė.
1940 m. liepos 30 d. Justo Paleckio vadovaujama įgaliotinių delegacija traukiniu išvyko į Maskvą, kur rugpjūčio 30 d. SSRS AT posėdyje įteikė prašymą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. SSRS AT „prašymą“ patenkino. Lietuva tapo Sovietų Sąjungos dalimi.
Nesiimta vertinti ir lietuvių tautos genocido užsakovų – LKP bei komjaunimo sekretorių vaidmens. LKP CK pirmieji sekretoriai nuo 1940 m. buvo A.Sniečkus, P.Griškevičius, R.B.Songaila, A.Brazauskas, M.Burokevičius, antrieji sekretoriai I.Meskupas-Adomas, V.Niunka, A.Isačenka, A.Trofimovas, V.Aronovas, K.Liaudis, M.Šumauskas, B.Šarkovas, B.Popovas, V.Charazovas, N.Dybenka, N.Mitkinas, V.Beriozovas, tačiau jų veikla, išskyrus M.Burokevičių, netirta, nei vienas jų atsakomybėn nepatrauktas. Tai tinka ir miestų bei rajonų KP bei komjaunimo sekretoriams.
Istorikai uoliai kedena partizaninio karo metu neva jų padarytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus (kolaborantus), tačiau kokią žalą lietuvių tautai ir valstybei padarė minimi nusikaltimų užsakovai, tyli, tarsi tai būtų tabu.
Teisiškai vertinant, nusikaltimų užsakovai be jokios senaties terminų privalomai turėjo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už padarytus nusikaltimus. Ypač griežtai turėjo būti baudžiami tie asmenys, kurie tiesiogiai įvykdė valstybės perversmą, tiesiogiai ar pasirašydami dokumentus, ar ideologiškai per žiniasklaidą, švietimo, kultūros įstaigas ragino, spaudė remti okupacinį režimą, inspiravo savo veiksmais dėl priverstinės kolektyvizacijos, dėl trėmimų ar kitokių laisvių suvaržymų.
Nusikaltimų užsakovai turėjo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, tačiau jie laikomi apsimestinos užmaršties šešėlyje, atsakomybėn netraukiami, išskyrus vieną kitą stribuką – nusikaltimo tiesioginį vykdytoją. O štai tie, kas priešinosi okupacijai, kas guldė galvas už Tėvynę, tiek žiniasklaidoje, tiek valstybinėse institucijose vertinami įvairiai, dažnai niekinami ar net bandoma nuteisti po jų mirties.
Antipartizaninė kampanija
Antipartizaninė propaganda kaip informacinio karo prieš Lietuvos partizanus dalis, kurioje remiamasi KGB duomenimis bei pramanais, perteikta šiuose leidiniuose: M.Pociaus „Kita mėnulio pusė“, P.Masiulionio „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, M.lvaškevičiaus romane „Žali“, J.Ohmano filme „Smogikai“ (filmo konsultantas – LGGRTC skyriaus vedėjas Rytas Narvydas), dažnai visuomeninės Lietuvos TV ekrane demonstruojamame 1963 m. sukurtame filme apie stribus „Niekas nenorėjo mirti“, A.Sakalo, J.Jurgelio. J.Karoso straipsniuose internetiniuose portaluose. Pasirodžius tokioms knygoms, filmams, straipsniams interneto portaluose kaip iš gausybės rago pasipila, tikėtina, – pagal koordinuojamą užsakymą, šmeižikiški antipartizaniniai komentarai, kurie nesulaukia jokio prokuratūros dėmesio. Tokiu pasyvumu, atsainumu įteisinamas kaip teisėtas, netgi skatinamas informacinis karas prieš Lietuvos partizanus.
Garbaus amžiaus (virš 80 m.) dar likę gyvi partizanai skundžiasi vykdoma antivalstybine propaganda, jau nebetiki, kad kada nors valstybės institucijos įstatymų nustatyta tvarka adekvačiai į tai sureaguos. Lietuvos Respublikos teismas stebėtinai toleruoja raudonojo fronto vadeivų A.Paleckio, G.Grabausko veiklą, paniekinant ne tik Lietuvos partizanus, tačiau ir Sausio l3-osios aukų atminimą.
Per pastaruosius Seimo rinkimus daugumą balsų laimėjo kairiosios partijos, jos sudarė kairiąją koaliciją ir atitinkamą vyriausybę, todėl visose srityse stebimas akivaizdus buvusios sovietinės nomenklatūros atsigavimas, nuostatos „prie ruso buvo geriau“ nemaskuotas propagavimas, Lietuvos Sąjūdžio idėjų ignoravimas, Sąjūdžio aktyvių veikėjų šalinimas iš užimamų pareigų, partizaninio karo reikšmės niekinimas, partizanų šmeižimas arba pastangos per teismus juos pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais.
Nors neformaliai, tačiau akivaizdžiai į frontininko Algirdo Paleckio ir jo bendražygių Giedriaus Grabausko, Edvardo Satkevičiaus ir Juozo Vaikšnoro gretas jungiasi signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis, kurie aktyviai per žiniasklaidą varo antipartizaninę propagandą. Istorikas Liudas Truska, sovietinis filologas ir partinis funkcionierius Povilas Masilionis, Teisingumo ministerijos tarnautojas, religijotyrininku prisistatantis Donatas Glodenis, iš JAV atvykėliai Saulius Sužiedėlis, Andrius Kulikauskas kapstosi po partizaninio karo istoriją, ieško ir randa „nusikaltimų“, kuriais drebina orą, reikalauja pasmerkimo, nes jiems rūpi partizaninio karo menkinimas ir niekinimas, jau pasigirdo reikalavimai griauti paminklus partizanams.
Nepateisinamas žiniasklaidos elgesys, kai, prisidėdama prie antipartizaninės kampanijos, be akivaizdžių faktų, net nepaskelbus įtariamaisiais, suodžiais apjuodina ar „nuteisia“ laisvės kovotojus. Antai N.Pumprickaitės vedamai laidai „Savaitė“ keliskart anonsuota rubrika: „Ar galėjo būti suteiktas kario savanorio statusas žydšaudžiui?“
Ir ta laida pasirodė 2015-01-11, t. y. Leno mūšio, kuriam vadovavo ir žuvo savanoris J.Krištaponis, 70-ties metų sukakties minėjimo išvakarėse. Atkreiptinas dėmesys, kad žurnalistė rubrikos pavadinime tvirtino teiginį, kad Krištaponis buvo žydšaudys! Tai jau yra didesnis akibrokštas, nei necenzūrinių žodžių paleidimas į eterį, už kurį nuo mikrofono žurnalistė kažkada buvo nušalinta. Neabejotina, kad rubriką išgirs ir pasinaudos nedraugiškos šalies žiniasklaida, tik ar sureaguos RTV vadovybė?
LGGRTC tampa antipartizaninės kampanijos bendrininku
Atkreiptinas dėmesys į prieštaringą LGGRTC poziciją: čia teigia, kad Centras, kruopščiai ištyrė dokumentus, liudijančius, kad J.Krištaponis dalyvavo žudant žydus Baltarusijoje, ir tuo pat metu teigia, kad yra tik dokumentų fragmentai, kuriems kaltinamąją prasmę turi suteikti teisinis tyrimas. Todėl nepriimtina ir neatsakinga partizanų vadą jau vadinti žydšaudžiu.
Nesitaikstydama su tokia padėtimi, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinė taryba 2014-10-29 kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisiją bei Signatarų klubą su pareiškimu dėl paskutinio Lietuvos partizano, kario savanorio, vyresniojo leitenanto, Vyčio kryžiaus ordininko Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio kovos lauke, garbės gynybos, prieš vedamą partizano šmeižto kampaniją.
2014-11-12 LGGRTC paskelbė, kad J. Jurgelio ir A. Sakalo siūlymas A. Kraujeliui panaikinti kario savanorio statusą, įvertinęs Lietuvos SSR KGB inkriminuotų veikų partizanui A. Kraujeliui tyrimo rezultatus, nerado pagrindo. Tačiau kitu atveju Centras, remdamasis prosocialistinio-prorusiško judėjimo ir Lietuvos partizanų nubausto sovietinio kolaboranto anūko – Teisingumo ministerijos pareigūno (religijotyrininko) Donato Glodenio šališkais reikalavimais, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu kreiptis į teismą dėl Juozui Krikštaponiui 1997 m. pripažinto Kario savanorio teisinio statuso (po mirties) panaikinimo.
LGGRTC kreipimosi į prokuratūrą motyvai nėra pakankamai pagrįsti. J. Krikštaponio kaltumą ar nekaltumą galinčių patvirtinti asmenų nebėra tarp gyvųjų. Šie asmenys, teisiami okupaciniame teisme, prieš J. Krikštaponį neliudijo. Yra tik dviejų liudininkų KGB 1961 ir 1980 m. duoti parodymai buvusios tikrosios padėties ir J. Krikštaponio asmenybės neatskleidžia.
Prokuratūrai pateikta ne visa J. Krikštaponį apibūdinanti medžiaga, pavyzdžiui, informacija apie jo pastangomis nacistinės Vokietijos okupacijos metais išgelbėtą kaimą nuo sunaikinimo. Gali būti, kad kai kurie LGGRTC istorikai laiko profesine garbe skelbti KGB selektyvius archyvinius parodymus, nutylint kitus duomenis ir jų visumą. LLKS mano kitaip, nes išlikę kitokio pobūdžio atsiminimai ir liudijimai J. Krikštaponio asmenį vertina teigiamai.
LGGRTC ignoruoja jo sesers Veronikos prisiminimus, kuriuose rašoma, kad J. Krikštaponis visą vokietmetį praleido slapstydamasis tėviškėje, būtent nacių okupacijos laikotarpiu jis nuo sunaikinimo išgelbėjo Bagnapolio kaimą (liudytojai Julijonas Čeponis ir Mykolas Dirsė), Lėno kautynių metu nukovė daugybę priešų. Apie kautynes paliudijo Aleksandras Bitinas-Uosis, perdavęs Alfonso Smetonos-Žygaudo pasakojimą: „Vakarop Krikštaponis iššoko iš apkaso, kulkosvaidį pasistatė prie drebulės ir kirto be atsikvėpimo, o ruskiai krito kaip lapai“.
Nagrinėjant istorinius archyvinius šaltinius, kyla abejonės ir dėl asmens tapatumo, nes įvairuoja vardas (vienur Jonas, kitur Juozas), pavardė (vienur Krištaponis, kitur Krikštaponis).
Remiantis dviem KGB duotais suinteresuotų asmenų parodymais išbraukti J.Krikštaponį iš Lietuvos pasipriešinimo istorijos būtų akivaizdus ir iš esmės nedovanotinas pasitarnavimas toms jėgoms, kurios apskritai nepripažįsta Lietuvos partizaninio pasipriešinimo teisėtumo. Kita vertus, partizaninio karo herojiškumo neigimas yra Rusijos vykdomos informacinės kampanijos prieš Lietuvos istoriją sudėtinė dalis.
Privalu atlikti dar vieną visapusišką, nešališką ir kompetentingą J. Krikštaponio veiklos ir gyvenimo ištyrimą ir tik tada pateikti tyrimo medžiagą prokuratūrai įvertinti, o ne automatiškai nesigilinant panaikinti jam Kario savanorio teisinį statusą po žūties. J.Krikštaponio artimųjų nebėra. Todėl gyvųjų pareiga jį ginti. Vertinti žuvusiojo veikas reikia dar atsakingiau nei gyvojo, nes žuvusysis negali gintis.
Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjunga dėl tokio LGGRTC elgesio pareiškė protestą, reikalaudama atsiimti iš Generalinės prokuratūros savo prašymą, o tyrimą atlikti pačiam Centrui pagal jo priedermę ir pareigą. Čia dera priminti Centro direktorei jos skelbiamą atsakymą priešiškam Lietuvos interesams šaltiniui dėl J.Krištaponio, kuriame rašoma, kad tikslių archyvinių duomenų apie J. Krištaponio veiklą nerasta, tardymo protokoluose esanti informacija netiksli, iškraipyta.
Labai panašu, kad siekis apkaltinti ir teisti žuvusiuosius yra vengimo teisti tikruosius nusikaltimų užsakovus padarinys, kita vertus, – akivaizdus spaudimas teisėsaugai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2015.01.14; 11:25
