Ar dviguba pilietybė – vaistas nuo visų ligų?

Dvi dienas dalyvavau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIV Seimo posėdžiuose. Norėjau iš arčiau pamatyti ir išgirsti žmones, kurie ne Lietuvoje gyvena Lietuva, stengiasi išlikti lietuviais, lietuviais išauginti savo vaikus ir vaikaičius, visokeriopai padeda toli esančiai savo Tėvynei.

Dažnai pagalvoju: kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu karo pabaigoje inteligentija nebūtų pabėgusi į Vakarus, o būtų atsidūrusi Sibire, kaip jos dalis ten atsidūrė 1940-aisiais ir 1941-aisiais? Ne iš PLB Seimo nario Rimanto Dirvonio žinau, ką Amerikos lietuviai darė, kad neišnyktume iš pasaulio žemėlapio, taptume laisvi.

Jie leido knygas, laikraščius, įtakojo galingiausios pasaulio valstybės politikus, lietuviškai mokė savo vaikus (tiesa, nelabai sėkmingai). Kai leidau “Baltijos kelio” albumą, jų visokeriopa veikla domėjausi. Išeivijos indėlį Kovo 11-osios nepriklausomybei sunku pervertinti.

Nežinau, kaip jiems Lietuva turėtų atsidėkoti. Ar turėtų? Ar reikia dėkoti, kai lietuvis nori išlikti lietuviu? Gal paminklą pastatyti? Kodėl gi ne! Gal Lietuvos garbės piliečiais juos vadinti? Žinau ir tai, kad jie nebuvo ir nėra vieningi, kaip ir mes, gyvenantys Lietuvoje. Kitaip gal ir būti negali, nors visi kalbame apie vienybę. Ne tik kalbame, bet ir giedame. Dėl to “kalta”, man regis, ne tik demokratija, kurios mums vis per mažai, bet kalta (jau be kabučių) ir penktoji kolona, kuri gana gausi.

Bene didžiausias nesantaikos obuolys ant Lietuvos valdžios ir išeivijos derybų stalo – dviguba pilietybė. Tiesa, iki šiol buvusi PLB Seimo pirmininkė Regina Narušienė nenori nė kalbėti apie dvigubą pilietybę: ji kalba tik apie neabejotiną teisę į Lietuvos pilietybę. Esą ne Lietuvos reikalas, kad mes turime arba norime turėti ir kitos šalies pilietybę.

Iš dalyvavusiųjų diskusijose supratau, kad net ir PLB Seimo nariai, įvairių šalių lietuviai, šiuo opiu klausimu nėra visiškai vieningi, nors dauguma, žinoma, yra dvigubos pilietybės šalininkai. Kaip gali parlamentas ar prezidentas atimti tai, ką tu turi! – piktinosi Birutė iš JAV. – Duokit mums, Lietuvai, viską, tik nedalyvaukit Lietuvos politiniame gyvenime. Tokia valdžios pozicija.Dėl dvigubos pilietybės abejones gali kelti rusai, žydai, lenkai, tik ne lietuviai, sakė ji.

Mes neturime Lietuvos valstybės. Tai jūsų, Seimo pirmininkės, Prezidentės valstybė, ne mūsų. Aš turiu dvi dukras. viena turi teisę į dvigubą pilietybę, kita neturi. Rezoliucijoje reikia įrašyti reikalavimą skubos tvarka pakeisti Pilietybės įstatymą, sakė Paulius iš Italijos.

Jeigu Tėvynė – motina, tai kodėl mama nemyli manęs, savo vaiko? Jau vien mano pavardė sako, kad aš esu lietuvis, piktinosi parlamentaras iš Venesuelos.

Nuo savęs galėčiau pasakyti, kad lietuvių pavardžių yra visokių, visai nelietuviškų.Ypač Amerika subjaurojo kai kurias lietuviškas moteriškas pavardes, paversdama jas vyriškomis. Ir šis užkratas plinta net Lietuvoje. Pavardžių rašyboje dabar tokia makalynė, kad net bloga darosi. Užsienietiškų pavardžių dažnas lietuvis nemoka perskaityti, Čerčilį vadina Kurkuliu.

Posėdyje buvo pasiūlymas mūsų “išminčiams” pasimokyti iš estų; jie pilietybės klausimą jau sėkmingai išsprendę. Estas gali turėti dvi, tris pilietybes ir daugiau.

Vienas lietuvis (berods, iš Australijos) norėjo girdėti ir kitą pusę. Jis pasigedo realistiškų ir realių pasiūlymų. Lietuvių žemėse yra gimusių ir daug nelietuvių. Jam tarsi pritarė Dalia iš Rusijos. Ji klausė: kas yra Lietuvos pilietis? Tai fizinis asmuo, mokantis mokesčius. Pilietybė yra kaip motina, ją išlaikyti reikia. Valstybėje, kurioje gyvename, mokame mokesčius. Malonėkite mokėti moksečius ir Lietuvoje, jeigu norite būti ir Liertuvos piliečiai.

Per pertrauką nepriklausomybės akto signataras Balys Gajauskas ir istorikas Romas Batūra piktinosi, kad LR Seimas spyriojasi ir nepatenkina neabejotinai teisėtų užsienio lietuvių reikalavimų suteikti jiems dvigubą pilietybę. Klausiausi jų pokalbio, užuominų į penktąją koloną, valdančią Lietuvą, ir kelis kartus įsiterpiau: ne viskas taip paprasta.

R.Batūrai atrodė, kad viskas labai paprasta, todėl jis man drėbtelėjo: “Tai jūs kvailas!” Nelikau skolingas: aš jam priminiau, kad istorikas Alfredas Bumblauskas Vilniaus universiteto Senato salėje jį yra pavadinęs idiotu. R.Batūra prisipažino – šį faktą žinąs ne iš manęs pirmo. Tuo mūsų diskusija ir baigėsi. Tada aš maniau, kad A.Bumblauskas neteisus ir nemandagus, bet dabar nemandagus buvo ir R.Batūra.

Gal aš kvailas, bet ir po to pokalbio su R.Batūra, ir po PLB Seimo diskusijos apie dvigubą pilietybę ir globalią Lietuvą tebemanau, kad viskas ne taip paprasta. Daug nežinomųjų, daug pavojų, ir niekas šiandien negalėtų pasakyti, kuo viskas baigtųsi pasielgus vienaip, ir kuo – kitaip.

Manau, kad tik kvailiui viskas aišku. Arba savanaudžiui, kuriam rūpi vien savi interesai, o ne Lietuvos šiandiena ir rytdiena, ne nykstančios tautos likimas. Ar, stojant į Europos Sąjungą, buvo tokių išminčių, kurie mus įspėjo apie neįsivaizduojamai masišką bėgimą iš Lietuvos? Kodėl mes esame tokio bėgimo olimpiniai čempionai? Kodėl lietuvių kalbai, kai paskelbėm ją valstybine, iškilo didžiuliai pavojai? Didesni nei sovietų laikais, kai buvome rusinami!

Globali Lietuva. Globalios Lietuvos reikšmė vis geriau suprantama. Kitų alternatyvų nėra, – sakė Užsienio reikalų ministerijos Užsienio reikalų departamento direktorius Arvydas Daunoravičius. Nėra ar nežinom? Kitas alternatyvas gali pasiūlyti ta pati Europos Sąjunga, kai jos didžiosios valstybės susidurs su dabar ignoruojamo tautiškumo, dvigubos pilietybės problemomis.

Visas pasaulis – Lietuva, nes visame pasaulyje yra (ir vis daugiau bus) lietuvių. Girdėjau taip kalbant. Man tai tušti žodžiai, laidotuvių varpų skambesys. Demagogija. Kapituliacija. Jau nesunku įsivaizduoti lietuvį, Lietuvos pilietį, kuris nemoka lietuviškai, ne tik nėra buvęs Lietuvoje, bet net nežino, kur tokia šalis yra. Ir toks pilietis galės balsuoti, rinkti Lietuvos Seimą, Prezidentą. Toks pilietis gali atsidurti priešingoje barikadų pusėje. Kurią valstybę jis gins?

Nereikia taip kalbėti – Lietuva yra Europos Sąjungos narė, NATO narė, dabar ji saugesnė negu bet kada anksčiau. Tokios mintys irgi nenaujos, ne kartą girdėtos ne tik PLB Seime. Dabar, šiandien – saugesnė, o rytoj?

Man nekelia abejonių tik tai, kad lietuviai, į Vakarus pabėgę nuo raudonojo maro, verti ne tik dvigubos pilietybės, bet ir didžiausios pagarbos. Ne visi, žinoma: buvo ten ir bimbų, ir karosienių, bet ne jie palaikė Lietuvą. Trečiosios kartos lietuviai, į Vakarus įšvykę po Kovo 11-osios, dar turi nusipelnyti juos užauginusiai Lietuvai. Tai, kad jie į tėvynę siunčia milijonus – gerai, bet dar ne nuopelnas, nes tie pinigai – ne labdara, neretai jais išlaikomi jų pačių palikti vaikai.

Ką aš, pasaulio lietuvis, noriu ir galiu duoti Lietuvai – štai kas svarbiausia. Ši plačiai žinoma mintis buvo pasakyta taip pat ir PLB Seimo posėdyje. Jos neturėtų pamiršti atkakliausi antrosios pilietybės siekėjai. Supratingas žmogus kartais gali ir nereikalauti to, kas jam priklauso, jeigu taip geriau jo artimiesiems.

Juk pagrįstai bijoma, kad gali žymiai padaugėti ne lietuvių kilmės piliečių, kurie ir dabar jau Lietuvoje turi nepagrįstų pretenzijų. Pastebime, kad ypač trečiabangininkai pirmiausia ieško naudos sau. O kas man iš to? – ne iš vieno teko girdėti. – Kas man iš tos lietuvių kalbos, net jeigu ji – seniausia gyva indoeuropiečių kalba?

Ką tokiam gali atsakyti? Šiais “globalios Lietuvos” laikais gali tik taip reaguoti: gerbiu jūsų nomonę, nors man ji visiškai nepriimtina. Istorikas R.Batūra į tokius žodžius reaguotų kitaip.

Pagaliau gal ir aš galiu paklausti: o man kas iš to, jeigu Lietuva atsidurs Latvijos padėtyje? O man, čia ketinančiam ir numirti, kas iš to, jeigu Pietryčių Lietuva bus atplėšta nuo Lietuvos? De facto taip jau ir yra. PLB Seimo posėdyje pranešimą padarė Seinų lietuvių “Žiburio” mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Nelinksmas pranešimas.

Norėčiau jį paskelbti; jeigu atsiųs – taip ir padarysime. Paskelbsime ir dabar jau buvusios PLB valdybos pirmininkės Narušienės pranešimą, taip pat kai kuriuos tekstus iš JAV lietuvių visuomeninio komiteto “Už dvigubą pilietybę” brošiūros, išdalintos visiems Seimo nariams. Nors ne po kiekvienu teiginiu galėčiau pasirašyti, bet, ką žinai, gal “dviguba pilietybė” padės išlikti jeigu ne Lietuvos Respublikai, tai bent “Globaliai Lietuvai”.