Pastaruoju metu Lietuva ir vėl susilaukia priekaištų, esą per mažai myli žydus ar per mažai atgailauja dėl Antrojo pasaulinio karo tragedijų.
Nūnai tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje pagausėjo viešų priekaištų, jog mūsų muziejuose nepakankamai dėmesio skiriama Holokausto temai. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs, mūsų supratimu, korektišką, išsamų ir tuo pačiu principingą Ričardo Čekučio straipsnį “Atsakymas “besisukantiems” Holokausto versle”, kuriame demaskuojami tendencingi istoriko Algirdo Kasperavičiaus samprotavimai.
Šiandien Slaptai.lt. skelbia išsamią Genocido aukų muziejaus direktoriaus Eugenijaus Peikštenio publikaciją, kuri byloja, jog Holokausto temai Lietuvoje skiriamas anaiptol ne toks jau menkas dėmesys. Galbūt – net per didelis dėmesys.
Eugenijus PEIKŠTENIS
Muziejaus vizija 1990–1991
Genocido aukų muziejaus ekspozicija baigiama didelio formato stendu, kuriame išdidinta 1991 metų nuotrauka. Joje – žmonės, stovintys prie KGB pastato ir rankose laikantys transparantą su užrašu „Čia bus Lietuvos genocido muziejus. 1991.08.23. Lietuvos Sąjūdis“. Toks buvo visuomenės ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio noras, reikalavimas ir valia. To meto spaudoje ne kartą aprašyta ir šio muziejaus vizija, kuris turėjo įsikurti visame KGB pastatų komplekse, esančiame Gedimino prospekto, Vasario 16-osios, Pamėnkalnio ir Aukų gatvių sankirtose. Ekspozicijose planuota lankytojus supažindinti su Lietuvos okupacijomis, represijomis ir pasipriešinimu – pradedant 1831 ir 1863 metų sukilimais, lietuviškos spaudos draudimu, Nepriklausomybės paskelbimu 1918 metais ir kova už ją, ir baigiant 1991 metais. Šiame pastatų komplekse buvo įsikūrusi pagrindinė SSSR represinė struktūra Lietuvoje – KGB, čia buvo saugomas KGB archyvas, slepiantis tūkstančių represuotų Lietuvos gyventojų bylų. Todėl didžioji ekspozicijos dalis turėjo būti skirta 1940–1991 metų laikotarpiui. Planuota net devyniose patalpose lankytojus supažindinti su kiekvienos partizanų apygardos istorija. Buvo numatomos ekspozicijos ir 1941–1944 metų hitlerinei okupacijai, Holokausto temai.
Tuo metu nei visuomenei, nei Lietuvos istorikams naudojamas būsimo muziejaus pavadinimas neužkliuvo ir visi suprato, kad didžioji ekspozicijos dalis bus skirta buvusioms uždraustoms temoms.
Realijos, muziejaus kūrimosi istorija.
Tik išsikovojus Nepriklausomybę vyko diskusijos dėl KGB pastatų komplekso paskirties: ar čia turėtų įsikurti Lietuvos Respublikos teismai, ar įrengti muziejų, kuriame būtų saugomas ir KGB archyvas. Šią idėją ypač palaikė politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, visuomenė. Buvo priimtas laikinas (besitęsiantis iki dabar) kompromisinis sprendimas – nedidelė dalis pastato Aukų gatvėje (Aukų g. 2A) perduota muziejui, kiti pastatai – teismams bei Lietuvos ypatingajam archyvui. Vyriausybės nutarime buvo numatyta, kad pastačius naują teismams skirtą pastatą, visos patalpos bus perduotos muziejui. 1992 metais spalio 14 dieną bendru Kultūros ir švietimo ministerijos su Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga įsakymu buvo įkurtas Genocido aukų muziejus.
1997 metais muziejus buvo reorganizuotas ir tapo pavaldus LGGRT Centrui. Iki to laiko lankytojai galėjo susipažinti tik su buvusiu KGB vidaus kalėjimu – tardymo izoliatoriumi. Tais pačiais metais pradėta rengti muziejaus koncepcija, parengus ją – projektas. Buvo atsižvelgta į tai, kad sostinėje ir Lietuvoje nebuvo nė vieno muziejaus, nuosekliai supažindinančio su 1940 –1990 metų okupacijomis (ypač sovietinėmis), bei į tai, kad šiame muziejuje buvo sukaupta gausiausia medžiaga apie partizanų kovas, sovietines represijas ir pasipriešinimą. Susidurta su didele problema – patalpų trūkumu. Reikėjo atsisakyti kai kurių teminių ekspozicijų, ir spręsti, kaip jas pristatyti lankytojams.
Buvo nutarta 1941–1944 metų okupacijai, Holokaustui skirtą virtualią ekspoziciją įrengti vienoje iš kalėjimo kamerų. Tai nulėmė šios priežastys. Muziejus neturi šio laikotarpio eksponatų. Šalia (ne toliau vieno kilometro atstumu nuo Genocido aukų muziejaus) įsikūrę Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsteigto Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus trys filialai su labai profesionaliai parengtomis ir įtaigiomis nuolatinėmis ir keičiamomis ekspozicijomis, skirtomis Holokausto temai – Holokausto ekspozicija (Pamėnkalnio g. 12); Istorinės ekspozicijos (Pylimo g. 4), kuriose įrengtos nuolatinės ekspozicijos „Teisuolių galerija“, „Žydai kovoję prieš nacizmą“, bei kitos; Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10/2), kuriame veikia nuolatinės Holokausto temai skirtos parodos. Priemiestyje – Paneriuose (Agrastų g.15) veikia dar vienas šio muziejaus filialas „Panerių memorialinis muziejus“ .
Genocido aukų muziejaus koncepcija pradėta įgyvendinti 2000 metais ir viena iš paskutiniųjų ekspozicijų įrengta 2007 metais. Kad ir kaip spaudžiantis į ekspozicijas pateko tik labai maža dalis turimos medžiagos, negalėta plačiau atskleisti numatytų temų. Lietuvos okupacijai, Lietuvos gyventojams kalėjimuose ir lageriuose, neginkluotam pasipriešinimui galėta skirti tik po vieną patalpą (visos muziejinės ekspozicinės patalpos – buvę KGB darbuotojų kabinetai), partizanų kovoms – dvi. Pirmąjame muziejaus aukšte – matomiausioje vietoje buvo įrengtas stendas „Lietuvos gyventojų netektys“, kuriame įvardintos ir Holokausto aukos.
Šiandiena ir perspektyvos.
Iki šios dienos holokausto tema muziejuje nebuvo pamiršta. Visiems muziejaus lankytojams prie stendo „Lietuvos gyventojų netektys“ pasakojama apie Holokausto aukas. Gidai apie tai kalba ir kalėjimo patalpose supažindindami su pastato istorija, kamera kurioje eksponuojami 1942 metais daryti įrašai ant sienų.
Muziejaus knygyne lankytojai gali įsigyti tikrai nemažai LGGRT centro išleistų leidinių lietuvių, anglų kalbomis supažindinančių su Holokaustu. Nuo 2009 metų muziejuje visiems lankytojams nemokamai platinami lankstinukai lietuvių, anglų, rusų, vokiečių kalbomis su Lietuvos gyventojų netekčių statistika. 2009 metais LGGRT Centras išleido plakatus su minėta statistika, kurie per Švietimo ministeriją buvo išplatinti visose Lietuvos mokyklose.
Muziejaus gidai baigdami vesti ekskursijs svečiams visuomet rekomenduoja aplankyti šalimais – už kelių šimtų metrų esančią Holokausto ekspoziciją Pamėnkalnio gatvėje.
Šių metų gegužę LGGRTC užsakymu sukurta 15 minučių trukmės virtuali medžiaga – filmas „Nacistinės Vokietijos represinės struktūros veikusios 1941–1944 m. Vilniuje, Gedimino g. 36“ , kuri iki kol šiais metais bus įrengta 1941–1944 metams skirta ekspozicija, demonstruojama pačioje pirmojoje muziejaus ekspozicijoje.
Pabaigai.
Gal rašantys istorikai galėtų pažvelgti ir kiek plačiau. Šalia vienas kito įsikūrę du biudžetiniai – iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomi muziejai. Tik jų statusai skirtingi – vienas respublikinis ir išlaikomas Kultūros ministerijos skiriamų lėšų, kitas žinybinis (kaip ir Geležinkelių, Pasieniečių, Kelių ir kiti žinybiniai muziejai) išlaikomas iš LGGRTC lėšų. Ar dėl lingvistinių išvedžiojimų reikėtų naikinti kai kurias esamas Genocido aukų muziejaus ekspozicijas, ir jų vietoje bandyti dubliuoti greta esančio muziejaus puikiai įrengtas ekspozicijas? Ar mūsų valstybė nepasirūpino, kad Lietuvos gyventojai, užsienio svečiai turėtų galimybę išsamiai susipažinti su žydų, o kartu ir su mūsų tautos bei valstybės tragedija? Autoriui dar viena lingvistinė tema rašiniui – Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Gal reikėtų šį universitetą įpareigoti įkurti fakultetą (ar bent katedrą), kuriame būtu nagrinėjama LDK Gedimino valdymo laikotarpio technika?
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Eugenijus Peikštenis, Genocido aukų muziejaus direktorius.
2010.08.13
