Labai keistai atrodo nuolatinis Lietuvos žmonių šantažas dėl kitataučių pavardžių rašybos ir iš žiniasklaidos, ir iš pareigūnų pusės. Nebelieka jokio padorumo, jokios savigarbos net mirties akivaizdoje. Gal ir sveiko proto greitai neliks. Kai iš LTV ekrano viešų viešiausiai pareiškiama, kad tomis originaliomis kitataučių pavardėmis reikia atsidėkoti NATO, suima toks juokas, koks dar neėmė niekad dėl buko užsispyrimo siekiant įrodyti vienintelę priimtiną savo tiesą. Kaip sovietmečiu partijos elgesys – jokių kitų nuomonių, nes yra viena pati teisingiausia generalinė linija ir nė mur mur… Atrodytų, kad neturime Lietuvos Konstitucijos, kurioje įrašyta, kad kalba yra nacionalinė vertybė, kad galime nepaisyti Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris privalomas pirmiausia aukščiausiems šalies pareigūnams, o jie prieš ją ir jį šokinėja kurstydami aistras. GĖDA!
Ar Lietuvoje neatsiras tokio pat patrioto ir nacionalisto gerąja prasme, kuris žiūrės savo tautos – lietuvių interesų? Be abejo, tokio, koks buvo a. a. Lenkijos Prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczynski).
Kažkaip pernelyg daug kalbama apie tautines mažumas, ypač apie vieną, o pagrindinės tautos lyg nebūtų, lyg ji čia negyvena ir niekada negyveno. O gal sudaromos sąlygos, kad negyventų – išnyktų ar išvažiuotų dideliam kagėbistų džiaugsmui? Sovietmečiu įvairių institucijų I ir II skyrių darbuotojai, dažniausiai karininkai, visiškai nemokantys lietuvių kalbos, atitarnavę Afganistane ar Vokietijoje, to nesigėdijo sakyti savo bendradarbiams lietuviams į akis tikindami, kad Pabaltijis, kaip poilsio zona, turėtų būti skirtas tokiems kaip jie – atitarnavusiems SSRS pajėgose. Iš tikrųjų dabar jų grobuoniškos užmačios pildosi: pramonė sugriauta, žemės ūkis vos gyvas, viskas prichvatizuota, milijonai paramos iš ES dingsta nežinia kur arba jų gavėjai atsiduria teismuose, akivaizdžiai kam nors neatidavę privalomų procentų, o lietuvių kalbą kažkuris iš pareigūnų numetė Lenkijai kaip kažkokį užstatą ar masalą – ji virto derybų objektu.
Ar tokie dalykai vyksta kurioje nors kitoje pasaulio šalyje? Dabar apsimetus, kad pavardė yra prekės ženklas, nors jos, kaip kad prekės ženklo, nei pirkti, nei parduoti neįmanoma, ji pavirto politinių žaidimų arena, pigiu dividendų rinkimo įrankiu. Manipuliuojama tautos jausmais, nes kaip neseniai pastebėjo savo straipsnyje poetas Liudas Jakimavičius, lietuviams kalba yra kertinis gyvenimo dalykas, priešingai nei lenkams istorija. Taip kurstant aistras, labai lengvai išprovokuojami kraštutinumai – visokie radikalų žygiai, kurie dideliam sovietmečio apologetų džiaugsmui ima ir pablogina šalies įvaizdį pasaulyje. Gal to siekiama?
Ar iš tikrųjų niekam iš politikų nekilo klausimas, kodėl Lenkija daro tokį spaudimą Lietuvai ir kodėl? Ar iš tikrųjų mes neturime nė vieno nei toliaregio, nei giliaminčio? Tik aistrų kurstytojus be etikos ir nuovokumo mirties akivaizdoje.
Kiek suprantu, šiomis dienomis vėl atsinaujina sena liga: atsiranda kažkoks naujas fenomenalus reiškinys. Gal kokia imperija daroma iš Lietuvos, jei Lietuvos žmonės vadinami Lietuvos tauta. O gal iš didelio rašto nukrentama nuo lovos krašto… Bet, pasirodo, kad imperijos turbūt bus dvi, nes iš lenkų tautos taip pat rutuliojasi Lenkijos tauta. Ar tai iš solidarumo svajojant apie atkurtiną Abiejų Tautų Respubliką? Privalu turbūt atsilyginti už medalius, matyt, įteiktus ne veltui, ne už gražias akis.
Taigi gyvename laisvoje nelaisvoje Lietuvoje, kurioje valstybės vergai nori tautą įtikinti, kad kalba ir žmonių pavardės yra strateginės partnerystės pagrindas. Šitaip strykčiojant, galima ir atsitolinti arba net užmiršti apie svarbesnius partnerystės dalykus: dujotiekį ar elektros tinklus, ir tai, atrodo, sėkmingai iki šiol buvo daroma pasitelkus patiklius politikus. ARGI? Gal iš tikrųjų jie tokie silpnučiai ir nesusitvardantys? Tikėkimės kad ne… Nors visko gali būti, kai nėra kam pagrasyti pirštu – Kalbos komisija tapo neveiksni, nesugebanti nieko nuspręsti, kalbos dalykus kaip žaislą numetusi politiniams žaidimams. Belieka atvirai išprievartauti Seimą atsisakyti savo nuomonės.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Pranciška Regina Liubertaitė.
2010.04.22
