Kokie įstatymai šiandien Lietuvoje gina piliečius, kuriems paskirta kardomoji priemonė – laisvės atėmimas kalėjime, nuo pareigūnų (kalėjimo prižiūrėtojų, administracijos, tyrėjų, liaudiškai – tardytojų, ir pan.) fizinio, psichologinio ir kitokio smurto, siekiant išgauti „reikalingus“ parodymus?
Kaip nekeista, jokie, nors tarptautinės žmogaus teisių konvencijos įpareigoja.
Atvirkščiai, bandymas pasiskųsti tokiais tikslais naudotu smurtu gali atsisukti prieš patį nukentėjusį. Tai labai gerai išryškėjo Lietuvos Respublikos pilietės Eglės Kusaitės naujame baudžiamajame persekiojime, susijusiame su įvykiais jai būnant kalėjime.
Dar vienas žmogaus teisių pažeidimas Eglės Kusaitės byloje?
Galima sakyti, kad š.m. spalio 6 d. sulaukėme dar vieno žmogaus teisių pažeidimo Lietuvoje pradinėje stadijoje.
Jei tikėti žiniasklaida, tai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Tomas Tukleris tą dieną pranešė, kad Lietuvos Respublikos pilietė Eglė Kusaitė yra įtariama pateikusi pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir, apklausiama kaip liudytoja, davusi melagingus parodymus.
Kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokioje byloje E. Kusaitė yra davusi parodymus, kaip liudininkė pagal BPK, visuomenei nėra žinoma, todėl šį įtarimą kol kas anksti vertinti. Galima tik spėti, kad kažkokie jos parodymai siejami su įstatymais nenumatytu terminu „specialusis liudininkas“. Prisiekia toks „specialus liudininkas“, ar ne, įspėjamas dėl melagingų parodymų, ar ne, tie parodymai yra niekiniai, nes niekas negali būti verčiamas liudyti prieš save.
Ne tiek svarbu, ar E. Kusaitės skundas dėl pareigūnų veiksmų jos atžvilgiu kalėjime yra su konkrečiomis pareigūnų pavardėmis, ar jame tik nurodomi patys veiksmai. Keistas yra skundo pavertimas galimu dar vienu E. Kusaitės apkaltinimu, kuriame prokuroras įrodinės skundo melagingumą remdamasis suinteresuotų pareigūnų parodymais, neigiančiais smurto galimybę iš jų pusės. Žmogaus teisių konvencijos panašius kaltės įrodymus tokiais nelaiko, o Europos Žmogaus teisių teismas ne vieno piliečio skundą prieš savo šalį dėl šio motyvo yra pripažinęs teisėtu.
Scenoje pasirodo prokuroras Gintaras Jasaitis
Tyrimą dėl nebūto nusikaltimo, anot prokuroro T. Tuklerio, dar š.m. balandį pradėjo Generalinė prokuratūra.
Jos pagrindas buvo tuometinio Generalinio prokuroro pavaduotojo, dabar Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio pranešimas apie galimai neteisėtus E. Kusaitės veiksmus. Esą prokuroras ištyrė merginos pranešimą ir nustatė, kad jis, kaip įtariama, yra melagingas. Mat išleista iš kalėjimo, iš kurio kameros buvo vedama, velkama ar vežama tardyti, E. Kusaitė paneigė savo tuo metu duotus parodymus, tvirtindama, kad jie buvo išgauti panaudojant fizinį ir kitokį smurtą. Pasak jos, Vilniuje ją mušė ir Lietuvos Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai (FST), ji įtaria, kad jai buvo įvesti psichotropiniai vaistai.
Paleista iš kalėjimo, kuriame ji buvo laikyta nepagrįstai, taip nusprendė apeliacinis teismas, E. Kusaitė kreipėsi į prokuratūrą prašydama atlikti ikiteisminį tyrimą dėl galimo smurto prieš ją, įtariamąją, siekiant išgauti prieš save nukreiptus parodymus, kitaip tariant – prisipažinimą kalta. Skundą Generaliniam prokurorui E.Kusaitė pateikė 2010-ųjų liepos 2-ąją, būdama įtariamąja. Skundo padavimo dieną jau aštuonerius mėnesius ji buvo nelaisvėje. Generalinės prokuratūros prokurorai jos skundą privalėjo traktuoti kaip įtariamosios, kuri dėl fizinio smurto ir psichologinės prievartos priversta duoti parodymus prieš save.
Kaip įtariamoji, ji turėjo būti apklausta, jai turėjo būti leista išsisakyti bei paaiškinti jos atžvilgiu taikytas neprocesines priemones, kuriomis siekta palaužti jos valią, tiesiogiai dalyvauti ikiteisminiame tyrime kartu su gynėju, sutinkant ar nesutinkant su tyrimų eiga, išvadomis ir t.t. Nors prokuratūra ikiteisminį tyrimą atlikti atsisakė ir apsiribojo paprastu tyrimu, 2010 m. spalio 5 d. Vilniaus apygardos teismas patenkino E. Kusaitės pakartotinį skundą dėl galimai jos atžvilgiu panaudoto fizinio ir psichologinio smurto. Teismo teigimu, tyrimą atlikusi Generalinė prokuratūra viską ištyrė ne iki galo. Vilniaus apygardos teismas nurodė GP tyrimą atlikti iš naujo. Teismas nutartyje be kita ko nurodė: „Būtina pabrėžti, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas ir tuomet, kai iš gauto skundo negalima patikimai spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta.“
2010-ųjų spalio 12-ąją, kai E. Kusaitei jau buvo pareikštas kaltinimas „terorizmo“ byloje ir ji joje iš įtariamosios tapo kaltinamąja, prokuroras Gintaras Jasaitis pareikalavo iš E. Kusaitės naujo pareiškimo. Gavęs jį, skundą, pateiktą ikiteisminio tyrimo metu, prokuroras anuliavo, matyt, kad galėtų išvengti tyrimo dėl neprocesinių metodų (prievartos) taikymo ir tirti tik smurto galimybę. Jis tai ir padarė. E. Kusaitei tapus kaltinamąja „terorizmo“ byloje, ji buvo nušalinta nuo skundo tyrimo, ir prokurorai galėjo ją apklausinėti taip, kaip jiems atrodė naudinga, nustatinėti tokius faktus, kokius jiems pateikė galėjusieji smurtauti pareigūnai.
Prokuroras T. Tukleris veikia
Vilniaus apygardos teismo sprendimą Generalinė prokuratūra suprato labai savotiškai. Užuot ištyrusi visas aplinkybes iki galo, apklaususi Rusijos Federalinės saugumo tarnybos darbuotojus ir juos mačiusius Lietuvoje asmenis ir priėmusi sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo smurto, ar ne, GP priėmė sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą pačią E. Kusaitę įtariant padarius nusikaltimus.
Lietuvos Respublikos pilietei Eglei Kusaitei prokuroras Tomas Tukleris, matyt, pareiškė įtarimus dėl nusikaltimo pagal BK 236 straipsnį (Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. Tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų)“.
Kaip jau minėjau, klausimas dėl melagingų parodymų visuomenei liko neaiškus.
Pareikšti įtarimo E. Kusaitei pagal BK 236 straipsnį, jei nekaltais asmenimis laikytume Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pareigūnus, kurių pavardės viešai žinomos, prokurorai negali. Kiek žinoma, minėti FST pareigūnai nėra persekiojami nei Rusijoje, nei Lietuvoje. Vargu, ar jie apskritai apklausti nors kaip liudininkai, ką nors galį paliudyti apie savo vaidmenį E. Kusaitės byloje būdami Lietuvoje (byla, matyt, bus uždara, nes teks saugoti Rusijos valstybines paslaptis). Bet ir kaltinimas melagingu pranešimu apie žinomai nebūtą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, neišlaiko kritikos.
Ar parodymų išgavimas prievarta – sunkus nusikaltimas?
Visa ši istorija apnuogino nelaisvėje apklausiamo įtariamojo ar kaltinamojo žmogaus teisių trapumą.
Logiškai galvojant, jei tai, ką tvirtina E. Kusaitė, o būtent, kad ji Rusijos ir Lietuvos pareigūnų buvo fiziškai, psichologiškai ir kitaip prievartaujama duoti parodymus, nukreiptus prieš ją pačią (gresiant jai kalėjimu iki gyvos galvos), yra tiesa, tai turėtų būti „sunkiu arba labai sunkiu nusikaltimu“. Bet perskaitę BK jūs nerasite nei vieno straipsnio, kuriame pareigūnų fizinis, psichologinis ar kitoks smurtas prieš įtariamą ar kaltinamą pilietį nelaisvės sąlygomis, po ilgesnio laiko nepaliekantis pastebimo fizinės ir psichinės sveikatos pakitimo, būtų sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, t.y. toks, už kurį BK pirmu atveju numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, o antru – už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Na, pradžiai, smogei belaisviui, juo labiau mergaitei, „į kepenis“ (moksliškai – į saulės rezginį) tardymo kameroje (kai advokato nėra) ar pakeliui į ją, ir paprašei būti sukalbamesniu, o jei ne… Ir ką gi BK? Ką jis sako apie šiuos sunkiai įrodomus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus?
BK 140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas: „Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų“. Ir nei žodžio BK apie bausmę pareigūnui, kuris nurodytą veiką padarė piliečiui, kuriam atimta laisvė, kaip kardomoji priemonė, siekiant „išmušti“ norimus parodymus. Tarsi tai būtų tas pats, kaip sukelti trumpalaikį fizinį skausmą girtam priekabiautojui.
Suprantu, prokurorui ir teismo medicinos ekspertui, matyt, pasirodė, kad prieš E. Kusaitę panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas (jos apibūdintas) prilygintinas sunkiam sveikatos sutrikdymui. Tik tokiu atveju melagingas pranešimas būtų apie žinomai nebūtą sunkų nusikaltimą. Bet tuomet bendrame Generalinės prokuratūros puolimo prieš E. Kusaitę „visais frontais“ kontekste (byla po bylos) nesunku įtarti keršto motyvus.
BK 145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (E. Kusaitė tvirtino, kad jai buvo grasinama „supūdyti“ jos draugus Rusijoje) arba žmogaus terorizavimas: „Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“. Ir vėl nei žodžio apie bausmę pareigūnui, kuris nurodytą veiką padarė piliečiui nelaisvėje, siekdamas išgauti „reikalingus“ parodymus.
BK 233 straipsnyje yra ginamas liudininkas, nukentėjęs asmuo. Poveikis liudytojui. , nukentėjusiam asmeniui…: „Tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį…, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme duotų melagingus parodymus…, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų). Bet niekas nenurodo, kad tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti įtariamąjį, kaltinamajį, kai šiems atimta laisvė, kad jie ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus prieš save, baudžiamas…
Baudžiamajame Kodekse Žmogaus teisių požiūriu yra akivaizdžios spragos, kurias užpildyti įstatymų projektų teikimo iniciatyvą turinčios institucijos turi kuo greičiau. Neturėtų būti keliama baudžiamoji byla kaliniui, kuris nusiskundė prižiūrėtoju, o šis paneigė skriaudęs kalinį. Baltarusijoje pilietis gali atsidurti areštinėje dviems milicininkams ar kagėbistams paliudijus, kad jis keikėsi viešoje vietoje. Buvo kuriozinis atvejis, kai žmogaus teisių gynėjai sužinojo, jog vienas toks pilietis buvo kurčnebylys. Nejaugi prie to artėjame?
Nuotraukoje: terorizmu kaltinama Eglė Kusaitė.
(Straipsnio autorius – mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime).
2011.10.11
