Keisti dalykai dedasi Lietuvoje. Žmonės, kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai referendumu patvirtinę Konstituciją, kitaip nei visame pasaulyje, staiga sužino, kad ten esą parašyta žymiai daugiau, o neretai ir kitaip, nei visi matė ir suprato balsuodami už pačią Konstituciją.
Suprantama, kad visko surašyti Konstitucijoje neįmanoma, o ir parašytą žodį kartais suprantame skirtingai. „Perskaityti“ Konstitucijos tekstą skirtingose valstybėse turėtų padėti įvairūs teismai. Lietuvoje tai daro Konstitucinis Teismas. Ši sistema reikalinga ir gerai veikė, tačiau, mano galva, pastaruoju metu jos sprendimai tampa vis sudėtingesni, žmonėms nesuprantami ir pernelyg išplėstai komentuojantys Konstituciją. Dažnėja atvejų, kai vietoje Konstitucijos teksto skaitymo, ieškoma „Konstitucijos dvasios“ ir jos pagalba įteisinama tai, ko pačioje Konstitucijoje anksčiau ir su žiburiu nebuvo galima rasti.
Mums geriausias to pavyzdys – Konstitucinio Teismo teisėjų išaiškinimas, kad teisėjų atlyginimai negali būti mažinami. Krizė ar ne, teisėjams priklauso kiek priklauso. Ši mintis kituose šio teismo išaiškinimuose plėtojama iki draudimo mažinti atlyginimus ir kitiems valdininkams, nepaisant pinigų biudžete stygiaus. Štai visuomenėje svarstoma apie valstybinių pensijų atsisakymą, tam pritariančių nemažai. Tačiau teisėjai apsidraudė: jiems valstybinių pensijų nuimti nebus galima, nes tai pakenktų jų teisėtiems lūkesčiams. Greičiausiai negalėsime nei ilginti būtino stažo pensijai gauti, nei šių valstybinių pensijų sumažinti, nors kitiems galima… Konstitucijoje apie tai neparašyta nei žodžio, pats nemažinimo principas kertasi su bet kokia ekonomine logika (juk valdininkams valstybė turi mokėti tiek, kiek išgali). Bet teisėjai mums sako, kad jų atlyginimų atžvilgiu logika turėtų būti kitokia.
„Nemažinimo“ dvasioje dėmesio vertas ir dėl pensijų priimtas sprendimas. Jis įdomus, nes iš esmės paneigė pagrindinį „Sodros“ principą, kad mes užsidirbame ne konkrečią sumą, bet dalį nuo esamu laiku „Sodros“ biudžete turimų pinigų. Ne! Konstitucinis Teismas pasakė, kad uždirbame konkrečią sumą, kurios negalima keisti. Pensininkams po krizės toks išaiškinimas palankus, nes valstybė privalo kompensuoti sumažintas pensijas. Tačiau aklai vykdant Konstitucinio Teismo sprendimą, kartu tai reiškia, kad ir didinti pensijų negalima: paskirta, pavyzdžiui, 250 eurų per mėnesį, tad iki galo tiek ir liks.
Pastaruoju metu džiaugėmės, kad atidavus pašalpų mokėjimą savivaldybėms, pradėjome taupyti iki trečdalio tam skirtų lėšų. Turbūt vertėtų ir kitas „iš centro“ reguliuojamas socialinės rūpybos funkcijas pamažu perduoti savivaldybėms.
Tačiau ne visų socialinių paslaugų klausimų sprendimui valstybė gali atrištas rankas. Štai plėtodamas „teisėtų lūkesčių doktriną“ Konstitucinis Teismas galimai užkirsto kelią socialinio būsto plėtrai, kai valstybė iš dalies padėtų žmogui įsigyti kokią nors pastogę. Anot teisėjų, kiek ir ką remti privalo nustatyti Seimas, to negali daryti Vyriausybė, ką bekalbėti apie savivaldybes. Mažo to, būstą įsigyti padedanti savivaldybė privalėtų užtikrinti visus pagalbą būstui gavusiojo teisėtus lūkesčius ir sunkiai socialinėje srityje apibrėžiamą orumą.
Tačiau Konstitucinis Teismas pamiršo nustatyti lūkesčių ribas, todėl realu, kad savivaldybės nenorės veltis į situacijas, kurios dėl nenuspėjamų teisėtų lūkesčių galėtų baigtis teismais: vienam iki laimės reikia 300 eurų per mėnesį, o kitam ir 10 tūkst. eurų negana. Juk tik komunizmas skelbė neįgyvendinamą pasaką, kad valstybė turi patenkinti absoliučiai visus žmonių poreikius, tuo tarpu rinkos ekonomikos valstybės įsipareigoja padėti žmonėms gyventi oriau, bet ne išspręsti visas problemas, nes tai kainuotų nemenkus papildomus mokesčius. Taigi panašu, kad viena iš Konstitucinio Teismo „dvasių“ yra lyg priklydusi iš komunistinių laikų.
Tai yra keletas atvejų, bet tai dar nedidelės bėdos. Su didesnėmis susiduriame kai teismai sprendimais mėgina primesti savo, kaip teisėjų, pasaulėžiūrą. Juk niekas iš mūsų Konstitucijos autorių nebalsavo už šeimos, kurią sudarytų bet kas, bet kaip ir su bet kuo, sampratą. Jiems net nesisapnavo, kad taip galima „išmąstyti“ 38 Konstitucijos straipsnį, kuris atrodė konkretus ir suprantamas. Tačiau dabar mes priversti ieškoti apibrėžimo, kurio dėka ir Konstitucinio Teismo teisėjams būtų aišku, kad šeima sudaroma tik tarp vyro ir moters.
Po Konstitucinio Teismo sprendimo kalbėti apie paramą šeimai sudėtinga, nes nebėra aišku, ką remti: mamą, tėtį su vaikais ir seneliais, ar laikinai į bendrabutį susimetusius vyrukus. Gamtos mokslų ir sveiko proto akimis tai absurdas, nes šeima kuriama tam, kad gimtų gyvybė, o iš kelių vyrų ji negimsta. Vadinasi, tos pačios lyties asmenų gyvenimas neturi nieko bendro su šeima. Šio supratimo apie šeimą darkymas mums kainuoja labai brangiai – mažėjant šeimos ir motinystės populiarumui, kiekvienais metais Lietuvos piliečių gimsta 10 tūkst. mažiau nei miršta!
Žmonės dažnai sako, kad „išrinko politikus tam, kad spręstų“. Bet ar tikrai ir ar ilgai piliečių rinktam Seimui bus leidžiama spręsti, kai Konstitucinis Teismas išaiškina vis daugiau sričių. Demokratijos galias teismai atima ne tik iš Seimo. Konstitucijoje numatyta tautos referendumo teisė, vargu, ar bus realizuota žmonių iniciatyva, nes Seime jau svarstomi siūlymai leisti Konstituciniam Teismui spręsti, ar referendumui teikiamas klausimas gali būti sprendžiamas tokiu būdu. Kyla realus pavojus, kad tiesiogiai nerinkti ir žmonėms neatskaitingi teisėjai pamažu gali įteisinti savo, o ne piliečių norimą tvarką. Panašūs procesai vyksta ir kituose teismuose bei kitose šalyse.
Gaila, bet nuo jų kartais dvelkia sovietmečiu, laikais, kai politbiuras ar vienasmenis diktatorius galėjo iki detalių spręsti kaip gyventi. Ši sistema dėl savo absurdiškumo žlugo, tačiau ir vėl lyg bandoma ją prikelti kitais pavidalais, kai žmonių nerinkti pareigūnai gali priimti politinius sprendimus. Visomis išgalėmis stengiamės pagyti nuo sovietmečio sukurtų skaudulių, rūpinamės savo šalies, o jau daugiau nei dešimtmetį ir visos Europos Sąjungos, ateitimi, todėl turime atsakingai stebėti, ar nekuriame teisinės sistemos, kuri galiausiai bus nepriimtina žmonėms ir kils noras ją atmesti. Kad taip nenutiktų, Konstituciniam Teismui priimant būsimus sprendimus reikėtų sugrįžti prie pagarbos pačiam Konstitucijos tekstui. Kitaip dėl žmonėms nesuprantamų sprendimų jų pagarba šiai svarbiai institucijai veikiausiai vis mažės.
Slaptai.lt nuotraukoje: Seimo narys Jonas Rimantas Dagys.
2015.08.11; 18:13
