Vakarų spauda pasakoja ir komentuoja versiją, kurią paskleidė televizijos kanalas Al Jazeera, remdamasis Šveicarijos ekspertų išvadomis. Tvirtinama, kad J.Arafato palaikuose rastas padidintas kiekis polonio-210. Tai verčia manyti, kad J.Arafatas buvo nunuodytas (taip jau ne kartą yra sakiusi jo našlė, kurios prašymu buvo atlikta ekshumacija).
The Guardian tvirtina, kad jo žurnalistai patys susipažino su pranešimu. Straipsnyje „Jasiras Arafatas: ką liudija pranešimas“ (toks lakoniškas pavadinimas laikraštyje The Guardian) tvirtinama, kad šveicarų mokslininkų pranešimą gavo televizijos kanalas Al Jazeera ir jis buvo parodytas The Guardian dar prieš publikaciją. J.Arafato kapas atkastas pernai lapkritį, primena žurnalistė Angelika Krisafis. Tuomet šveicarų mokslininkai jau buvo radę „reikšmingą kiekį“ polonio-210 mėginiuose, paimtuose iš J.Arafato apatinių baltinių ir kepuraitės.
Palaikų analizė buvo sudėtinga, nes polonis greitai subyra. Be to, palaikai išgulėjo žemėje 8-eri metus. Ir vis dėlto, sprendžiant iš pranešimo, mokslininkai aptiko: velionio kaulų ir audinių fragmentuose rastas „netikėtai aukštas“ polonio-210 lygis. Pranešimą išstudijavęs Britanijos teismo medicinos ekspertas Deividas Barklėjus (David Barclay) sakė, kad jame pateikta svarių įrodymų, jog polonio kiekis mažiausiai 18 kartų viršija normą J.Arafato šonkauliuose ir dubens kauluose, o taip pat dirvoje, sugėrusioje skystį iš palaikų. Tai, ką aptiko šveicarai, D.Barklėjus pavadino „rūkstančiu pistoletu“.
Palestinos medicinos ekspertas paėmė 20 mėginių iš J.Arafato palaikų ir kapo ir perdavė pavyzdžius trims užsienio mokslininkų grupėms – Šveicarijos, Prancūzijos ir Rusijos – dalyvaujant Prancūzijos teisingumo atstovams, tiriantiems numanomą nužudymą.
„Šveicarų pranešime padaryta išvada: net jeigu atsižvelgsime, kad nuo J.Arafato mirties praėjo 8-eri metai, o taip pat turėsime omenyje iš jo suirusio kūno ir savano paimtų kaulų fragmentų ir audinių mėginių kokybę, tai rezultatai „nuosaikiai patvirtina tezę, jog mirtis yra nunuodijimo poloniu-210 rezultatas“, – sakoma straipsnyje.
Mokslininkai išnagrinėjo hipotezės, kad J.Arafatas mirė nunuodytas poloniu-210, argumentus „už ir prieš“. Jie mano: netikėtai atsiradę virškinamojo trakto sutrikimo simptomai (praėjus 4-ioms valandoms po vakarienės 2004 metų spalį), o taip pat progresuojantis būklės blogėjimas kitas savaites „sutampa“ su didelės radioaktyvios medžiagos dozės rijimo pasekmėmis. Stipraus apsinuodijimo versijai taip pat dera priešmirtinių simptomų raida bei tiesioginė mirties priežastis – vadinamasis „disemininis vidinis krešėjimas kraujagyslėse“.
„Toji mokslininkų grupė taip pat nurodė, kad palaikų mėginiuose esama švino ir jį giliai išanalizavo. Jie sako kad tai tikriausiai suderinama su užteršimu švinu, kuris užfiksuotas polonio-210 šaltiniuose“, – rašo leidinys.
Mokslininkai pareiškia: „Nepavyko rasti jokios kitos priežasties, kuri paaiškintų simptomų atsiradimą“.
O kokie argumentai „prieš“ nunuodijimo poloniu hipotezę? J.Arafatui nenuslinko plaukai, nebuvo ir kaulų smegenų aktyvumo sumažėjimo simptomų, pastebėjo mokslininkai. Bet, pasak jų, tie veiksniai dažniau asocijuojasi ne su apsinuodijimu radioaktyviomis medžiagomis, o su radioaktyviu spinduliavimu iš išorės.
„Izraelio užsienio reikalų ministerija neigia Šveicarijos mokslininkų išvadas apie J.Arafato mirties priežastis“, – tokia antraštė The Jerusalem Post. Žurnalistas Herbas Keinonas cituoja URM oficialaus atstovo Igalio Palmoro pareiškimą, padarytą trečiadienį.
„I.Palmoras sakė, kad tos išvados panašesnės į „muilo operą“ negu į mokslą, o taip pat tvirtino, kad tai tebesitęsiančios Arafato našlės kovos su PA elementas“, – sakoma straipsnyje. Pasak I.Palmoro, PA kreipėsi į Rusijos mokslininkus, o tie spalį pateikė išvadas, kad jokių polonio pėdsakų nerasta. Jis taip pat tvirtino, kad šveicarai nepatikrino radiacijos J.Arafato kabinete ir ligoninėje, kur jis gulėjo.
„Kas galėjo nunuodyti Jasirą Arafatą?“ – klausia Bloomberg apžvalgininkas Džefris Goldbergas. „Nors J.Arafatas turėjo daug priešų Palestinos lageryje (taip pat pažymėtina, kad jis buvo nepopuliarus tarp daugelio arabų lyderių), prielaidos kaltininkų atžvilgiu, žinoma, fokusuojamos į Izraelį“, – tvirtina autorius. Savo ruožtu, Izraelio URM atstovas I.Palmoras uždavė pagrįstą klausimą, ar mokslininkams buvo prieinami visi dokumentai iš J.Arafato ligos istorijos.
Autorius pažymi, kad Izraelio nerimas visiškai suprantamas. Bet, pasak apžvalgininko, „bandymai nužudyti Arafatą – daugelį Izraelio piliečių nužudžiusios teroristinės organizacijos vadovą – anksčiau buvo kelių Izraelio lyderių oficiali politika“.
Dž. Goldbergas prisimena savo pašnekesius su Arieliu Šaronu ir cituoja savo apybraižą apie A.Šaroną, prieš 12 metų išspausdintą The New Yorker: „Paties Arafato apskaičiavimais, A.Šaronas 13 kartų bandė organizuoti jo nužudymą. A.Šaronas nesusitelkė į kartų skaičių, bet sakė, kad galimybė buvo pasitaikiusi ne kartą. „Visos Izraelio vyriausybės daugelį metų – Darbo partijos, „Likuda“ – visos jos bandė – aš noriu pavartoti švelnesnį žodį amerikiečiams skaitytojams – pašalinti jį iš mūsų visuomenės. Mes taip ir neleidome, kad pasisektų“.
Autorius pažymi: galimas dalykas, ekshumacija – farsas, o J.Arafatas mirė savo mirtimi. „Galimas dalykas, jį nužudė kas nors kitas. Arba, galimas dalykas, A.Šaronui, kuris kalbėdamas su manim apgailestavo, kad jam nepasisekė nužudyti J.Arafato, vis dėl to pasisekė“, – sakoma straipsnyje.
Informacijos šaltinis – Inopressa.ru
Scanpix / Postimees.ee nuotraukoje: Jasiras Arafatas.
2013.11.11
