Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes dalis piliečių yra įsitikinę, jog būtina nuolat priminti, kad Rusija kelia grėsmę, nes tik tai gali priversti Lietuvos politikus veikti valstybiškai ir stiprinti šalies pamatus. Tačiau egzistuoja ir priešinga nuomonė – kad taip tik keliama nereikalinga panika, todėl didesnė tikimybė, kad piliečiai iš Lietuvos emigruos, o ne kad politikai sugebės priimti sprendimus, kurie užtikrintų šalies saugumą.
Taigi, ar verta Lietuvos piliečius per dieną bent kelis kartus informuoti apie tai, kas vyksta su Rusija? Šį klausimą žurnalo “Valstybė” redaktorius Eduardas Eigirdas nusprendė užduoti didžiausio ir įtakingiausio portalo Lietuvoje delfi.lt vyriausiajai redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei.
Esu nuolatinis jūsų portalo skaitytojas, tad tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad pastaruoju metu jame pateikiama labai įvairios informacijos apie Rusiją. Ar tai susiję su tuo, kad žmonės šia informacija labai domisi? Ar tam įtakos turi ir jūsų asmeninė pozicija, kad šią informaciją visuomenei pateikti būtina?
delfi.lt yra pagrindinis naujienų portalas Lietuvoje, mūsų pareiga – informuoti skaitytojus apie svarbiausius dalykus. Akivaizdu, kad Lietuva patenka į labai artimą Rusijos interesų lauką, žinome netgi iš oficialių Valstybės saugumo departamento ataskaitų, aukščiausių pareigūnų pareiškimų, kad Rusija pastaraisiais metais, ne tik šiemet, Lietuvoje vykdo mūsų valstybei priešišką veiklą. Kai Rusija atsiplėšė 20 proc. Gruzijos teritorijos, tada užgrobė Krymą ir nesustojo, tapo akivaizdu, kad Lietuvai iškilo reali grėsmė. Todėl stengiamės pateikti įvairią informaciją apie Rusijos laikyseną ir jos galimus scenarijus, apie tai, kas laukia Lietuvos, kaip mums reikėtų gintis.
Tai sutampa ir su mano asmenine pozicija – kaip didžiausio portalo redaktorė jaučiu atsakomybę skaitytojams ir valstybei. Svarbu informuoti ne tik paprastą skaitytoją, bet ir sprendimų priėmėjus, verslo elitą: jie turi suprasti, kad Rusija nejuokauja, ir jeigu tikisi, kad grėsmė valstybei kaip nors praslys pro šalį, tai labai apsirinka. Ir skaitytojams tikrai nereikia brukti tokių temų per prievartą – šios temos yra labai skaitomus, dabar jos faktiškai pačios populiariausios.
Mūsų redakcija porą savaičių stebėjo, kaip informacija šiuo klausimu pateikiama keliose kitose Europos Sąjungos valstybėse, tarp jų ir Estijoje. Jose Rusijos agresijai Ukrainoje skiriama gerokai mažiau dėmesio. Kodėl taip yra?
Natūralu, kad kuo labiau tos valstybės nutolusios nuo Rytų, tuo mažiau joms aktualūs Ukrainos klausimai. Kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, dalis Vokietijos spaudos apskritai laikėsi prorusiškos linijos. Manau, kad tai lemia pragmatizmas – noras ir toliau gyventi sočiai bei patogiai, kad to nesutrukdytų jokios sankcijos, ir įsivaizdavimas, kad Rusijos grėsmė menama, nereali ir kad Vakarų Europos ji nepalies. Ir to kartais negali pakeisti netgi numušto keleivinio lėktuvo atvejis.
Kita vertus, Vakarams Ukraina neatrodo kaip normaliai organizuota, demokratinė valstybė. Be to, Vakarų Europos spauda tradiciškai skiria dėmesio ir kitiems pasaulio įvykiams, dabar ypač aktualu Artimieji Rytai, Irako ir Levanto islamo valstybė ir pan.
O dėl Estijos: man regis, kad jos žiniasklaida gana daug kalba apie Rusijos grėsmę. Estija turi didžiulę rusakalbių bendruomenę ir šių klausimų išvengti jai nepavyks.
Neslėpsiu, dažnai paskaitau ir komentarus prie straipsnių. Prie tekstų apie Rusijos agresiją nemažai tokių komentarų kaip „Kiek galima apie tą Putiną?“, „Duokite ramiai gyventi!“ ir t.t. Kaip manote, ar tai komentarai mokamų komentuotojų, kurie stengiasi sumažinti įvykių Ukrainoje reikšmę, ar vis dėlto yra dalis žmonių, kuriuos ši informacija iš tiesų jau erzina?
Manau, kad tarp jų yra ir tokių, kurie kryptingai stengiasi gesinti šią temą, ir tokių, kuriems nesinori kvaršinti galvos dėl sudėtingų dalykų ir tema atrodo pabodusi. Tačiau mes orientuojamės ne į komentarus, o į realų skaitomumą. Tekstai Rusijos tematika skaitytojus labai domina. Ko gero, daugelis suprato, kad nors daug metų skelbėmės esantys rusakalbės erdvės ekspertai, iš tiesų apie šiandienę Rusiją žinome ne taip ir daug.
Tikriausiai sutiksite, jog dalis žmonių buvo tikrai išsigandę, kad Rusija gali pulti ir Lietuvą. Ar nebijote, kad, nepaisant noro sutelkti Lietuvą svarbiausių problemų sprendimui, gali atsitikti taip, kad politikai nesugebės priimti būtinų sprendimų ir išsigandę piliečiai tik dar sparčiau emigruos?
Manau, kad svarbu problemas įvardyti ir apie jas diskutuoti atvirai, o ne kišti galvą į smėlį. Apgaulingu saugumu žmones sulaikyti galima tik trumpam.Tuo mes ir skiriamės nuo Rusijos, kur laisvos žiniasklaidos beveik nebeliko, o gyventojams pateikiamas simuliuotas iškreiptos realybės vaizdinys, jie nuolat dezinformuojami, bauginami ir nuteikinėjami prieš JAV ir Vakarus apskritai.
Vis dėlto tikiuosi, kad politikai sugebės priimti būtinus sprendimus. Jau matome, kaip pergalvojamas šalies gynybos finansavimas, įvardijamos grėsmės. Taip, mūsų valstybės valdymas – ne be trūkumų, kai kurių kertinių institucijų, tokių kaip Valstybės saugumo departamentas, veikla šlubuoja, tačiau tikiuosi, kad būtent šis grėsmės kvėpavimas į nugarą ir privers politinį elitą susitelkti, o to rezultatas bus daugiau kompetencijos ir mažiau korupcijos mūsų valstybės valdyme.
Be to, svarbu suprasti, kad stiprinti reikia ne tik gynybą. Juk didžiausi emigracijos srautai iš Lietuvos prasidėjo dar seniai iki užgrobiant Krymą. Žmonės ir dabar pasigenda socialinio teisingumo, negali oriai gyventi ir išlaikyti šeimų, susiduria su menkinančiu valdininkų ir darbdavių požiūriu. Būtina spręsti šiuos klausimus – valstybė kaip organizmas privalo turėti tvirtą imunitetą, tada ji galės atsispirti įvairioms ligoms ir kenkėjams.
Ir čia Ukrainos pavyzdys mums gali tapti puikia pamoka: kalbu ne tik apie tiesioginės Rusijos intervencijos pavojų, bet ir apie tai, kad paskendusi korupcijoje valstybė yra labai neatspari bet kokioms išorinėms grėsmėms.
Seime yra dalis politikų, kurie bent jau anksčiau neslėpė savo simpatijų jei ne Rusijai tiesiogiai, tai bent jos interesams atstovaujančioms verslo grupėms ir priešinosi viskam, kas stiprina Vakarų pozicijas. Tačiau šiandien susidaro įspūdis, kad šie politikai stengiasi neafišuoti savo „vertybių“. Kaip manote, ar tai ilgalaikis reiškinys? O gal jie tik laukia momento, kai dabartiniai procesai nurims ir užsimirš?
Kartais labai sveika išgirsti, ką mano vienas ar kitas parlamentaras ir verslininkas. Tikrai nesitikiu, kad seni nomenklatūrininkai susitelks dėl Lietuvos, kita vertus, pagrindinė politikų valiuta yra reitingai. Ir jei visuomenės nuomonė nepakanti prisitaikėliškumui, jei gyventojai gana gerai suvokia grėsmes valstybei ir pareikalaus iš politikų atsakomybės, tai politikai negalės tų nuotaikų ignoruoti. Visuomet bus abejingų žmonių, ir bus tokių, kurių simpatijos svyra Rusijos pusėn, tačiau svarbu, kad tai nebūtų vyraujanti nuomonė.
Kokie politikų sprendimai demonstruotų, kad Rusijos agresijos akivaizdoje iš tiesų imamasi būtinų veiksmų, kuriems anksčiau pritrūkdavo ryžto?
Gynybos finansavimo didinimas ir racionalus ginkluotės parinkimas, tolesnis nuoseklus energetinės nepriklausomybės didinimas, būtinų reformų diegimas, skaidrumo didinimas. Taip pat svarbu verslui leisti aiškiai suprasti, kad dėl labai rizikingų rinkų, tokių kaip Rusija, riziką jie privalo prisiimti patys, ir tada natūraliai jiems teks mažinti prekybos su Rusija mastą bei ieškoti naujų rinkų. Taip pat labai svarbu integruoti Lietuvos tautines mažumas ir skirti joms daugiau dėmesio, nes jei to nepadarysime patys, tai padarys kiti.
Per pastaruosius porą mėnesių informacijos iš tiesų buvo labai daug. Įdomu sužinoti, kurie faktai ar įvykiai jums įsiminė labiausiai.
Blogąja prasme pritrenkė ciniška Rusijos laikysena apskritai – tiek kitų valstybių, tiek savo piliečių atžvilgiu. Neįtikėtinas Rusijos propagandos mastas, talentingas jos parengimas ir žaibiškas plitimas. Taip pat nemaloniai nustebino, kad nemaža dalis Lietuvos rusakalbių ir lenkų vis dėlto yra nelojalūs savo tėvynei ir savęs su Lietuva neidentifikuoja.
Platus kolorado juostelių paplitimas Lietuvoje, tai, kaip atrodė Rusijos dienos sostinės Vingio parke, Valdemaro Tomaševskio pergalė per Europos Parlamento rinkimus Vilniuje signalizuoja, kad mūsų tautinės mažumos, viena vertus, stokoja valdžios dėmesio, kita vertus, tikėtina, yra neatsparios rusiškai propagandai ir yra jos nuolatinis taikinys. Manau, kad laikas pagalvoti apie valdžios sprendimus, kurie sudaro galimybes tokiems politikams kaip V. Tomaševskis mobilizuoti ir kartu radikalizuoti tautinių mažumų atstovus.
Maloniai nustebino jauno Lietuvos elito laikysena – jie tiesiog būriais stoja į Šaulių sąjungą ir nori prisidėti prie šalies gynimo. Taip pat vieningai ir patriotiškai nusiteikusi Lietuvos žiniasklaida – mes abu žinome, kaip tai svarbu formuojant visuomenės nuomonę.
Dėkojome už pokalbį.
Kalbino žurnalo “Valstybė” redaktorius Eduardas EIGIRDAS.
Informacijos šaltinis – www.valstybe.eu.
2014.11.13; 04:29
