Tel Avivo universiteto profesoriaus Šlomo Sand knygos „Žydų tautos pramanas – Izraelio įkūrimo mito patikrinimas“ vertimas į vokiečių kalbą Vokietijos žiniasklaidoje sukėlė tikrą sensaciją. Gausiuose interviu spaudai autorius teigia, jog jis jokių atradimų nepadaręs. Jis paprasčiausiai peržiūrėjęs atskirų mokslų „stalčius“ ir jų medžiagą deramai sudėliojęs. Istorikas pabrėžia, jog labiausiai buvo nustebęs dėl to, kad mokslinėje literatūroje niekur neaptiko nuorodos į žydų išvarymą iš Palestinos po to, kai 70 m. po Kristaus buvo sugriauta Šventykla. Sando oponentai teigė, jog visiems žinoma tiesa yra tai, kad nėra nei rašytinių, nei archeologinių žydų išvarymo įrodymų. Į Sando argumentą, jog žydų išvarymas yra vienas iš pamatinių nacionalinės žydų istorijos faktų, jam buvo atsakoma, jog jis esąs naivuolis. Jam buvo paaiškinta, kad egzodo teologija buvo sukurta krikščionių: esą Dievas nubaudė žydus ir atėmė iš jų žemę, kurią jiems buvo pažadėjęs ir dovanojęs.
Vokietijoje Izraelio ir žydų tema yra labai subtili, gal todėl daugelis vokiečių laikraščių skelbia publikacijas apie šią knygą kaip redakcinius straipsnius. Manytume, jog mūsų skaitytojams bus įdomu susipažinti su vienu tokiu anoniminiu straipsniu, kuris 2010 06 14 buvo paskeltas populiaiame dienraštyje „Der Tagesspiegel“ pavadinimu “Judėja. Sionas. Ar vis dėlto Izraelis?” Straipsnio paantraštė taip pat intriguojanti: “Grįžti po 2000 metų neįmanoma: istorikas Šlomo Sandas apie Izraelio įkūrimo mitą ir „žydų tautos pramaną“
Žydų tauta yra pramanas, žydai yra tik religinė bendruomenė, buvusių Judėjos gyventojų palikuonys yra ne dabartiniai Izraelio žydai, o veikiau palestiniečiai. Izraelio įkūrimo mitas, pagal kurį žydai praėjus 2000 metų po jų išvarymo grįžta į dabartinį Izraelį, yra tik fantazijos vaisius, nes romėnai žydų esą neišvarė.
Kadangi šių teiginių autorius Šlomo Sandas yra izraelietis, be to, dar ir istorikas, jo ką tik vokiečių kalba išleista knyga sukėlė sensaciją, netgi skandalą. Netrukus knyga išeis arabų kalba, galbūt Hamas lyderiai ją pasitelks įrodymui, kad Izraelis kaip žydų valstybė neturi teisės egzistuoti.
Šlomo Sandas politiniu požiūriu Izraelį siekia paversti visų jo piliečių valstybe – žydų, arabų, rusų ir ateistų. Šio tikslo siekia ir kiti Izraelio kairieji liberalai, kaip antai, buvęs laikraščio „Haaretz“ vyriausiasis redaktorius Hanochas Marmari, kuris pasisakė už Grįžimo įstatymo panaikinimą – pagal šį įstatymą kiekvienas žydas gali „grįžti“ į savo Tėvynę Izraelį. Aršiausi Sando priešininkai Izraelyje, kairiųjų liberalių pažiūrų istorikai sionistai, taip pat neatsisako diskutuoti šia tema, tik jie istorikui priekaištauja, jog jis, atlikdamas „paviršutiniškus istorinius tyrinėjimus“, tarnauja antisionistinei ideologijai. Sandas kritiškai vertina tai, kad izraeliečiams jų pačių 2000 metų egzilis atrodo daug baisesnis negu daug trumpiau trukęs Palestinos pabėgėlių egzilis.
Knyga prasideda talentingai parašytomis Sando giminaičių ir bičiulių asmeninėmis istorijomis, kuriose atsispindi sudėtinga šiandieninė padėtis žydų valstybėje, kurią autorius vaizduoja kaip „beribę etnokratiją“, nes ši valstybė priklauso viso pasaulio žydams. Po to autorius ima „radikaliai gvildenti praeitį“ ir baigdamas pateikia pavojingos dabartinės Izraelio padėties analizę, atkreipdamas dėmesį į atsiribojimą nuo Izraelyje gyvenančių arabų, kurie sudaro penktadalį šalies gyventojų. Sando „maršrutas“ baigiasi Izraelio valstybe, kurioje arabams suteikiamas visiškas lygiateisiškumas ir institucinė autonomija.
Sando ekskursas per 2000 žydų istorijos metų yra įdomus, ypač – skyrelis apie tai, kaip buvo ieškoma pavadinimo 1948 metais įkurtai žydų valstybei. Buvo atsisakyta pakutinės karalystės – Judėjos – pavadinimo, nes tada visus piliečius, vadinasi, ir arabus, būtų reikėję vadinti „žydais.“ Buvo pasiūlyta vadinti Sionu – alternatyvus Jeruzalės pavadinimas, davęs vardą sionizmo judėjimui. Bet tada Sione gyvenantys arabai taip pat būtų tapę „sionistais.“ Tad galiausiai buvo nuspręsta naująją valstybę vadinti Izraeliu nepaisant to, kad Biblijoje nuodėminga laikoma Izraelio karalystė turėjo blogą vardą.
„Der Tagesspiegel“ autoriaus nuomone, įveikus kelių šimtmečių istoriją, išdėstytą nedaugelyje puslapių, susidaro įspūdis, kad Sando polemika ir jo polemizavimas su žymiais žydų istorikais daug kur neturi pagrindo. Pavyzdžiui, problemiška yra ir tai, kad Sandas tik tarp kitko pamini svarų Europos antiseminitizmo vaidmenį kaip terpę, kurioje galėjo plėtotis nacionalinė žydų istoriografija ir sionistų judėjimas. Š. Sandas cituoja Karlą Deutschą, teigusį, jog tauta yra grupė žmonių, kuriuos vienija bendra antipatija kaimynams. Bet jis nepastebi, jog būtent tai, kad kaimynai arabai nepritarė sionizmo projektui ir su juo kovojo, stimuliavo žydų izraeliečių tautinius jausmus. Vis dėlto jis pamini, jog Palestinoje buvo ir tokių sionistų, jų tarpe ir valstybės įkūrėjas Davidas ben Gurionas, kurie vietinius valstiečius laikė palikuonimis tų biblinių žydų, kurie tik vėliau tapo musulmonais. Tie bandymai broliautis galutinai baigėsi 1929 metais, kai Hebrone per arabų surengtas skerdynes žuvo daug žydų.
„Žydų tautos pramanas nėra išskirtinis dalykas. Sandas pamini, kad ir kitos tautos kurdavo savo protėvių istoriją ir savo mitologiją, kad galėtų sukurti naciją. Izraelyje pavyko sukurti identiteto konstrukciją, kurioje radosi savarankiška, aktyvi visuomenė su jai būdinga tapatybe, kuri, savaime suprantama, turi teisę egzistuoti, galėdama, o ir negalėdama įrodyti turėjusi biblinius protėvius. Nepaisant to, kad arabai Izraelyje yra skriaudžiami, daugelis jų taip pat norėtų priklausyti šiai pilietinei visuomenei. Vargu ar kuris nors iš jų savo ateitį sieja su Palestina. Ši tautinė mažuma pirmiausia reikalauja leidimų statytis būstus, darbo vietų ir geresnių galimybių įsigyti išsilavinimą, o ne „Izraelio nužydinimo“, kaip bando įteigti ir propaguoja Š. Sandas“, – baigia savo straipsnį anoniminis autorius.
Nuotraukoje: skandalingosios knygos autorius profesorius Shlomo Sand.
2010.06.17
