JAV ir Izraelio diplomatiniai santykiai – išskirtiniai


Print

JAV ir Izraelio santykiai plėtojosi nuo Amerikos politinės užuojautos ir paramos besikuriančiai žydų tėvynei iki neįprastos partnerystės, kuri jungia mažą, tačiau kariniu požiūriu galingą Izraelį, priklausantį nuo Jungtinių Valstijų ekonominės ir karinės jėgos, ir JAV supervalstybę, bandančią suderinti konfliktiškus interesus regione.

Nuo 1948 m. Jungtinės Valstijos ir Izraelis užmezgė artimą draugystę, grindžiamą bendromis demokratinėmis vertybėmis, religinėmis pažiūromis ir saugumo interesais.

JAV prezidentas Harry Truman 1948 m. gegužės 15 d. pripažino Izraelį per kelias minutes po to, kai Izraelis paskelbė savo nepriklausomybę. Ankstesni JAV prezidentai, aktyviai skatinami pilietinių grupių, profsąjungų, politinių partijų, Amerikos ir pasaulio žydų bendruomenių narių, palaikė 1917 m. Britanijos suformuotą Balfouro deklaracijos koncepciją dėl žydų tėvynės Palestinoje.

Izraelio ir Jungtinių Valstijų santykiai – svarbus veiksnys JAV vyriausybės politikai Vidurio Rytuose, todėl Kongresas skyrė labai didelį dėmesį santykiams su šia valstybe. Pagrindinė Kongreso paramos Izraeliui išraiška buvo JAV užsienio pagalba Izraeliui, kuris nuo 1976 m. iki 2004 m. yra didžiausias pagalbos gavėjas.

Ypatingi santykiai pasireiškia besąlygišku Izraelio palaikymu sprendžiant bet kokius klausimus tarptautiniuose debatuose ar tarptautinėse institucijose. Izraelis taip pat remiamas finansiškai išskirtinėmis sąlygomis.

Kaip pripažįsta patys JAV vadovai, JAV santykiai su Izraeliu gali būti lyginami nebent su Didžiosios Britanijos.

Jei Didžioji Britanija ir JAV turi ilgą bendrą istoriją ir panašias moralines vertybes, kas gi tuomet lemia tokius išskirtinius santykius su šalimi, kuri susikūrė vos prieš pusę amžiaus? Kodėl kitos šalys nesulaukia tokio JAV dėmesio kaip Izraelis?

Ideologija

Jau Woodrow Wilson (JAV prezidentas 1913-1921) aktyviai reiškėsi remdamas žydų valstybės susikūrimą. Anot jo, šalies apsisprendimas – pagrindinis demokratijos rezultatas. Jo deklaruojama tautų apsisprendimo teisė bei Balfouro deklaracijos rėmimas buvo akstinas žydams aktyviai išnaudoti JAV užsienio politikos formuotojus savo tikslams siekti.

Izraelio ir Amerikos santykių apžvalgą reikėtų pradėti nuo tada, kai apie Izraelio įkūrimą dar nebuvo žinių, tuometinės Palestinos sionistų lyderiai suprato, kad per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo sprendimus priims Amerika, todėl sionistų veiklos centrą jie perkėlė iš Londono į Niujorką ir Vašingtoną.

Izraelio valstybės susikūrimo išvakarėse JAV valdančiuose sluoksniuose vyko nuožmios kovos dėl Palestinos žemių. JAV Valstybės departamento pareigūnai darė viską, kad sutrukdytų arba atidėtų prezidento politikos gairių priėmimą Palestinos atžvilgiu 1947 ir 1948 m. Ir nors dauguma JAV užsienio politikos kūrėjų buvo prieš žydų valstybės susikūrimą, tačiau JAV prezidento ir jo artimiausios aplinkos žmonių nuomonė buvo tokia: neramiuose Artimuosiuose Rytuose, kur niekada nebuvo demokratijos tradicijų, reikia sukurti demokratinę, teisinę valstybę ir kuo skubiau ją pripažinti.

Kaip Harry S.Truman (JAV prezidentas 1945-1953) ir norėjo, Amerika pirmoji pripažino Izraelio valstybę. Tuometinė JAV prezidento politika buvo paremta padėties regione realijomis, Amerikos morale, etika ir humanitarinėmis vertybėmis bei Amerikos nacionaliniais interesais.

Strateginė partnerystė

JAV ir Izraelio santykiai pasikeitė kartu su Šešių dienų karu (arabų ir Izraelio karas 1967 m.), kai Izraelis tapo strateginiu partneriu – šalimi, kuri galėtų laimėti karus prieš visas negandas. Tai buvo patikimas sąjunginikas šaltojo karo metu, tarnaujantis Amerikos strateginiams interesams. Šie vadinamieji specialūs santykiai buvo pagrįsti strateginiais interesais, Izraelio, kaip strateginio partnerio, suvokimu ir bendromis vertybėmis. Bendrosios vertybės – demokratija (Izraelis yra vienintelė demokratija regione), teisinė valstybė, turinti teisingumo sistemą, ir galiausiai, bet ne mažiau svarbi, Biblija.

Šaltojo karo metu JAV ir Izraelis turėjo bendrą strateginį interesą – nugalėti sovietų remiamas priešiškai nusiteikusias valstybes Artimuosiuose Rytuose. Politiniai procesai prasidėjo, kai Gamal Abdel Nasser Hussein vadovaujamas Egiptas įsiveržė į Arabijos pusiasalį. Dėl to, kad Egiptą rėmė sovietai, JAV pradėjo remti Izraelį.

1981 m. Izraelis sunaikino Irako branduolinį reaktorių, smarkiai sumažindamas Irako karinę galią. Šis drastiškas Izraelio poelgis nelabai patiko JAV, tačiau po JAV vadovaujamos koalicijos, Kuveito išlaisvinimo iš Irako okupacijos 1991 m. gynybos sekretorius Richard Cheney padėkojo Izraeliui už drąsius ir net dramatiškus veiksmus prieš dešimtmetį.

Lobizmas

Kaip teigia politologai, Amerikos valdžia visada buvo labiau priklausoma ne nuo kitų valstybių, bet pirmiausia nuo savo pačios piliečių. Todėl JAV užsienio politika niekada nebuvo monolitinė – joje įvairiais laikotarpiais reiškėsi įvairūs interesai ir ne tik diplomatų, bet ir interesų grupių, ir korporacijų bei atskirų valstijų, užsiimančių lobizmu per senatorius.

Formuojant JAV politiką dominuoja dvi vidinės lobistų grupės: etninė – Izraelio lobistai ir ekonominė – naftos pramonė. Izraelio lobistai yra viena iš siauro intereso spaudimo grupių. Tai yra laisvas asmenų ir organizacijų tinklas, kurių svarbiausia yra Amerikos ir Izraelio vidaus reikalų komitetas. Izraelio lobistus vienija ne bendras sutarimas dėl Izraelio politikos, tačiau sutarimas dėl JAV politikos Izraelio atžvilgiu. Kartu su finansine pagalba Izraelio lobistai reikalauja besąlygiškos JAV diplomatinės Izraelio apsaugos Jungtinių Tautų ir kituose forumuose.

Izraelio lobistai veikia skirtingai nuo kitų Amerikos etninių lobistų grupių. Daugumos etninių lobistų galia paremta balsavimo galia, o ne pinigais. Izraelio lobistai visų pirma yra ne tradiciniai etniniai rinkėjai, o etniniai donorai. Lobistai naudoja priešrinkiminių kampanijų pinigines aukas, kad paveiktų Kongreso narius srityse, kuriose yra tik keletas žydų rinkėjų. Kaip ir kiti lobistai, kurių galia remiasi kampanijų pinigais ir paskyrimais į pareigas, Izraelio lobistai daugiausiai turi daug įtakos per išrinktus pareigūnus ir jų štabus, tačiau jie ne itin sugeba daryti įtaką karjeros valstybės tarnautojams, pavyzdžiui, kariškiams, žvalgybos agentūrų darbuotojams. Daugiausia, ką jie gali – pabandyti diskredituoti šiuos pareigūnus (pavyzdžiui, įvardindami juos “arabistais”), kai pastarieji nesutinka “žaisti” pagal lobistų sukurtą scenarijų.

Lygiai taip, kaip svarbu kontroliuoti vykdomąją valdžią ir Kongresą, taip lobistai daug investuoja į manipuliavimą žiniasklaida vaizduojant Izraelį Amerikos žmonėms. Įtaka žiniasklaidai yra trečioji pagrindinė Izraelio lobistų kovos priemonė. Negalima teigti, kad lobistai cenzūruoja naujienas, tačiau su jų pagalba Izraelio ir arabų konfliktas nušviečiamas tendencingai. Beveik visi palestiniečių veiksmai parodomi kaip provokuojantys ar agresyvūs, tačiau niekada neužsimenama, kad vienus ar kitus veiksmus lemia trijų dešimtmečių besitęsiančios okupacijos.

Lobistai taip pat atidžiai stebi mokslo sritį visose Jungtinėse Valstijose. Tai būtų lyg ir cenzūra, ką studentai gauna iš savo profesorių. Lobistų grupės finansuoja pro-Izraelio studentų organizacijas studentų miesteliuose. Geras pavyzdys būtų Džordžtauno  Izraelio aljansas, kuris yra vienas iš labiausiai finansuojamų ir galingų klubų, kuriame vyksta aršios diskusijos bei formuojama tik viena nuomonė – pagalba Izraeliui. Taigi lobistai gali atgrasyti nuo daugumos diskusijų prieš Izraelį ir paveikti visuomenės nuomonę užjausti Izraelį.

Izraelio strateginė vertė Amerikoje aiškinama tuo, kad:

Izraelis yra silpnas ir apsuptas priešų;

Jis yra demokratiškas – tai morališkai geriausia valdymo forma;

Izraelio elgesys morališkai pranašesnis už savo priešininkų veiksmus.

Finansinė parama

Amerikos pagalba pasireiškia ne vien tik moraline, bet ir finansine parama. Izraelis yra didžiausias finansinės paramos gavėjas. Jis gauna apie 3 mlrd. JAV dolerių kasmetinių išmokų. Kitos šalys paramą gauna ketvirčiais, Izraelis – kiekvienų fiskalinių metų pradžioje. Dauguma paramos gavėjų privalo išleisti paramą Jungtinėse Valstijose, Izraelis – 25 proc. paramos išleidžia savo gynybos pramonei remti. Svarbiausia, kad Izraelis vienintelė šalis, kuri neturi atsiskaityti, kur tą paramą išleidžia. Taip sudaromos sąlygos panaudoti JAV pinigus netgi tam, kam prieštarautų pačios JAV. Būtent taip ir yra, kad Izraelis dažnai elgiasi priešingai nei JAV norėtų.

Tokia parama JAV kainuoja labai daug, tačiau ji nieko už tai negauna. Negali pasinaudoti Izraelio karinėmis bazėmis nekeldamos arabų šalių priešpriešos, Izraelio kariuomenė negina amerikiečių šiame regione ir t.t. Nors JAV negresia tiesioginis pavojus, tačiau palaikant Izraelį, kitos šalys (o ypač teroristų organizacijos) pradeda grasinti JAV būtent dėl tokios paramos bei ypatingų santykių su Izraeliu.

Jei JAV ir toliau teiks finansinę paramą Izraeliui išskirtinėmis sąlygomis, nereikalaudama tikslios panaudos ataskaitos, Izraelis ir toliau bandys provokuoti savo “geradarę” bandydamas nustatyti galimas savo elgesio ribas. Ir tam pagrindo tikrai yra, nes JAV greičiausiai užprogramavusi savo veiksmus –  įsipareigojimas Izraeliui teikti visokeriopą paramą nepalaužiamas.

Išvados

Izraelis ir jo rėmėjai Amerikoje nori, kad Jungtinės Valstijos spręstų bet kokios grėsmės Izraelio saugumui problemas. Jei jų pastangos formuoti JAV politiką pavyks, Izraelio priešai susilpnės ar bus nuversti, Izraelis gaus visišką laisvę susidoroti su palestiniečiais.

Izraelio lobistai dėl savo finansinių galimybių, naudodami antisemitizmo kaltinimus ar kitus nevisiškai etiškus būdus, yra viena iš galingiausių lobistų grupių Amerikoje, kuri sugeba politikos formuotojus bei balsuotojus nuteikti sau reikiama linkme. Remiantis pateiktais argumentais galima daryti išvadą, kad Izraelio klausimas visą laiką bus ryškus JAV užsienio politikoje. Kad ir kokių pažiūrų būtų prezidentas, Kongreso nariai ar kiti valdininkai, kad ir kokią pirminę nuostatą jie turėtų, lobistai sugebės sušvelninti “kampus” ir vėl pakreipti politiką sau palankia linkme.

Nuotraukoje: jaunosios žydės, tarnaujančios Izraelio ginkluotosiose pajėgose.

Žurnalas “Kardas”

2012.01.28


Prisijunkite prie diskusijos